Netrukus Seimas turės balsuoti už savo atstovus Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje (VKPK), į kurią turi teisę deleguoti keturis narius. Tačiau konservatoriaus-krikdemo Valentino Stundžio vadovaujamas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (ŠMKK) nusprendė šiam balsavimui teikti kandidatus, kurie yra įsivėlę į skandalingas paveldo naikinimo istorijas bei viešųjų ir privačių interesų konfliktus.
Archeologo Zenono Baubonio vadovaujama VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ šią vasarą UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje sunaikino senovinį grindinį šalia LDK laikų gynybinės miesto sienos. Archeologas dr. Albinas Kuncevičius, būdamas Kultūros paveldo departamento (KPD) direktoriumi, savo parašu palaimino dviejų vertingų istorinių pastatų griovimą Klaipėdoje, o architektas Jonas Glemža, būdamas VKPK pirmininku, be šios komisijos žinios pritarė esminiam Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos sumažinimui ir istorinę miesto panoramą sudarkiusio „dangoraižio“ statybai.
„Santykis su kultūros paveldu yra esminė mūsų tapatybės dalis. Jei šie klausimai pavedami A.Kuncevičiui, kuris neprieštaravo apartamentų statybai ant seniausių Klaipėdos kapinių ir bažnyčios pamatų, ar J.Glemžai, kurio palaiminimu sovietmečiu buvo galutinai sunaikintos liuteronų evangelikų kapinės ant Tauro kalno Vilniuje, tai galima suprasti tik kaip tapatybės, o kartu ir valstybės pagrindų, naikinimą“, - sako istorikas, Klaipėdos krašto kultūros žinovas Dainius Elertas.
Tarp tų, kurie ŠMKK pasirodė neverti atstovauti Seimui, - kultūros paveldą nuo naikinimo ne kartą principingai gynusios žinoma paveldosaugininkė, restauratorė Gražina Drėmaitė ir menotyrininkė Jūratė Markevičienė. Ši VKPK narė komiteto nemalonę užsitraukė, kai atskleidė skandalingus faktus apie projektą, kurį įgyvendinant gali būti sudarkyta nacionalinės reikšmės valstybės saugoma kultūros vertybė - šaričių vienuolijai priklausiusios seniausios Vilniaus ligoninės ansamblis senamiestyje, Bokšto g. 6. Į neva skriaudžiamų verslininkų pusę stoję ŠMKK nariai netgi ryžosi veiksmui, kurį galima drąsiai vadinti spaudimu teisėsaugai.
„Pagal Jurgį ir kepurė - koks Seimas, tokia ir komisija“, - tokį Seimo komiteto pasirinkimą LŽ pakomentavo vienas žymiausių miesto archeologijos tyrinėtojų dr. Gediminas Vaitkevičius. Ir pridūrė, kad būtent dėl tokių dalykų - neteisybės ir bejėgiškumo ką nors pakeisti - žmonės palieka Lietuvą. Iš tikrųjų visa valstybės kultūros politika nebuvo tokia apgailėtina ir be perspektyvos, kol šios kadencijos Seimo ŠMKK nepradėjo vadovauti provincijos veikėjas V.Stundys, neturintis pozicijos ir stuburo konformistas.
Ypatingas posėdis
Dėl kandidatų, vertų atstovauti parlamentui komisijoje, kuri yra valstybės ekspertas ir patarėjas kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais, ŠMKK apsisprendė slaptu balsavimu lapkričio 30 dieną. Šis posėdis, anot komiteto narės Astos Baukutės, pasižymėjo ypatingu nervingumu. Mat komiteto pirmininkas V.Stundys iš jo be ceremonijų išvarė paveldosaugos problemas puikiai žinančią Aureliją Stancikienę, kuri ketino pateikti informacijos apie kai kuriuos kandidatus.
„Aš nustėrau, kai V.Stundys pakeltu tonu kelis kartus primygtinai pakartojo liepimą išeiti. Jau trejus metus dirbu komitete, bet toks tonas man buvo naujiena“, - įspūdžiais dalijosi A.Baukutė.
