Kur tinka, o kur nelabai dera kartas nuo karto iškylantis Europos Sąjungos (ES) gretinimas su Sovietų Sąjunga (SSRS)? Nekreipsiu šįkart dėmesio į moralinio pobūdžio kontrargumentus, kad neva vienos iš baisiausių pasaulio istorijoje tironijos lyginimas su savo noru, t. y laisvai susivienijusių, šalių asociacija yra šventvagiškas užmanymas, kažkokia iškreipta ar sugedusi analogija. Toks lyginimas išties gali būti pateisinamas pedagoginiais tikslais, iš vienos pusės, siekiant didesnio iliustratyvumo apskritai, o iš kitos, įžvelgto panašumo pagrindu užsitikrinant galimybę labiau reljefiškai išryškinti skirtumus. Pabandykime įsivaizduoti, kad visiškai beprasmiška būtų kalbėti apie skirtumą tarp jokio panašumo neturinčių objektų, tarkime, tokių kaip bananas ir Pizos bokštas. Kas be ko, toks lyginimas ar tapatinimas be jokių čia paminėtų išlygų kartais yra forsuojama tarp ideologiškai užsiangažavusių žmonių, galimai pasirenkančių net pačius tauriausius tikslus, kita vertus, čia ruošiuosi atkreipti dėmesį į tai, kad analogija vis tik nėra metodologiškai vaisingiausias atskaitos taškas, aptariant sudėtingas problemas.
Esame tvirtai įtikėję, jog gyvenimiška ir istorinė patirtis yra tas pagrindų pagrindas, nuo kurio atsispirdami atpažįstame ir galime tiksliai klasifikuoti žmogaus tikrovės reiškinius. Neretai lyginame ir gretiname skirtingus reiškinius, iš anksto nusiteikę rasti panašumus, leidžiančius vieną paaiškinti per kito pavyzdį, tarkime, tą patį Pizos bokšto vaizdinį bandydami pritempti prie nulinkusios kukurūzo burbuolės vaizdinio. Taip užgimsta metafora, netikėti, vaizdingi palyginimai, su dideliu užmoju eksploatuojami meninėje kūryboje. Tačiau, regis, ne visa, kas labai tinka atskiru atveju, automatiškai gali būti perkelta į kitą plotmę. Kyla įspūdis, jog piktnaudžiavimas analogija teorinės analizės sferoje įsivyrauja kaip tik tada, kai pritrūksta dėmesio ir susikaupimo, kai vardan mąstymo ekonomijos, taupant laiką ir energiją, nueinama lengviausio apibendrinimo keliu. Tuo tarpu gyvenimas kartas nuo karto pateikia naujų iššūkių, sukuria situacijas, kurių unikalumo nesugebėsime įžvelgti, žiūrėdami į įvykius ,,senomis akimis”, be išlygų pasitikėdami jau susiformavusiais refleksais.
Išbandytas mąstymo istorijoje principas, atskleidžiant tikrovės hierarchiškumo idėją, išryškinant būties vertikalę, analogija kaip tokia šiandieniniame vieno mato fiksacijos pasaulio aptarime neretai yra išnaudojama kuriant truputėlį išgalvotas horizontalaus santykio konstrukcijas. Tačiau, kaip jau sakyta, būna dar blogiau, kai mąstymas per analogiją paprasčiausiai trukdo įžvelgti reiškinių principinį savitumą, santykių unikalumą, blokuoja pasaulio įvairovės supratimą.
Kai globalizacijos sukuriama palanki terpė tautinio tapatumo erozijai aiškinama per sovietinės imperijos analogijos su ES pavyzdį, pati tautiškumo išsaugojimo strategija gali būti blogai numatoma, pasirenkant ne tas priemones, kurios yra reikalingos, teisingai įvertinus atvejo savitumą. SSRS ir ES vis tik nėra tas pats dalykas skirtingame įpakavime. Pirmuoju atveju susidūrėme su išbandymais prievarta, antruoju atveju yra prasminga įvertinti jau tuos išbandymus, kuriuos atneša laisvė.
Žinia, Immanuelis Kantas sugebėjimą pritaikyti tinkamą taisyklę atskiram atvejui, o iš kitos pusės, atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei, nesupainiojant skirtingų atvejų, pavadino sugebėjimo spręsti galia, o tokio sugebėjimo deficitą prilygino kvailumui patikslinta to žodžio reikšme, nors mūsų atveju labiau tiktų kitas žodis, o būtent doktrinieriškumo įvardijimas.
Atrodo, kad sąmoningai žmogus yra linkęs rinktis laisvę, o ne vergovę, tačiau išbandymai laisve yra ne mažiau tikri, nei sugebėjimas atsispirti žiauriausiems persekiojimams ir ištobulintai prievartos sistemai.
