Vakarų psichologijos moksle dažnai mėgstama pasakoti, kad smurtas tėra silpnumo požymis. Jei žmogus kažką žudo, žemina ar plėšia, jis taip elgiasi veikiausiai todėl, kad yra puolęs į desperaciją, o galbūt netgi vaikystėje pernelyg dažnai gaudavo beržinės košes. Nors didžiąją žmonijos istorijos dalį masinės žudynės, žeminimas ir nepriteklius buvo įprasta visuomenės gyvenimo būklė, modernūs vakariečiai kažkodėl galvoja, kad jėgą rodo tik silpnieji.
Lyg to būtų maža, šį įsitikinimą dar ir įkyriai bandoma perkelti į tarpvalstybinių santykių sritį. Antai tokią retoriką itin pamėgęs JAV prezidentas Barackas Obama, ne kartą pabrėžęs, kad Rusija viso labo tėra menkstanti regioninė, o ne pasaulinė galia. Net ir Lietuvos politikai kažkodėl save guodžia, kad Vladimiras Putinas savo sėbrams davė komandą „Fas“ pulti Ukrainą tik todėl, jog jis ar jo valdoma Rusija yra labai silpna – jos ekonomika jau tuoj tuoj žlugs, gyventojų skaičius nenumaldomai mažėja, o praėjusio amžiaus pramonė arba žlugusi, arba su Vakarais negali varžytis jokiose srityse. Tad viskas, ko pasiekė Rusija, užgrobdama Krymą, tebuvo tarptautinė izoliacija ir sankcijos, kurios galiausiai pabaigs užsitęsusį Sovietų Sąjungos žlugimo procesą.
Toks bravūriškas optimizmas, ypač, kai nelabai kaip kitaip gali ar nori padėti Ukrainai, yra psichologiškai reikalingas, nes padeda palaikyti ne tik gerą nuotaiką, bet dar ir kovinę dvasią. Tačiau ar Rusijos reikalai tikrai tokie prasti?
Po to, kai Kremlius pasiėmė Krymą, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, atliekanti simbolinio pasaulinio parlamento funkciją, priėmė rezoliuciją, raginančią pasaulio valstybes nepripažinti faktiškai pasikeitusio pusiasalio statuso. Viena vertus, tokią iniciatyvą palaikė net 100 valstybių, kita vertus, tarp jų nebuvo nei Kinijos, nei Indijos, nei Brazilijos ir netgi tokių užkietėjusių JAV sąjungininkų kaip Egiptas bei Izraelis.
Nors svarbiausias demokratijas vienijančiam klubui G8 užteko ryžto išspirti V. Putiną iš savo gretų, jam tiesiamas raudonas kilimas besivystančių šalių komandą vienijančiame BRICS bloke. V. Putinas lauktas ir ką tik vykusiame G20 susitikime Australijoje. Tiesa, pastarajame jo sutikimas buvo šaltokas, tačiau veikiausiai tai tik kai kurių Europos šalių bei JAV iniciatyva. Tuo metu tarptautinėse organizacijose Rusijai nepritaikytos jokios rimtos sankcijos – ji išliko tiek Jungtinių Tautų, tiek Europos Tarybos, tiek Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos nare. Verta prisiminti, kad netgi tarpukariu šiaip jau bedantė Tautų sąjunga buvo kur kas ryžtingesnė – po to, kai SSRS užpuolė mažytę Suomiją, Vakarų lyderiams užteko drąsos sovietus išmesti iš šios organizacijos.
O tuo metu kartu su kitomis besivystančiomis šalimis Rusija kuria naują pasaulio tvarką, kurioje apskritai būtų galima apsieiti be Vakarų. Paskutinis ir plačiau nušviestas tokių veiksmų pavyzdys – Azijos infrastruktūros investicijų bankas, kuris turėtų tapti alternatyva vakariečių dominuojamam Pasaulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui. Nors ši iniciatyva kol kas labiau sietina su Kinija, o ir jame besisuksianti pinigų suma neatrodo itin rimta, projekte ketina dalyvauti daug besivystančių valstybių, tad tikėtina, kad ateityje jis plėsis ir ardys Rusijai nepalankias Vakarų tarptautines struktūras. Kitais žinomais paralelinės pasaulio tvarkos mechanizmais jau tapo minėtas stambiausių besivystančių šalių klubas BRICS bei Rusijos-Kinijos Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija. Nors kol kas tokie dariniai tėra labiau forumo pobūdžio mozaikos, jie sudaro galimybes JAV ir Europos dominavimu nepatenkintai pasaulio daliai koordinuoti ir gilinti savo ideologinį, karinį, ekonominį bei politinį bendradarbiavimą. Ir tai tikrai nėra mums į naudą.