Pats V.Stundys, paklaustas apie šį incidentą, aiškino išprašęs A.Stancikienę tik iš balsavimo, nes jis buvęs slaptas.
„Tai melas. Man neleido net prasižioti, nors turiu patariamojo balso teisę ir buvau pasirengusi pateikti svarbią informaciją“, - sakė A.Stancikienė. Posėdžiui pirmininkavęs V.Stundys neleido pasisakyti G.Drėmaitei ir nepristatė komiteto nariams J.Markevičienės parengtos ataskaitos apie jos veiklą. Abejonių dėl šio posėdžio skaidrumo A.Baukutei sukėlė ir faktas, kad lyg tyčia dėl kažkokio nesusipratimo nebuvo daromas jo garso įrašas, nors tądien svarstyti net keli labai svarbūs klausimai.
Tad komiteto nariai už būsimuosius Seimo atstovus VKPK balsavo išdidžioje vienatvėje, pasiskaitę tik pačių pretendentų pateiktus gyvenimo aprašymus ir netrikdomi jokios abejonių sukelti galinčios informacijos. „Mums nebuvo pateikta informacijos nei apie jų interesų konfliktus, nei apie kokį nors paveldo naikinimą“, - sakė A.Baukutė. LŽ bando šią pažinimo spragą užpildyti.
Buldozerinė archeologija
LŽ jau rašė apie naujausius Z.Baubonio vadovaujamos VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ žygius Vilniaus senamiesčio kieme tarp Trakų ir Klaipėdos gatvių, kur šalia gerai išsilaikiusios gynybinės miesto sienos yra statomas daugiabutis su požeminiais garažais.
Šalia šių statybų gyvenanti architektė, Tarptautinės paminklų ir istorinių vietų tarybos narė Maja Ptašek dėl šio atvejo kreipėsi į visas paveldosaugos institucijas ir net Specialiųjų tyrimų tarnybą.
Šių metų birželio 27 dieną pažvelgusi pro langą ji išvydo, kad ekskavatoriumi kasamas kultūrinis sluoksnis. „Plotas palei Klaipėdos gatvę buvo visiškai netyrinėtas, o kasė būtent kultūrinį sluoksnį“, - baisėjosi didelę patirtį turinti paveldosaugos specialistė.
Kai ji pranešė Kultūros paveldo departamentui (KPD) apie šį vandalizmą ypač jautrioje senamiesčio vietoje, kur archeologinis sluoksnis turi būti griežtai saugomas, į ekskavatoriaus vietą stoję darbininkai kastuvais atkasė puikiai išlikusį senovinį grindinį. Su archeologais daug metų dirbanti M.Ptašek spėjo, kad grindinys galėjo būti ir XVII amžiaus. Tačiau ankstyvą kitos dienos rytą šis unikalus radinys tiesiog jos akyse buvo skubiai išardytas, o vėliau atvažiavęs ekskavatorius išsivežė ir akmenis.
„Bet kuris specialistas už tokį dalyką būtų diskvalifikuotas, o jo diplomas anuliuotas“, - LŽ tada sakė archeologas, Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriaus mokslo darbuotojas dr. G.Vaitkevičius. Jis neabejoja, kad buvo sunaikintas technikos paminklas - grindinys, sudaręs kompleksą su gynybine siena. „Vilniuje tokį kompleksą turime išlikusį tik Bokšto gatvėje, čia buvo antras rimtas fragmentas. Specialistas turėjo iš karto įvertinti tokį radinį. O jeigu neįvertino, tai rodo profesinę nekompetenciją“, - piktinosi mokslininkas.
Tačiau G.Vaitkevičius jau tada spėjo, kad šį skandalą bus pasistengta užglaistyti. Mat grindinį išardžiusios VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ steigėjas ir vadovas Z.Baubonis yra itin tituluotas ir įtakingas asmuo, turintis tvirtą užnugarį paveldosaugos institucijose.
