Prieš 85 metus, 1927 metų sausio 14-15 dienomis, nepraėjus nė mėnesiui po tautininkų įvykdyto perversmo, visuomenę sukrėtė gandai apie naują pučą, kurį neva vokiečių monarchistų sukurstytos rengė ultradešiniosios jėgos. Nors šie gandai pasirodė gerokai perdėti, to sausio įvykiai tapo preliudija ne vienam 1927-aisiais planuotam pučui.
1927 metų sausio 17-ąją dienraščio „Lietuvos žinios“ pirmame puslapyje pasirodė nedidelė žinutė, sensacinga antrašte: „Tikrieji patriotai“ - valstybės išdavikai!“ Joje rašoma: „Mūsų žiniomis, naktį iš 14 į 15 sausio politinės policijos suimti atsargos majoras Juozas Tomkus, „Tautos valios“ redaktorius, ir atsargos kapitonas Pranas Klimaitis, buvęs Šaulių sąjungos viršininkas. Pas suimtuosius rasta daug kompromituojančios medžiagos. Eina gandai apie naujus suėmimus.“
Opozicinės „Lietuvos žinios“ tądien viešai paskelbė tai, apie ką jau porą dienų kalbėjo visas Kaunas. Maža to, greta išspausdintame redakcijos vedamajame tvirtinta, kad minėti asmenys suimti už tai, jog rengė valstybės perversmą.
„Dėl „Tautos valios“ kurstymų ne vienam turėjo ateiti galvon mintis, kieno naudai tikrumoje dirba to laikraščio rašytojai ir redaktoriai. Buvo tik viena visiems aišku, kad jie dirba ne Lietuvos naudai.
Ir štai, plačiai pasklidusiais Kaune gandais, visa paslaptis pradeda aiškėti. Pasirodo, „Tautos valios“ „patriotai“ esą nei daugiau, nei mažiau, kaip vokiečių monarchistų agentai, leidžia savo laikraštį už svetimos valstybės pinigus“,- rašoma redakcijos skiltyje. Dienraštis daro išvadą, kad „vokiečių monarchistai, kurstydami Lietuvos visuomenę prie pučų ir perversmų, atlieka naudingą savo valstybei darbą. Naujas perversmas Lietuvoje, ir Klaipėdos vokiečiai gali padaryti sukilimą - padedami Rytprūsių monarchistinių organizacijų atskirti Klaipėdos kraštui nuo Lietuvos... Tačiau netenka ir minėti apie tai, kad tie Lietuvos piliečiai, kurie padeda vokiečių monarchistams panašius planus vykdyti, yra tikriausi Lietuvos išdavikai ir su jais turi būti pasielgta visu įstatymų griežtumu“.
Po poros dienų jau visi dienraščiai skelbia du valstybinės telegramų agentūros ELTA pranešimus. Viename iš jų sakoma: „Sąryšy su ats. majoro Tomkaus ir kapit. Klimaičio suėmimu, Kaune buvo pasklidę visuomenei nerimą keliančių gandų dar apie kai kurių asmenų suėmimus. Karo komendantūra praneša, kad daugiau nėra suimtų. Melagingų gandų skleidėjai stropiai ieškomi ir suradus bus griežtai nubausti.“ Antrame, gerokai išsamesniame, bet nė kiek ne aiškesniame ELTOS komunikate jau randame ir tiesioginių nuorodų į dienraščiuose „Lietuvos žiniose“ bei „Rytas“ skelbtą informaciją. Jame rašoma: „Š.m. sausio 17 d. kai kurie mūsų dienraščiai, paduodami žinių apie pil. J.Tomkaus ir P.Klimaičio išsiuntimą į Varnių koncentracijos stovyklą, pridėjo savo aiškinimus; kad jie buvę suimti ir išsiųsti kaip „Tautos valios“ redaktoriai ir bendradarbiai, ar net kaip sąmokslo prieš valstybę organizatoriai ir iniciatoriai. ELTA Kauno komendanto įgaliota pranešti, kad tokios žinios iš oficialių įstaigų nebuvo duotos, todėl ir paliekamos pačių redakcijų atsakomybei. Pil. J.Tomkus ir P.Klimaitis išsiųsti į Varnius kaip pavojingi visuomenės ramybei asmenys.“