Netgi pačioje Vakarų civilizacijos širdyje, Europos Sąjungoje, formuojasi proputiniškų jėgų aljansas. Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos lyderiai atvirai demonstruoja savo simpatijas V. Putinui, nuo jų prie progos neatsilieka ir Bulgarija. Nuo seno į Vakarų Europą kreivai šnairuoja Graikija ir Kipras, o Rusijos prezidentas itin laukiamas ir ES nare norinčioje tapti Serbijoje. Nors visų šių kraštų vidaus politikos darbotvarkė gali skirtis, juos visus vienija įsitikinimas, kad dabartinė liberali žmogaus teises peršanti pasaulio tvarka neteisinga, todėl norint ją ištaisyti būtina nuversti Ameriką ir iš dalies Europos Sąjungą nuo pasaulio sosto. Kam tai naudinga? Ir vėlgi Rusijai.
Kitas Rusijos tariamą bejėgiškumą įrodantis argumentas – jos itin silpna ekonomika. Kaip teigė JAV senatorius Johnas McCainas, Rusija tėra valstybe apsimetanti degalinė. Suprask, be dujų ir naftos eksporto, Rusija tebūtų kokia nors Lotynų Amerikos lygio bananų respublika. Šie argumentai yra teisingi, nes Rusijos ekonomika iš tikrųjų yra siaubingai neefektyvi, graužiama korupcijos vėžio ir nesugebanti generuoti inovacijų, kurios varo šiuolaikinės ekonomikos variklį. Tačiau, na ir kas?
Pasaulio istorijoje galima aptikti gausybę atvejų, kai dėl dominavimo pasaulyje varžėsi ekonomiškai nelygiavertės šalys. Didžiąją Naujųjų laikų dalį Europą drebino Anglijos ir Prancūzijos kariuomenių patrankos. Šios šalys varžėsi visur, kur tik netingėjo, o galiausiai viskas baigėsi bene paskutine rimta ambicija užkariauti Žemės rutulį – Napoleono žygiais. Jei lygintume tuometines Anglijos ir Prancūzijos ekonomines sistemas, galėtume atrasti, kad, pavyzdžiui, kai Londone jau veikė pirmoji pasaulyje rimta akcijų birža, leidusi valstybei lengvai finansuoti karą, Prancūzijos finansai rėmėsi be saiko pardavinėjimų valstybinių pareigybių iki gyvos galvos sistema. Taip, Prancūzija galiausiai anglams pralaimėjo, tačiau iki tol galvas padėjo šimtai tūkstančių. Tuo metu Rusija turi antrą galingiausią visoje Žemės planetoje branduolinį arsenalą bei, nepaisant visų trūkumų, pakankamai pajėgią kariuomenę, kad nušluotų nuo žemės paviršiaus kokią nors Vidurio Europos valstybę ar net keletą jų.
Žinoma, kol kas visi ženklai rodo, kad Rusijos ekonomika smunka žemyn, o tai gali paskatinti tenykščius oligarchus persvarstyti, ar jų direktorius V. Putinas pajėgus jiems garantuoti iki šiol plaukusius nuomilžius, tačiau, kita vertus, Rusijos BVP nuosmukis nėra radikalus, o ūkio problemomis užsivertusios ir ES valstybės. Svarbus ir dar vienas aspektas – nors bendrame Vakarų Europos kontekste Rusijos ekonomikos rodikliai atrodo skurdžiai, jie jau seniai tapo geresnio gyvenimo įkvėpimo šaltiniu daugumai aplinkinių šalių gyventojų iš Vidurio Azijos, kurie plūste plūsta į Rusijos didmiesčius. Pagal imigrantų kelionių kryptis, ši šalis yra antra pasaulyje po JAV. Galiausiai netgi į Europos Sąjungą įstojusių Rytų ir Vidurio Europos valstybių atotrūkis nuo Rusijos, toli gražu, nėra kosminis.
Dėl šių priežasčių po 1989 m. susiformavęs sapnas apie nuo Lisabonos iki Vladivostoko laisvą Europą tebuvo naivi pasaka apie tikrovę, kuri taip ir neatėjo. Deja, bet blizgančios kokakolos reklamos Maskvoje ir Sankt Peterburge neįveikė stalininių gulagų ir NKVD teroro palikimo. Tačiau pats vakariečių ir mūsiškių politikų įsitikinimas, kad Rusija – per žingsnį nuo žlugimo, nestebina.
Esame jauna valstybė jaunoje civilizacijoje, vargiai galinčioje skaičiuoti bent kelis šimtus metų nuo savo iškilimo. Verta prisiminti, kad net ir pačios ekonomiškai neefektyviausios, tačiau gerai organizuotos despotijos gali išsilaikyti tūkstantmečius. Senovės Egiptas su pertrūkiais gyvavo net tris tūkstančius metų, o mažai kam šiandien girdėta, tačiau savo laiku kaimynams siaubą kėlusi Asirija – du tukstantmečius. Todėl Rusiją nurašyti dar gerokai per anksti.