Išdavė leidimą savo įstaigai
Z.Baubonis ne tik vadovauja įstaigai, verslininkų užsakymu atlikusiai „tyrimus“ Klaipėdos gatvėje, bet yra ir Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas (nuo 2005 m.), Kultūros paveldo departamento Mokslinės archeologijos komisijos (MAK) bei ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narys, buvo KPD įsteigtos VĮ „Lietuvos paminklai“ techninės priežiūros vadovas, o 2007-2011 metais ir VKPK narys.
Kaip archeologijos tyrimų projektus aprobuojančios ir leidimus išduodančios MAK narys Z.Baubonis pats dalyvavo 2011 metų gegužės 3 dieną svarstant savo vadovaujamos VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ archeologės Vidos Kliaugaitės pateiktą tyrimų projektą ir pritarė siūlymui išduoti leidimą archeologiniams tyrimams Klaipėdos gatvėje.
„Kai tas pats žmogus pats sau išduoda leidimus ir pats save kontroliuoja, jis turi tiek galių, kad daro ką nori. Manau, kad jeigu turėdamas tiek pareigų jis dar turi savo firmą ir vykdo kasinėjimus, tai yra skandalingas interesų konfliktas“, - įsitikinusi M.Ptašek.
Tačiau tokie interesų konfliktai, toleruojami KPD, Z.Baubonį lydi jau daugelį metų.
Korupcija dvelkiantis pinigų skirstymas
Dar 1998 metais Valstybės kontrolė (VK) nustatė, kad archeologinių tyrimų programas tvirtinančios MAK nariams tenka daugiausia šiems tyrimams skiriamų lėšų. Z.Baubonis buvo šios patogios pinigų paskirstymo sistemos variklis.
1997 metais Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD; dabar - KPD) direktorės įsakymu Z.Baubonis - MAK narys ir Kultūros paveldo centro Teritorinės apskaitos padalinio vyr. archeologas - buvo įgaliotas pasirašyti sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis dėl apsaugos tikslais tiriamų archeologinių vietų programos vykdymo.
1997-aisiais, atstovaudamas departamentui, jis pasirašė autorines 184 528 litų vertės sutartis su šešiais MAK nariais, 1998-aisiais sutartys, kurių vertė 191 500 litų, pasirašytos jau su aštuoniais MAK nariais ir tuomečiu MAK sekretoriumi KVAD pareigūnu Rimantu Kraujaliu (dabar - KPD Kontrolės skyriaus vedėju), o 1999-aisiais - su visais MAK nariais ir sekretoriumi - 205 500 litų vertės sutartis (tai sudarė net 44 proc. visų apsaugos tikslais tiriamų archeologinių vietų programos lėšų).
Anot LŽ konsultavusių archeologų, šios sistemos esmė - pinigai saviems - liko nepasikeitusi iki šiol.
Pelningas piliakalnių tvarkymas
1998 metais Z.Baubonio darbo kabinete KVAD įsikūrė VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“, kurios steigimo sutartį jis kaip privatus asmuo pasirašė su departamento įgaliotu atstovu R.Kraujaliu. Po kelių mėnesių KVAD buvo išbrauktas iš steigėjų sąrašo, o po jo stogu veikianti viešoji įstaiga ėmėsi itin dosniai iš biudžeto finansuojamų piliakalnių tvarkymo darbų.
1999-aisiais Povilo Jakučionio vadovauta VKPK sukėlė aliarmą, pastebėjusi, kad „piliakalnių avarinės būklės likvidavimo programa“ pradėjo negailestingai ryti skurdžias paveldo paminklų apsaugai skirtas lėšas, o liūto dalis šių pinigų atitenka „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgoms“.
Šios sistemos simboliu tapo prie Kauno marių prigludusio Vieškūnų piliakalnio „remontas“, kainavęs biudžetui daugiau negu milijoną litų. Palyginimui - Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansambliui per dešimtmetį nuo 1990 iki 1999 metų buvo skirti vos 2 mln. litų. 1998-2000 metais VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ tvirtino ir tvarkė Lyduvėnų, Kubilių, Bradeliškių, Kalniškės, Budelių, Luponių piliakalnius.