Išspausdinusi pastarąjį pranešimą, „Lietuvos žinių“ redakcija pridūrė: „Kadangi žinios apie pil. J.Tomkaus ir P.Klimaičio suėmimą buvo pasklidusios Kaune jau sausio 15 d., ir ligi sausio 18 d. joks oficialus pranešimas nesakė (kaip ir dabar nesako), už ką minėtieji piliečiai yra suimti, todėl mums teko neoficialiai tai patirti. Spėjama, kad taip pat ir „Rytas“ neoficialiai patyrė, jog pil.J.Tomkui ir P.Klimaičiui inkriminuojamas ginkluoto sukilimo ir teroristinių aktų ruošimas.“
Taigi, ar pranešimas apie neva rengiamą perversmą buvo tik „Lietuvos žinių“ paleista antis? Už ką ir kaip agitavo J.Tomkaus redaguojamas savaitraštis „Tautos valia“? Kodėl jo redaktorius, net nepasiekęs Varnių koncentracijos stovyklos po poros dienų buvo paleistas. Kodėl pirmuosiuose oficialiuose pranešimuose neminima pučo iniciatoriaus Kauno karo komendanto Vinco Grigaliūno-Glovackio pavardė? Kodėl jis, užuot patekęs į kalėjimą, po kelių savaičių pasipuošė generolo antpečiais? Pagaliau kam reikėjo rengti pučą, praėjus vos mėnesiui po sėkmingo 1926 gruodžio 17-osios perversmo ir ar už jo organizatorių tikrai stovėjo vokiečių monarchistai? Atsakymų iš šiuos klausimus mėginkime paieškoti to meto spaudoje.
Pučistai ar avantiūristai?
“Štai Glovackis-Grigaliūnas
Reiškia „Tautos valią“.
Svaido jis visiems perkūnus, -
Tik nutrenkt negali.“
Taip vienoje kandžioje epigramoje tuo metu rašė poetas Kazys Binkis, aiškiai turėdamas galvoje 1927 metų sausio 9 dienos „Tautos valios“ vedamąjį, kuriame griežtai kritikuojama dar Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija ir atvirai abejojama, kad 1926 gruodžio 17-osios perversmas Lietuvoje ką nors iš esmės pakeitė. „Kol jokių atmainų nei Lietuvos valdymo formoje, nei jos surėdymo esmėje nėra įvykę, visos kalbos apie revoliucijas bei perversmus yra tuščios. Iš šitų tuščiųjų žodžių kai kurie lengvamaniai prieina dar tuštesnės išvados, būk nuo gruodžio 17 dienos mes pradėję gyventi kažkokią naują erą. Tikrenybėje to nėra. Viskas Lietuvoje pasiliko senoviškai. Pasikeitė tik valdantieji asmenys. Ta aplinkybė, kad p.Griniaus vietoje mes matome p.Smetoną, o komisarėlį Požėlą pakeitė p.Musteikis, mus labai džiugina, bet kol kas nėra garantijų, kad sukvailintos minios balsavimas vėl neatiduos valstybės vairo lietuvių tautos priešams, tol mes nematome pagrindo labai triumfuoti ir apie naujas eras kalbėti“, - apgailestauja redakcijos skilties autorius. Konstatuodama, kad Lietuva tebėra įstrigusi „klaidingai suprantamos demokratybės purvyne, į kurį mus įmurdė Steigiamasis Seimas“, „Tautos valia“ įspėja, jog „visą ano Seimo nustatytąją tvarką trenks Perkūnas, jeigu patys nesusiprasime ar nesugebėsime jos pakeisti“.
Galima numanyti, kad šis straipsnis buvo savotiška „Tautos valios“ redaktoriaus V.Grigaliūno-Glovackio „gulbės giesmė“. Mat tame pačiame laikraščio puslapyje randame ir trumpą žinutę, redaktorius „grįžta į garbingas mūsų kariuomenės eiles ir dėl to priverstas yra pasitraukti iš „Tautos valios“ eilių“.
Iš tikrųjų V.Grigaliūnas-Glovackis į kariuomenę buvo grąžintas 1926 metų gruodžio 24 dieną, praėjus savaitei po tautininkų perversmo, kuriame jis aktyviai dalyvavo ir net buvo pasiskelbęs Kauno karo komendantu.
