Konservatoriai: kova su tautos erozija ar turtingųjų šalpa?

Savo programoje Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) nepaprastai daug reikšmės skyrė tam, ką jie vadina tautos erozija, tai yra ne tik neigiamoms demografinėms tendencijoms, socialinei patologijai, bet ir vyraujančiam pesimizmui. Išskirtinas dėmesys šiai problemai sveikintinas, bet yra pagrindo nuogąstauti, kad partija nesiims ryžtingų priemonių šioms problemoms įveikti. Savo koalicijos partnerių ir ūkio krizės spaudžiami, konservatoriai veikiausiai rinksis išlaikyti pasiturintiems itin palankų status quo, nors tai reikalaus per pirštus žiūrėti į tautos erozijos gilėjimą.

Tradiciškai Vakarų Europos konservatorių partijos siekia ugdyti patriotizmą, stiprinti tautą ir tautinę tapatybę. Bet jie negali didžiuotis ypatingais pasiekimais. Konservatoriai stengiasi mobilizuoti tautą gražiais žodžiais ir kalbomis, bet vien žodžiais negalima sukurti tautinio solidarumo. Reikia konkrečių programų, bet joms nerandoma lėšų, nes konservatoriai siekia mažinti valstybės vaidmenį, nesiryžta keisti pasiturintiems palankios mokesčių sistemos bei įsisenėjusias socialinės nelygybės. Tenkinamasi gerais norais ir nepagrįsta viltimi, kad, padidėjus ūkio augimui, pagerės visų, taigi ir vargingųjų, padėtis. Bet negyvename Biblijos amžiuje ir mana iš dangaus nekrenta.

Prezidentų Reigano, ir ypač dabartinio prezidento Bušo prezidentavimo metais padidėjo socialinė atskirtis ir nelygybė, smuko eilinių amerikiečių tikėjimas šalies išskirtinumu, nukentėjo jų patriotizmas. Tas pats vyko Didžiojoje Britanijoje, kai Tečer buvo premjerė.

Nors konservatoriai pažymi, kad ūkio krizės sąlygomis valdžia gal turės didinti išlaidas, siekiant skatinti ūkio augimą, daugiau kalbama apie išlaidų mažinimą. Ne vienas stebėtojas pažymėjo, kad kai kurie apkarpymai būtų naudingi. Naujoji valdžia galėtų duoti pavyzdį, panaikindama neapmokestinamas deputatų kanceliarines išlaidas bei ministrų atlyginimus viršijančias „reprezentacines“ lėšas. Jos turėtų būti mokomos tik pateikus sąskaitas. Reikėtų mažinti valdžios aparatą, ypač jei valdininkų skaičius per pastaruosius dvejus metus padidėjo 15 proc, arba beveik 7,5 tūkstančio darbuotojų.

Valstybė net daugiau sutaupytų, panaikindama ydingą sistemą, pagal kurią kai kurių tarnautojų atlyginimai nustatomi pagal minimalinį mėnesinį atlyginimą, dauginant iš koeficiento, kuris priklauso nuo pareigybės kategorijos. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas. Darbininkui keliamas minimalus atlyginimas, tarkime 50 litų, kad jis perdaug nenukentėtų nuo infliacijos, o laimi jo viršininkas, kuris gauna papildomai 500-600 litų.

Įvairūs patarėjai kalba apie poreikį atsisakyti arba smarkiai sumažinti pensijų ir kitų išmokų indeksavimą pagal infliaciją. Esą reikia peržiūrėti motinystės atostogų tvarką, svarstyti kitų socialinių lengvatų mažinimą.

Tokių siūlymų įgyvendinimas būtų trumparegiškas, beveik piktybiškas, nes dar kartą didžiausia našta būtų kraunama ant pačių vargingiausių šalies gyventojų. TS-LKD programoje pažymima, kad per metus maisto produktų kainos išaugo 18 proc. (Lenkijoje tik 2 proc.). Šįmet dar perpus padidės šildymo kainas. Jei bus mažinama socialinė parama, iš ko gyvens tie žmonės, kurie vis dėlto tautiečiai ir Lietuvos piliečiai?