Z.Baubonis, būdamas šios viešosios įstaigos dalininku, ne tik gaudavo iš jos pajamų už piliakalnių tvarkymą, bet ir kaip KPD įsteigtos įmonės „Lietuvos paminklai“ darbuotojas pats kontroliavo šiuos darbus. Be to, jis rengė piliakalnių avarinės būklės likvidavimo programą ir buvo paraiškas tvarkymo darbams nagrinėjančios ir rekomendacijas dėl lėšų skyrimo teikiančios MAK narys.
Tačiau šie pelningi viešųjų ir privačių interesų konfliktai liko neįvertinti beveik dešimtmetį, kol į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) kreipėsi visuomeninės organizacijos.
2007-ųjų spalio 18 dieną VTEK nustatė, kad 1998-2007 metais VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ atliko 30 kultūros vertybių tvarkymo darbų, o visų jų techninę priežiūrą vykdė Z.Baubonis. „Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys Zenonas Baubonis, eidamas Kultūros paveldo departamento valdomos bendrovės „Lietuvos paminklai“ specialiosios techninės priežiūros vadovo pareigas ir dalyvaudamas kontroliuojant savo įsteigtos VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ kultūros vertybių tvarkymo darbus, už kuriuos apmokėjo minėta bendrovė, neįvykdė prievolės vengti interesų konflikto ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostatas“, - konstatavo VTEK.
Tačiau nei šios korupcija dvelkiančios istorijos, nei liūdnas likimas, šią vasarą ištikęs istorinį grindinį Klaipėdos gatvėje, nepadarė jokio įspūdžio ŠMKK nariams, balsavusiems už Z.Baubonio kandidatūrą.
Sovietmečio patirtis
Ne kartą viešai buvo keliamas klausimas ir dėl J.Glemžos, kurį ŠMKK taip pat išsirinko kandidatu į VKPK, interesų skaidrumo.
2004 metų lapkričio 22 dieną J.Glemža, kaip VKPK pirmininkas, savo parašu patvirtino, jog pritaria skandalingais projektais garsėjančios architektės Irenos Kliobavičiūtės parengtam Vilniaus senamiesčio ir jo apsaugos zonų planui, kuriame ši apsaugos zona buvo drastiškai sumažinta. VKPK apie tokį savo pirmininko „pritarimą“ nieko nežinojo. Šiame plane nurodytas Vilniaus istorinio centro plotas - 351 ha, nors iš tikrųjų jis yra 8 ha didesnis.
2004 metų rugsėjo 2 dieną J.Glemža taip pat be komisijos žinios pasirašė raštą, adresuotą tuometei Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkei Nijolei Steiblienei. Jame kalbama apie „dangoraižį“ adresu Savanorių g. 1, kuris tuo metu dar nebuvo pastatytas. J.Glemža, kaip VKPK pirmininkas, įrodinėjo, jog statinys esą „pagyvins“ Vilniaus miestovaizdį, dėl reljefo ypatybių atrodys žemesnis ir turės „nedidelę įtaką“ istoriškai susiklosčiusiam senamiesčio vaizdui. Deja, šis pastatas galutinai sudarkė visas įmanomas panoramas, įsirėždamas į dangų net šalia Šv. Jonų bažnyčios bokšto.
Sužinojusi apie šiuos skandalingus savo pirmininko raštus, 2005 metų balandžio 8 dieną VKPK sušaukė posėdį, kuriame priėmė sprendimą nepritarti šio „dangoraižio“ statybai ir senamiesčio apsaugos zonos sumažinimui, „nes tai keičia Vilniaus senamiesčio nominacinėje byloje pateiktus duomenis, pagal kuriuos šis kultūros paminklas tapo Pasaulio paveldo objektu“.
