Liutauras Degėsys – filosofinių esė „Prisiminimų prisiminimai“ autorius. Dar žinomas kaip poetas, filosofas bei dėstytojas, rašantis vadovėlius. Šis esė rinkinys labai ironiškas, kritiškas visuomenei ir tuo pačiu subtiliai šmaikštus. Su ironišku žvilgsniu žvelgiama į viską. Kad ir – į jaunus žmones, ką tik baigusius vidurinę mokyklą ir tęsiančius mokslus universitete vien todėl, kad reikia mokytis, o mokosi būtent tai, ko reikia.
Per kritiško mąstymo prizmę kalbama apie gražuolių rinkimo konkursus ir klausiama, kodėl ant podiumo kartu su jomis nepasirodo visa chirurgų ir kosmetologų komanda, kurie priverčia pačią gražuolę nustebti dėl savo gražumo. Stebimasi, kodėl autorinių teisių pažeidinėjimas perkuriant ir perdainuojant kitų dainas mūsų valstybėje yra nebaudžiamas reiškinys.
Šmaikščios ironijos strėlės sminga ir į patį save, tarkime, besisvečiuojantį kitoje šalyje ir dešimt minučių bandantį suprasti, kaip surasti vandens čiaupo paleidimo mygtuką nusiplauti muiluotoms rankoms, kol galiausiai paaiškėja, jog po praustuve įtaisytas pedalas. Šmaikščiai tapatinamas alkoholis ir darbas, abu vienodai galintys išvaduoti nuo rūpesčių.
„Prisiminimų prisiminimai“ tiesiog pulsuoja ironija, o dažnai ir sarkazmu. Ironija – vienas iš būdingiausių esė bruožų, o be jos (tokios, kokia yra Liutauro Degėsio kūryboje) kūriniai prarastų tikrąją prasmę. Ironizuojamas žmonių noras tikrovę matyti tokią, kokia ji turėtų būti. Pateikdamas pavyzdį apie žvejus, „kurių visos nutrūkusios ir pabėgusios žuvys beveik visada didesnės už pagautas“ rašytojas pasakoja apie tai, jog nemažai žmonių linkę pervertinti tikrovę.
Mes visi žinome apie žmones, kuriems saulė ne šviečia, o kaitina, lietus ne lyja, o pliaupia, sniegas ne sninga, o pusto. Tačiau klausiame Liutauro Degėsio, galbūt būtų galima į visa tai pažvelgti iš kitos pusės? Gal ne visada, bet kartais kai kas priklauso ir nuo požiūrio. Tokiu atveju tuos žmones, kurių pabėgusios žuvys būna didesnės, būtų galima suskirstyti į optimistus (kuriems atrodo, jog saulė ne šviečia, o kaitina) ir pesimistus (šiems atrodo, jog lietus ne lyja, o pliaupia)? Atsakydamas rašytojas sako:
„Ironija yra ne tik eseisto, bet ir kiekvieno gyvenimu nenusivylusio žmogaus žvilgsnyje. Ji atspindi žmogaus interesus, meilę ir tikėjimą, jog gyvenimas galėtų būti kitoks, kad kiekviename pasaulyje slypi kito – tobulesnio, įdomesnio pasaulio galimybė. Tikrovės negali atspindėti „tokios, kokia ji yra iš tikrųjų“, kadangi jokio „iš tikrųjų“ nėra. Ir tuomet ironija padeda pastebėti ne tik pasaulyje, bet ir pačiame žmoguje slypinčią pasikeitimo (pakeitimo) galimybę. Ironija – tai toks žvilgsnio perfokusavimo atvejis, kai žvilgsnis pradeda pastebėti ne tik tikrovę – bet ir save, žiūrintį į tą tikrovę. Ironiškas žvilgsnis neleidžia gerėtis savimi, jis – visada autoironiškas. Todėl tokiame žvilgsnyje taip simptomiškai ir simboliškai slypi neracionalizuojamo, neapibrėžiamo, iki galo nesuprantamo pasaulio tyrinėjimo galimybė. Ironija yra neaprėpiamo pasaulio atradimo procedūra ir tyrinėjimo metodas.
Optimistai nuo pesimistų, kaip žinia, skiriasi informuotumo laipsniu. Pikti liežuviai sako, kad pesimistas – tai gerai informuotas optimistas. Nors svarbiausias čia yra ne informacijos kiekis, o žvilgsnyje esantis filtras. Mes kaip tie jau minėti žvejai – ateiname su savo pasaulio sampratos tinklais – ir todėl tuose tinkluose atsiduria tokios skirtingos tikrovės faktų žuvys. Ne žuvis, o žvejys nusprendžia, kas bus gaudoma ir kas šiandien yra žuvis. Jeigu norite tik valgyti – jums nerūpi spalvotosios akvariumų žuvytės. Jeigu manote, kad menas yra gyvenimo džiaugsmas – nežiūrėsite riebaluotai silkei į akis. Arba pasaulis yra mumyse, arba mes esame pasaulyje – visada yra bent jau toks pasirinkimas, todėl visada yra ir galimybė tą pasaulį pamatyti kitaip.“