Vienas Lietuvos kariuomenės organizatorių, kovų su bermontininkais ir lenkais veteranas pulkininkas V.Grigaliūnas-Glovackis turėjo rimtų priežasčių nemėgti gruodį nuverstos Lietuvos valdžios. 1926 metų rudenį, valdant valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams, buvęs Generalinio štabo Mobilizacijos skyriaus viršininkas buvo paleistas į atsargą. Būtent tuomet jis ėmėsi leisti opozicinį laikraštį „Tautos valia“. Už straipsnius, raginančius kuo greičiau keisti Lietuvos parlamentarizmo sistemą, V.Grigaliūnas-Glovackis gruodžio 11 dieną buvo suimtas ir atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš kurio pulkininką išvadavo perversmininkai.
Leidėjui sugrįžus į karinę tarnybą, oficialiu „Tautos valios“ redaktoriumi tapo kitas aktyvus gruodžio perversmo dalyvis - majoras Juozas Tomkus. „Lietuvos žinios“ į sausio 11 dienos numerio redakcijos skiltyje į tai atsakė sarkazmo ir kaltinimų papliūpa. „Štai Tomkus - „Tautos valios“ redaktorius“. Ir kuo gi jis ne pranašas naujos idealinės eros? Jo praeitis garantuoja, kad tai yra pats tikrasai „tautos idealo“ vykdytojas. Būdamas Lietuvos kariuomenės karininkas, Tomkus prieš praeitus Seimo rinkimus pasirinkęs sau vertų, sustatė bolševistinį „valstiečių mažažemių“ Seimo kandidatų sąrašą ir, žinoma, buvo vienas pirmųjų kandidatų tame sąraše. (...), Tas, žinoma, nekliudė Tomkui būti politinės policijos bendradarbiu ir davinėti pramanytas žinias apie savo draugus karininkus, įskundžiant juos bolševikais esant ar buvus“, - rašoma „Lietuvos žinių“ vedamajame. Dienraštis įspėja, jog „šiuo metu, kada Lietuvos, kaipo nepriklausomos valstybės, padėtis tarp kitų valstybių yra pakibusi ant plauko, (...) šaukimas griauti smurto keliu pagrindinę mūsų valstybės tvarką yra dvigubas kriminalas ir prilygsta valstybės išdavimo darbui“.
Kiek tiesos yra šiame straipsnyje? Taip, J.Tomkus jau nuo 1922 metų tarnavo Žvalgybos skyriuje - iš pradžių Žvalgų dalies, vėliau po reorganizacijos - Generalinio štabo III skyriaus I dalies viršininko padėjėju. Tačiau III skyrius politinės policijos funkcijų nevykdė - jis teikė karinės ir politinės informacijos santraukas kariuomenės Generalinio štabo viršininkui ir krašto apsaugos ministrui. Nuo 1924 metų III skyrių pertvarkius į Informacijų skyrių J.Tomkus čia tarnavo karo cenzoriumi (prisiminkime, kad tuo metu Lietuvoje dar tebegaliojo karo padėtis). Tačiau ar buvo J.Tomkus Politinės policijos bendradarbis straipsnyje minimais 1926 metais?
Šykštūs šio karininko biografijos duomenys rodo, kad tuo metu jis kurį laiką dirbo Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdyboje, koordinavusioje karinę pedagoginę veiklą. Tačiau, turint galvoje J.Tomkaus pažiūras ir tai, kad iki 1926 metų liepos, kai į valdžią atėjo kairieji, vienas iš pagrindinių Politinės policijos uždavinių buvo sekti komunistinį pogrindį, tokios versijos atmesti negalima. Reikia pridurti, kad netrukus po gruodžio 17-osios perversmo kova su komunistais vėl tapo Politinės policijos prioritetu, o šios žinybos vadovu buvo paskirtas J.Tomkaus bendražygis ir tiesioginis viršininkas iš Klaipėdos sukilimo laikų Juozas Budrys-Polovinskas. O J.Tomkaus politinės pažiūros? Jis buvo vienas iš Italijos diktatoriaus Benito Mussolini gerbėjų. Istorikas Juozas Jakštas vadino šį karininką bene vieninteliu Lietuvoje fašizmo teoretiku.