2007 metais VTEK konstatavo, kad J.Glemža supainiojo viešuosius ir privačius interesus, dalyvaudamas VKPK posėdyje, kur buvo svarstomas liūdnai pagarsėjęs Vilniaus miesto bendrasis planas, nors pats savivaldybės užsakymu buvo vienas iš jo rengėjų. „Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža, dalyvaudamas 2006-10-27 Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdyje svarstant klausimus, susijusius su jo už atlyginimą parengta Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. kultūros paveldui skirta dalimi (projektu) ir nedeklaravęs naujai paaiškėjusių interesų konflikto aplinkybių, neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 3 dalies bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų“, - rašoma VTEK sprendime.
2007-ųjų pabaigoje, kai J.Glemža buvo išrinktas VKPK pirmininku, prieš šį sprendimą protestą pareiškė keliolika visuomeninių organizacijų, tuo metu susivienijusių į Alternatyvią kultūros paveldo komisiją.
Ne kartą viešai buvo priminta ir J.Glemžos veikla sovietmečiu, apie kurią menotyrininkas Vladas Drėma paliudijo savo laiškuose žymiam lenkų mokslininkui ir muziejininkui Stanislawui Lorentzui. „Maskvos patarėjų, naikinusių Vilniaus paminklus, rolę perėmė Paminklų apsaugos tarnybos prie Kultūros ministerijos viršininkas, ypač uolus Maskvos liokajus J.Glemža. Jo pirmutinis darbas buvo išsprogdinti visas Vilniaus Kalvarijų koplyčias ir stotis, Jonušo Radvilos rūmų šiaurės vakarų paviljoną Vilniaus gatvėje, kur buvo aukšta protestantų koplyčia su bokšteliu viršuje... Prie Glemžos nuopelnų priklauso visiškas interjerų sunaikinimas Vizičių, Misionierių, Augustinų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Teresės bažnyčiose, po gaisro žuvę Bžostovskių rūmai Pavlove ir daug panašių rūmų provincijoje. Visa tai buvo padaryta Maskvos įsakymu pernelyg uolių „lietuviškos“ tarybų valdžios valdininkų rankomis“, - laiške savo kolegai rašė V.Drėma.
Apie J.Glemžos dalyvavimą naikinant ant Tauro kalno buvusias evangelikų liuteronų kapines liudija 1972 metų gruodžio 12 dienos data pažymėtas „Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko V.Sakalausko“ raštas „Lietuvos TSR Kultūros ministrui drg. L.Šepečiui“. Jame prašoma išbraukti iš architektūros paminklų sąrašo ir leisti nugriauti Šilthauzo koplytėlę, nes jos vietoje numatyta statyti „Civilinės metrikacijos rūmus“. Kaip matyti iš dokumento, šio rašto vykdymas buvo nukreiptas „drg. Glemžai“. Netrukus 1819 metais statytos architekto Karolio Šilthauzo koplytėlės-mauzoliejaus neliko nė ženklo.
Barbarai su leidimais
Archeologui dr. A.Kuncevičiui, kuris, kaip nusprendė ŠMKK, taip pat yra vertas atstovauti Seimui VKPK, 2007-aisiais Klaipėdos visuomenininkai ruošėsi įteikti specialų barbaro ordiną už masinį istorinių pastatų griovimą uostamiestyje.
Mat KPD vadovaujant A.Kuncevičiui šis reiškinys buvo įgijęs epidemijos pobūdį, o pats KPD direktorius, kaip paaiškėjo, asmeniškai palaimino kelis griovimus ir dangstė paveldo naikintojus.
2006 metų kovo 31 dieną, prieš pat šv. Velykas, užkabinęs metaliniais lynais traktorius nugriovė paskutinę autentišką valstybės saugomo namo sieną pačiame Klaipėdos centre - miestiečiams žinomą „Lūjos“ restoraną Herkaus Manto gatvėje. Tai buvo vienas iš nedaugelio uostamiestyje išlikusių XVIII amžiaus pastatų, kuriame kadaise veikė pirmoji Klaipėdos krašte mokytojų seminarija, pirmoji lietuviška krašto gimnazija ir pirmoji miesto biblioteka.