Kaip parodė mūsų dienų istorinė patirtis, neretai žmogus visiškos laisvės sąlygomis, kai pasirinkimų repertuaras praplečiamas iki kraštutinės ribos, renkasi net tokį pabėgimo iš tikrovės variantą, kurį sąlyginai pavadinkime savęs atsisakymo planu. Vartotojiškoje visuomenėje net tapatybė tampa laisvai pasirenkamu vartojimo produktu, o savęs atsisakymas yra vienas iš būdų išvengti akistatos su tikrove, išsigandus, jeigu norite, nepakeliamo būties lengvumo. Taigi, kaip atrodo, Friedricho Nietzsche raginimas „išdrįsk būti savimi!“ yra labai įžvalgus perspėjimas dėl to, kad kada nors žmogus gali išsižadėti savęs iš baimės, išvydęs visą laisvės naštą, kurią užkrauna prigimtinė tapatybė.
Ne kartą turėjome progą padiskutuoti apie tas kolizijas, kurias sukelia lyties dekonstrukcijos praktika, anksčiau ar vėliau iškils reikalas įvertinti ir tuos ekstremalius atvejus, kai sąmoningai atsisakoma žmogiškumo pavidalo, bandant supanašėti su augalu arba, tarkime, siekiant patapti kažkokiu naujos konfigūracijos žmogumi-vabzdžiu (Franzo Kafkos terminas). Tiesą sakant, taip užsibaigia senas projektas, kviečiantis žmogiškumo vardu pranokti prigimtinį žmogų, puoselėjant dievažmogio, vėliau antžmogio (to paties F. Nietzsche projekcija), visažmogio (Fiodoro Dostojevskio terminas) arba žmogaus-klasės idealus (Karlas Marxas). Kita vertus, dabar pats laikas paklausti – kokia prasme tautiškumą laikome prigimtinės tapatybės labai svarbiu sandu, labai gerai suprantant, kad jokia kraujo analizė nepaliudija tautinės tapatybės fakto.
domus dalykas, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokie antagonistai kaip Vytautas Radžvilas ir Nerija Putinaitė laikosi tos pačios nuomonės, jog etnolingvistinė tautos samprata užgimsta iš pernelyg siauro tautos apibrėžimo, taigi labiau prasminga už bet kokias lingvistines nuorodas neva yra politinė tautos samprata. Vis tik šis faktas, kad diametraliai priešingas pozicijas siekiama įtvirtinti naudojantis ta pačia sąvoka, byloja apie tai, kad tokia išsitrynusių kontūrų sąvoka jau yra pernelyg išplatinta arba net katastrofiškai supainiota. Taigi atrodytų, kad N. Putinaitė elgiasi labai teisingai, kviesdama V. Radžvilą diskutuoti, siekiant patikslinti pozicija, tačiau užkliūva tai, kad diskutuoti savo oponentą kviečia kolegė, pasirašiusi jo Išvarymo (ne, ne iš rojaus, o iš instituto) sąraše. Kitas, ne toks tolerantiškas kaip šių eilučių autorius, žmogus pasakytų, kad dabar kvietimas diskutuoti yra truputėlį nepadorus pasiūlymas.
Kaip atrodo, N. Putinaitė naudojasi politinės tautos samprata pagal blogą analogiją su Abiejų Tautų Respublikos nutautėjusių lietuvių kilmės bajorų pavyzdį vadintis tauta dėl politinio svorio ir užimamų pareigų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o V. Radžvilas siekia įpūsti naują prasmę šiai sąvokai, atkreipdamas dėmesį į tai, jog lemiamą reikšmę tautos išlikimui turi nepriklausomos valstybės idėja. Kaip nesunku nuspėti, šių eilučių autorius renkasi V. Radžvilo pusę, su ta vaizduotės teikiama išlyga, jog nepriklausoma valstybė mūsų geografinėje platumoje gali tapti tautos namais, kur apsigyvena kita tauta, o tautos tęstinumą visų pirma užtikrina gimtosios kalbos kaip fizinio-metafizinio tautos kūno išlikimas ir tokios lingvistinės prigimties gyvastingumo palaikymas. Galop ne valstybė kuria kalbą, o kalba valstybę, o šiandien mūsų valstybingumas yra stipriai apiręs dėl valdžios ir piliečių nesugebėjimo apginti konstitucines gimtosios kalbos teises, taikstantis su gimtosios kalbos didėjančiu trėmimu iš viešojo gyvenimo, ypač apribojant jos reikšmę mokslinio diskurso plotmėje ir politiniame bendravime, rezervuojant lietuvių kalbai išimtinai buitinės kalbos statusą.
Senieji autoriai žinojo, kad mąstyti yra įmanoma tik gimtąja kalba, kai savo ruožtu kitos, mokymosi metu įgytos, dirbtinai išmoktos kalbos yra skirtos susižinojimui, dar kitaip tariant, susišūkaliojimui, informacijos perteikimui tarp skirtingų kalbinių bendruomenių. Tačiau čia nesunku įžvelgti ir atvirkštinę priklausomybę: kai apmiršta gimtosios kalbos įgalintas mąstymas, nyksta ir tautinio tapatumo pagrindai.