Pats Andrius Kubilius prabilo apie galimybę labiau pasiturinčioms šeimoms nemokėti 70 litų per mėnesį vaiko pinigus. Tai būtų nesusipratimas. Vaikų pinigai yra vaikų pinigai, turtingų tėvų vaikas irgi vaikas, taigi ir jo buvimas prisideda prie kovos su tautos erozija. Kai gyvenau Vokietijoje, visiems vaikams buvo lygiai mokamas Kindergeld, neatsižvelgiant į tėvų pajamas.

Būgštauju, kad koalicija pradės ne nuo to galo. Nevalia taupyti labiau pažeidžiamų visuomenės narių sąskaita, juolab, kad patys konservatoriai puikiai žino, kad Lietuva turi beveik didžiausią socialinę atskirtį visoje Europos Sąjungoje (ES), ir bene mažiausią BVP dalies perskirstymą per biudžetą. TS-LKD programoje pažymima, kad reikia valstybės pajamų lygį pakelti iki maždaug 38 proc. BVP (manau, kad reikėtų daugiau) ir kad „nors žmonės yra didžiausias mūsų valstybės turtas, valstybė šiuo turtu praktiškai nesirūpina arba rūpinasi nepakankamai, galvodama, kad vien BVP augimas gali išspręsti visas problemas.“ Todėl džiugina Kubiliaus tvirtinimas savo bloge, kad „pasklidę gandai, kad bus mažinamos socialinės programos - visiška netiesa.”

Vis dėlto naujos vyriausybės iššūkiai yra dideli ir nelengvai įveikiami, ką ir rodo lentelė, kurią sudariau, remiantis keturių koalicijos partijų vadovų Seimo tinklalapyje paskelbtomis turto ir pajamų deklaracijomis

Akivaizdu, kad daugiau uždirbantys moka proprocingai mažiau mokesčių negu mažiau uždirbantys. Aiškinimai, kad Lietuvoje galioja proporcinė mokesčių yra netiesa, sakyčiau, net apgaulė. Ir ne tik dėl žemų vadinamųjų „autorinių” mokesčių. Kaip ne kartą minėta, palūkanos, dividendai, kapitalo prieaugis, pajamos iš įvairiausių obligacijų apmokestinami arba 15 proc. tarifu, dažnai nuliniu. Esu gana tikras, kad turtingiausių Lietuvos žmonių, kurie daugiausia uždirba iš sukaupto kapitalo, mokesčiai neviršija 10 proc. uždirbtų lėšų. Jie kasdien švenčia mokesčių atostogas.

Lengviausias sprendimas būtų įvesti progresinę mokesčių sistemą, kuri galioja visose pažangiose Vakarų šalyse ir kuriai pritaria visos save gerbiančios konservatorių ir krikščioniškosios partijos. Bet Lietuvos elitas bijo progresinių mokesčių nemažiau kaip velnias kryžiaus. Kiekviena užuomina apie jų įvedimą sukelia Lietuvos ūkio žlugimą pranašaujančių straipsnių srautą.

Jei bus nutarta neatsisakyti proporcinių mokesčių, reikia pagaliau juos įvesti, tai yra laiduoti, kad tuo pačiu tarifu būtų apmokestinamos visos žmogaus pajamos, įskaitant ir dividendus, palūkanas, kapitalo prieaugį ir tt.

Vargu ar konservatorių koalicijos partneriai pritars reikšmingesniems dabartinės mokesčių sistemos pertvarkymams. Bet jei konservatorių kalbos apie būtinybę kovoti su tautos erozija yra nuoširdžios, reikės tam reikalui skirti lėšų. Ir anksčiau ar vėliau nutraukti turtingųjų dotavimą.