Visiškai sveikas ir ant pamatų tvirtai stovėjęs namas buvo sunaikintas, kai verslininkai ėmėsi darbų, dokumentuose pavadintų „restauracija-pritaikymu“. „Restauruojant“ iš pradžių buvo nugriautos vidinės pastato sienos ir išardytas stogas, vėliau viena po kitos nuverstos trys iš keturių pagrindinių sienų. Likus paskutinei sienai, „restauratoriai“ kreipėsi į KPD.
A.Kuncevičius savo pasirašytu raštu palaimino šių kultūros vertybės „tvarkymo“ darbų pabaigą: „pažymime, kad esant pastato avarinei būklei, galinčiai sukelti griūtį bei keliančiai grėsmę žmonių saugumui, reikia ne vertingąsias savybes nustatinėti, o leisti savininkams, valdytojams likviduoti kultūros paveldo objekto avarinį stovį bei atkurti sunykusius elementus“. Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotas „nedelsiant pritarti“ „avarinės būklės likvidavimo darbams“. Netrukus iš autentiškos „Lūjos“ neliko nė ženklo.
A.Kuncevičius nepasivargino įvertinti „specialistų“, kurie „restauruodami“ istorinį pastatą nugriovė viską, išskyrus paskutinę sieną. Jis tiesiog davė leidimą baigti griovimą, kaip KPD direktorius įteisindamas šį vandalizmą aukščiausiu lygiu.
Tuoj po „Lūjos“ griūties, per šv. Velykas, ekskavatoriumi buvo pradėtas naikinti ir pirmasis Klaipėdoje garo mašinomis varomas malūnas Tilžės gatvėje, vadinamajame Lietuvių priemiestyje, kur malūnininkystė buvo plėtojama nuo XVI amžiaus. Senąjį malūną leista griauti neatlikus istorinių tyrimų. Paminklosaugos ekspertizę, kuria pastatui pasirašytas nuosprendis, rengė tie patys paveldotvarkos specialistai architektai, kurie vėliau jo vietoje ėmėsi projektuoti „įspūdingus daugiaaukščius“.
Turbūt įkvėpti šių pavyzdžių 2007-ųjų pradžioje verslininkai senamiestyje, Vitės kvartale, iki pat pirmo aukšto nugriovė 1864 metais statytą Ferdinando mokyklą. Griovėjai atsipirko kuklia 3000 litų bauda, skirta statybos darbų vadovui.
Pats A.Kuncevičius tuo metu jau buvo palaiminęs ir unikalaus pramoninio paveldo objekto - celiuliozės virimo cecho - griovimą. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs celiuliozės fabriko pastatas, išsiskiriantis įdomia architektūra ir įspūdingais raudonų plytų fasadais. Dar 2006-aisiais žurnale „Kultūros barai“ VKPK darbuotojas architektas Algimantas Gražulis perspėjo, kad verslininkai sąmoningai jo neprižiūri, neslėpdami ketinimų nugriauti.
„Jis neabejotinai vertingas kraštovaizdžio, architektūros, technologinės-inžinerinės minties požiūriu, praturtina miesto gamybinės dalies siluetą ir panoramą, atskleidžia jos istorinę raidą - todėl privalu jį išsaugoti“, - rašė A.Gražulis.
Tačiau 2007 metų vasario 23 dieną A.Kuncevičius pasirašė raštą, kuriuo atvėrė kelią ilgai brandintiems griovėjų planams: „Departamentas, atsižvelgdamas į pastato avarinę būklę, mano, kad griaunant statinio dalis pagal galimybę būtina išsaugoti rytinio fasado elementus, galinčius stovėti, nesukeliant griuvimo grėsmės. Informuojame, kad norint atlikti statybos darbus reikia atlikti fotogrametrinius tyrimus. Pažymime, kad valstybės lėšų minimam darbui šiais metais nėra numatyta, todėl norint paspartinti darbų eigą siūlome savo lėšomis atlikti fotogrametrinius tyrimus.“
Jeigu būtų įgyvendinta tai, kas parašyta šiame rašte, iš celiuliozės virimo cecho būtų likę tik keli dekoratyviniai fragmentai. A.Kuncevičius net neužsiminė apie galimybę išsaugoti pastatą sutvirtinant konstrukcijas ir restauruojant. Nors būtent tai - o ne griovimą - ir būtų logiška suprasti kaip „avarinės būklės“ pašalinimą.