Pusė milijono - už monarchiją
Kaip jau minėta, sausio 14-15 dienomis drauge su J.Tomkumi buvo suimtas dar vienas asmuo - buvęs Šaulių sąjungos vadas, o tuo metu - žurnalistas Pranas Klimaitis. Šis atsargos majoras taip pat, kaip ir J.Tomkus 1922-1928 metais tarnavo Generalinio štabo žvalgybos skyriuje, drauge su „Tautos valios“ redaktoriumi dalyvavo Klaipėdos sukilime. Taigi kyla klausimas - ar buvę Lietuvos žvalgybininkai, kurių dėka Klaipėdos kraštas buvo sugrąžintas Lietuvai, dabar galėjo veikti vokiečių monarchistų naudai?
Tiesą sakant, oficialiai tokiais kėslais nė vienas neįvykusio perversmo dalyvis nebuvo apkaltintas. Kita vertus, bet kokia su šiuo incidentu susijusi informacija buvo kruopščiai cenzūruojama, tad visuomenė galėjo vadovautis nebent gandais.
Kur kas plačiau nenusisekęs pučas buvo nušviečiamas už Lietuvos ribų, tačiau ir ten remtasi abejotinais, „sugedusio telefono“ principu veikiančiais šaltiniais. Štai kaip 1927 metų sausio 30 numeryje pasirengimą perversmui nušvietė lenkų okupuotame Vilniuje leistas konservatyvus laikraštis „Slowo“: „Mūsų korespondentui Rygoje po ilgų pastangų pavyko gauti informacijos apie didelį naują pučą, turėjusį Lietuvoje sukelti pilietinį karą. Tos sensacingos detalės neva liečiančios slaptą monarchistinę organizaciją.“
Straipsnyje teigiama, kad „visą maištą materialiai rėmė vokiečių monarchistinės organizacijos. Be to, Tomkaus bute kratos metu buvo surasta „milijono litų užsienio valiuta ir detalus perversmo planas.“
Straipsnyje piešiamas toks perversmo organizatorių sumanytas scenarijus: naktį į sausio 17-ąją sukyla husarų pulkas, kuriam vadovauti imasi P.Klimaitis. Kariškiai suima prezidentą Antaną Smetoną, visus vyriausybės narius, vyriausiąjį kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską, vyriausiojo štabo viršininką Teodorą Daukantą, kitus štabo karininkus, taip pat kai kurių politinių partijų vadovus. Tuomet perversmininkai skelbia diktatoriumi V.Grigaliūną-Glovackį, kuris vėliau perduoda valdžią karaliui. Tiesa, kas turėtų būti būsimasis Lietuvos monarchas, esą dar nebuvo numatyta.
Toliau straipsnyje rašoma: „Pas suimtąjį Tomkų rastas vokiečių monarchistinės organizacijos laiškas, kuriame ši žadėjusi atsiųsti ginklų ir amunicijos. Tuo pat metu į policijos rankas pateko sąrašas asmenų, kurie turėję būti suimti, perduoti kariuomenės teismui ir sušaudyti. Visą organizaciją išdavė valdžiai karininkas Bobelis. Tyrimą ves speciali komisija. Paskutiniais pranešimais, Kaune buvo masiškai suiminėjami karininkai bei kiti asmenys, įtariami priklausę organizacijai. Visi jie stos prieš Kariuomenės teismą. Daugeliui gresia mirties bausmė.“
Kaip matome, „Slowo“ tiesiog pateikė išplėstą ir sensacinga informacija pagražintą „Lietuvos žinių“ pranešimo versiją.
Sprogimas spaustuvėje
Tačiau faktai verčia suabejoti tiek tariamų pučistų motyvais ir planais, tiek pačiu planuoto perversmo mastu. Pirma, nei J.Tomkus, nei P.Klimaitis nebuvo nei apkaltinti, nei teisiami. Maža to, jie net nepasiekė Varnių koncentracijos stovyklos ir po poros dienų jau buvo laisvėje.
Dar įdomesnė istorija nutiko su pačiu „diktatoriumi“ V.Grigaliūnu-Glovackiu, kuris neva taip pat turėjęs būti suimtas, bet pasislėpė. Praėjus vos dešimčiai dienų nuo perversmo atskleidimo, „diktatorius“ buvo paskirtas ypatingų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro, o vasario 10-ąją jo uniformą papuošė generolo leitenanto antpečiai. Visa tai leidžia manyti, kad gandai apie rengiamą perversmą, o juo labiau - apie jį įkvėpusius vokiečių monarchistus buvo smarkiai perdėti. Kita vertus, sprendžiant iš „Tautos valioje“ spausdintų rašinių visiškai aišku, kad J.Tomkus ir jo bendražygiai nebuvo visiškai patenkinti gruodžio 17-osios perversmo rezultatais.
