Motinos dienai skirtoje Grytės Pintukaitės – Valečkienės tapybos darbų parodoje „Moterystės ilgesiui“, šiuo metu eksponuojamoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mokymo centro Galerijoje, atsiveria emocingas ir švelnus, nostalgiškas ir gilus dailininkės pasaulis. Jos kūriniai apdainuoja moterį: madoną, mamą, senutę, besilaukiančiąją, menininkę.
Čia vyrauja portreto žanras: su jautria atida detalei kūrėja tapo ir žymių Lietuvos menininkių („Ekstazės ilgesys. Baleto šokėjos Eglės Špokaitės portretas“ (2006), ir senų kaimo moterų veidus („Močiutės rytas“ (2004). G.Pintukaitės – Valečkienės autoportretai persmelkti praėjusių amžių nostalgija („Ženklas. Autoportretas“ (2006), giliu akimirkos jausmingumu. Parodoje „Moterystės ilgesiui“ atsiveria asmeniška moters gyvenimo pilnatvė, tokia, kokią mato tapytoja – visa apimanti ir trapi, moteris moters akimis.
G.Pintukaitės – Valečkienės tapyti moterų portretai alsuoja šiltu žmogiškumu. Dailininkė savo modelius perkelia į kitą, gražesnį, romantiškesnį pasaulį, nutviekstą saulės šviesos, mirgančių tonų, o kartais ir svajingo vakaro mėlio. „Švelnus vėjelis. Gintarės Martikonytės portretas“ (2006) nukelia į kitą, „čechovišką“ tikrovę: kūrėja ir pozuojanti moteris tarytum dalyvauja žaidime – prikelia praėjusio amžiaus dvasią.
Gintarė Martikonytė pasipuošusi balsva skrybėlaite, ant kurios puikuojasi rausvos rožės. Ji mąsliai žvelgia į žiūrovą, rusvos plaukų sruogos žaidžia su suknelės nėriniais, švelniai koketuodamos melsvame fone. „Vaivorykštėje. Lauros Karnavičiūtės portrete“ (2006) G.Pintukaitė – Valečkienė ir toliau mėgaujasi vaiskia gama, tačiau šiame darbe spalviniai kontrastai jau paryškėja. Vėl skiriamas dėmesys giliam pozuojančiosios žvilgsniui, rudiems plaukams: jos veidas, apsuptas tamsiomis garbanomis, tampa pagrindiniu kūrinio kontrastiniu centru. Gyvas rausvai oranžinis fonas, žalsvai išsiskleidusios tulpės lapijos akcentas, netgi saulutėmis siuvinėta palaidinė, o taip pat šalia išsirietusi balsva katė, susilieja autentiškų potėpių visumoje.
Neatsiejamas moters gyvenimo etapas – senatvė, praturtina dailininkės kūrybą naujomis reikšmėmis. „Močiutės ryte“ (2004) melsvai balsvai violetinių spalvų gama tapoma senutė beveik susilieja su ja supančia aplinka. Tik nedidukas kavos puodelis ir šiltai geltona staltiesė tebesieja ją su dabartiniu, daiktiškuoju pasauliu. Visa savo dvasine jėga čia atsiskleidžia gyvenimo trapumas, trumpalaikė žmogiškoji būtis.
Visai kitokios – neramios senatvės – kupinas „Sniegynų bobutės“ (2001) portretas. Kompozicinis svoris nukeliamas į kūrinio apačią – į mus ateina sena moteris, veidą paslėpusi iki akių užmaukšlintoje kepuraitėje. Jos skvarbus, tamsių įtarių akių žvilgsnis, atsveriamas vien tamsaus palto spalvų kaita, išsikovoja savo erdvę virš jos plytinčiame snieguotame fone.
Parodoje „Moterystės ilgesiui“ lankytojus pasitinka visa eilė tapytojos autoportretų, atskleidžiančių vis kitą G.Pintukaitės – Valečkienės veidą. Keisdama stilistiką ir temą, ji renkasi nepasibaigiančius moters vaidmenis, visiškai persikūnydama į tuolaikines kūrybines nuotaikas.
„Ženklas. Autoportretas“ (2006) mus nukelia į renesanso epochą: skaistus tapytojos veidas ir mąslus žvilgsnis čia spinduliuoja tarsi madoniškuoju dvasingumu. „Ištirpstanti. Autoportretas“ (2007) tapomas ant vos matomomis gėlytėmis siuvinėtos drobės – rusvas, „terakotinis“ fonas įgyja tekstūriškumo. Dailininkė šį kartą pasipuošusi plačiakrašte skrybėle, kurios melsvas „laivelis“ daigina perregimas gėles ir vijoklius. Grytė Pintukaitė – Valečkienė čia šiek tiek šelmiška, žydinti jaunyste – kaip ir pasmakrėje parišta rausva rožė, žaidžianti ir ištirpstanti savo fantazijose. Tematikos žaismingumą atspindi ir paveikslui pasirinkti koliažo elementai: skrybėlė ir fonas pagyvinami priklijuotais tiulio ir gėlytėmis margintos medžiagos gabalėliais.
Pagrindinę vietą parodoje „Moterystės ilgesiui“ užima tematinės kompozicijos, dažnai apjungiančios simboliškumą ir asmeninį jausmą. „Himne motinystei“ (2006) vaizduojama madona su kūdikiu – melsva skraiste bei ryškiai raudonu vaikučio rūbu atitinkanti krikščioniškąją ikonografiją. G.Pintukaitės – Valečkienės kūrinyje – tai visos motinystės simbolis: moteris – motina / madona – motina žemė, išsiliejanti gelsvai žalsvame fone ir suteikianti naują gyvybę kūdikiui, sužydinčiam aktyviu raudoniu. Triptike „Tiems, kurie ieško aušros...“ (2006) ir „Pavasarinis sodas“ iš ciklo „Metų laikai“ (2002) besilaukiančioji ir jauna mama su kūdikiu ant rankų apsupamos skaisčiai mėlynais perregimais fonais.
Grytė Pintukaitė – Valečkienė savo kūriniuose dainuoja himną moteriai: trapiam iliuziniam, netgi teatrališkam jos pasauliui, atsiskleidžiančiam portretuose ir autoportretuose. Ji nepamiršta dažnai šiuolaikinės visuomenės ignoruojamos senatvės temos, kuria autentišką portretuojamų asmenybių pasaulį. „Šią paveikslų kolekciją su didžiausia pagarba ir šventumu skiriu Moterystei“, – sako autorė.