Planams nugriauti šį unikalų pramoninio paveldo paminklą sutrukdė tik atkaklus Klaipėdos visuomenininkų pasipriešinimas.
Senųjų Klaipėdos gyventojų palikuonis, žinomas visuomenininkas D.Elertas primena, kad su A.Kuncevičiaus žinia ant Danės krantinės išdygo vadinamieji „Jono apartamentai“, pastatyti ten, kur nuo XVI amžiaus pab. iki 1706 metų stovėjo Šv. Jono bažnyčia. Išrausus toje vietoje buvusias kapines, kuriose, kaip manoma, laidoti liuteronų kunigai ir žymūs miestiečiai, 182 senųjų klaipėdiečių palaikai jau penkerius metus sandėliuojami kartoninėse dėžėse Klaipėdos universitete.
Siekis sunaikinti komisiją
Bet visi šie faktai ŠMKK pirmininkui V.Stundžiui pasirodė neverti dėmesio, apsisprendžiant dėl Seimui atstovauti skiriamų asmenų reputacijos.
Anot jo, prieš balsavimą „komiteto nariai gavo tą medžiagą, kuri priklauso. Tai yra teikiamų kandidatų gyvenimo aprašai, ir viskas“. Bet ar tikrai Seimo nariams „nepriklauso“ žinoti apie paveldo naikinimą?
O gal šios istorijos yra sektini pavyzdžiai, į kuriuos turėtų orientuotis šalies paveldosauga? Gal ŠMKK nustatė, kad krašte yra likę pernelyg daug nesunaikintų vertybių, tad valstybės ekspertė VKPK teiks konsultacijas, kaip išardyti senovinius grindinius, rengti apartamentus kapinėse ir „likviduoti“ nacionalinio kultūros paveldo likučius?
Tokią mintį kelia šių metų kovo 31 dieną ŠMKK narių pasirašytas raštas, kuriuo jie kreipėsi į prokuratūrą, atliekančią ikiteisminį tyrimą dėl įstatymus galbūt pažeidžiančio projekto, numatančio Savičiaus ligoninės ansamblio rekonstrukciją Vilniaus senamiestyje, Bokšto g. 6.
VKPK narės J.Markevičienės parengtą išvadą, kurioje konstatuota, kad projektas gali sudarkyti valstybės saugomą kultūros vertybę, ŠMKK nariai rašte prokuratūrai vaizduoja kaip destruktyvius veiksmus, kurie esą stabdo nepagrįstai persekiojamų verslininkų investicijas ir trikdo institucijų darbą.
Parlamentarai leido sau paauklėti ir VKPK pirmininkę G.Drėmaitę. „ŠMKK atkreipė Komisijos pirmininkės dėmesį, kad nustatyti „pažeidimai“ yra galimai klaidinantys atsakingas valstybės institucijas bei neprisideda prie Lietuvos kultūros apsaugos, todėl nurodė ateityje vengti tokios praktikos“, - rašoma V.Stundžio, Manto Adomėno, Juliaus Dautarto ir kitų ŠMKK narių pasirašytame rašte prokuratūrai.
Po šio spaudimo didelę patirtį turintiems VKPK darbuotojams buvo pavesta dar kartą atlikti projekto ekspertizę. Tačiau ji ne tik patvirtino didžiąją dalį J.Markevičienės teiginių, bet ir dar aiškiau nurodė itin šiurkščius įstatymų pažeidimus.
Bet gal būtent dėl tokios principingos pozicijos ir siekiama žūtbūt sunaikinti VKPK, susodinant į ją žmones, pasirengusius be skrupulų pritarti kultūros paveldą dėl pelno naikinantiems projektams?