Formaliai žiūrint, Kazio Griniaus atsistatydinimas ir A.Smetonos išrinkimas Respublikos prezidentu neprieštaravo Steigiamojo Seimo patvirtintai 1922 metų Konstitucijai. Lygiai taip pat teisėtas buvo ir naujojo Augustino Voldemaro ministrų kabineto sudarymas.
Maža to, Trečiasis seimas sausio mėnesį dar nebuvo paleistas. Tai A.Smetona, vadovaudamasis Konstitucija, visiškai teisėtai padarys tik 1927 metų balandžio 12-ąją. Remiantis galiojančiu pagrindiniu įstatymu, nauji Seimo rinkimai turėjo būti paskelbti ne vėliau kaip po 60 dienų, kitaip sakant - iki birželio 10-osios. Rinkimai nebus paskelbti nei tuomet, nei vėliau, tačiau sausio mėnesį „perversmininkai“ apie tokią įvykių eigą greičiausiai nė nenumanė ir nuogąstavo, kad nauji demokratiški rinkimai vėl atves į valdžią kairiuosius. Štai kodėl B.Mussolini gerbėjas savo laikraštyje atkakliai kritikavo ne tik 1922 metų Konstituciją, bet ir pačią parlamentinę demokratiją.
Po neįvykusio perversmo „Tautos valia“ ėjo dar tris mėnesius, tačiau pats J.Tomkus paskutinį kartą savaitraščio numerį pasirašė sausio 27 dieną. Ir vėliau jau redaktorės ir leidėjos Onos Laurinaitytės pasirašytuose numeriuose savaitraštis kritikuoja parlamentarizmą ir agituoja už Konstitucijos pakeitimus. Tačiau, sprendžiant iš nuolat kartojamų skelbimų, jog leidinys gyvuoja tik iš rėmėjų lėšų, šios idėjos nebuvo labai populiarios ir balandžio pabaigoje savaitraštis tyliai užgeso. Tuo tarpu aršiausias „Tautos valios“ oponentas - dienraštis „Lietuvos žinios“ už J.Tomkaus ir jo šalininkų kritiką sumokėjo didelę kainą.
1927 metų kovo 11 dieną 4 valandą 35 minutės „Varpo“ spaustuvėje Laisvės alėjoje, kur spausdintos „Lietuvos žinios“ ir buvo įsikūrusi dienraščio redakcija, nugriaudėjo galingas sprogimas. Jo banga visiškai sugriovė du pastato aukštus, kuriuose buvo spaustuvės mašinos bei rinkykla. Nukentėjo ir trečias aukštas, kur buvo redakcijos patalpos ir dienraščio redaktorės Felicijos Bortkevičienės butas. Tiriant įvykį kovo 15-ąją „Lietuvos žinios“ rašė: „Teroristinis aktas prieš „Lietuvos žinias“ iššaukė visuotinį dorų žmonių pasipiktinimą ir pasibaisėjimą. Geresnioji mūsų visuomenės dalis reiškia tatai savo užuojautos rezoliucijomis ir aukomis. Ji žino, kad „Varpo“ spaustuvės išsprogdinimas nėra koks netikėtinas atsitikimas, o tik logiškai užbaigia ilgą mūsų gyvenimo įvykių grandinę. Tiesa, šis teroristinis aktas savo žiaurumu ir vandalizmu praneša net Italijos fašistų daromus pasikėsinimus, tiesa, jo forma yra dar neregėta Lietuvoje, bet panašaus pobūdžio nusižengimų pas mus jau būta. Ir todėl vertėtų atkreipti dėmesys, ar tarp visų nusižengimų nėra ko nors bendro, ar čia neveikė tos pačios rankos ir galvos. Deja, mes savo laiku per mažai kreipdavome dėmesio į įvairius politinio chuliganizmo apsireiškimus ir mažai su jais kovojome, o kai kas į juos žiūrėjo net kaip į kokį „patriotinį“ darbą. Rezultate gavome politinį banditizmą, kuris mūsų valstybę gali išbraukti iš kultūriškų ir civilizuotų šalių skaičiaus.“ Belieka pridurti, kad nei sprogdinimo užsakovai, nei jo vykdytojai taip ir nebuvo nustatyti.
Perversmų epidemija
Taip Lietuvoje prasidėjo 1927-ieji - tikrų ir tariamų perversmų metai. Tą pačią kovo 15-ąją žlugo dar vienas perversmas, įėjęs į istoriją kaip Juozo Pajaujo sąmokslas. Kontrpučą rengę kairieji nutarė pasinaudoti gruodžio 17-osios perversmininkų metodais. Įdomu, kad valstiečių liaudininkų atstovas Seime J.Pajaujis pučą ėmėsi organizuoti dar gerokai iki tol, kol prezidentas A.Smetona paleido Seimą ir atsisakė rengti naujus rinkimus, kaip to reikalavo 1922 metų Konstitucija. Taigi, pučistai veikė, puikiai suprasdami, jog ketina nuversti teisėtą valdžią.
Perversmininkai planavo suimti jiems nepritariančius karininkus, o V.Grigaliūną-Glovackį sušaudyti vietoje. Į šalies prezidento postą buvo numatytas teisės profesorius Petras Leonas, ministru pirmininku - tautininkų nuverstasis prezidentas K.Grinius, užsienio reikalų ministru - buvęs premjeras Mykolas Sleževičius.
Pučas turėjo įvykti kovo 15-ąją 3 valandą nakties. Tačiau vienas iš jo organizatorių - husarų pulko vyresnysis leitenantas Erikas Tornau, turėjęs gauti signalą apie prasidedantį sukilimą, netikėtai buvo nušalintas nuo budėjimo ir suimtas - pučistai nė neįtarė, kad jų užmačios seniai žinomos J.Budrio-Polovinsko vadovaujamai politinei policijai. Balandžio 3 dieną Šiauliuose buvo suimtas ir pats J.Pajaujis. Dėl pastarojo Seime kilo skandalas, nes taip buvo pažeista Seimo nario teisinė neliečiamybė. Balandžio 12 dieną po kairiųjų pateiktos interpeliacijos Seimas dauguma balsų pareiškė nepasitikėjimą A.Voldemaro vyriausybe, tačiau po keliolikos minučių kabineto vadovas perskaitė parlamentarams A.Smetonos aktą, kuriuo Seimas buvo paleistas.
Po dviejų savaičių karo lauko teismas tris kontrpučo rengėjus - J.Pajaujį, E.Tornau ir Juozą Žemaitį nuteisė sušaudyti. Netrukus, tenkindamas nuteistųjų malonės prašymus, prezidentas A.Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos, o po dvejų metų visi pučistai buvo paleisti į laisvę.
Tačiau tuo perversmai nesibaigė. Rugsėjo 8 dieną į provinciją ištremti radikalieji socialdemokratai Jeronimas Plečkaitis, Juozas Paplauskas, Juozas Kedys ir Povilas Mikulskis organizuoja nepavykusį sukilimą Tauragėje ir Alytuje. Apie šią avantiūrą jau esame išsamiai pasakoję, tad dabar tik prisiminkime, kad šį kartą buvo suimta daugiau nei 300 sukilimo rengėjų ir dalyvių, 209 iš jų buvo nuteisti, 12 - sušaudyti, daugelis nuteisti kalėti įvairų laiką o apie 60, įskaitant patį J.Plečkaitį pabėgo į užsienį.
Tą patį rudenį, lapkričio 26-27 dienomis, nuo valdžios nustumti buvę tautininkų partneriai krikščionys demokratai Leonas Bistras ir Mykolas Krupavičius, padedami antros karo apygardos vado pulkininko Jono Petruičio, pamėgino priversti atsistatydinti A.Smetonos paskirtą ministrą pirmininką A.Voldemarą. Šis tragikomiškas atvejis taip pat vertas atskiro pasakojimo. O kol kas tik priminsime, kad po gausiai perversmais užderėjusių 1927-ųjų, A.Smetonos ir tautininkų režimas vėlesniais metais atlaikė dar bent keturis pučus, kurie visi baigėsi sąmokslininkų nesėkmėmis.