Kaip „reideriai“ renka informaciją?

Ne paslaptis, kad „reideriai“, prieš pradėdami ataką, bando užverbuoti įmonės-taikinio darbuotojus, kurie reikiamu laiku tampa nepakeičiamais padėjėjais kovoje dėl įmonės nuosavybės. „Reideriai“ prieš pradėdami operaciją surenka kuo daugiau informacijos apie įmonę. Tik tuomet jie sprendžia, ar apsimoka atakuoti, ar ne?

Kaip „reideriai“ surenka informaciją?

„Reideriai“ naudoja kelis informacijos rinkimo metodus. Visų pirma, „rederiai“ užverbuoja įmonės-taikinio darbuotojus. Antra, „reideriai“ infiltruoja į įmonę savo agentus. Trečia, „reideriai“ tiesiogiai kontaktuoja su darbuotojais ir iš jų gauna reikalingą informaciją.

Reikia pripažinti, kad dauguma „reiderių“ verbuotojų yra buvę slaptųjų tarnybų darbuotojai. Jie puikiai žino, kaip užverbuoti įmonės darbuotoją, ir tam naudoja įvairias priemones. Šiame žaidime negalioja jokios moralės taisyklės. Svarbiausia yra tikslas – gauti „reideriams“ reikalingą informaciją.

„Reideriai“ iš agentų tikisi gauti informaciją apie akcininkus: kas kiek valdo, apie bendrovės situaciją, vadovus ir jų silpnybes, apie neformalius bendrovės lyderius, kas priima svarbiausius sprendimus, kokių būna konfliktų, kokia yra vykdoma neteisėta veikla ir t. t. „Reideriai“ įvertina bendrovės saugumo tarnybos patirtį ir pajėgumą, numato galimą riziką, iš anksto nustato priemones jas sumažinti arba visiškai neutralizuoti. Pagal gautą informaciją „reideriai“ sprendžia, ar jų būsima operacija bus sėkminga, ar ne? Ar verta pradėti operaciją, ar per daug rizikinga?

„Reideriai“ domisi tik tais darbuotojais, kurie gali pasiekti juos dominančią informaciją. Dažniausiai tai būna sekretoriai, vadovo padėjėjai, patarėjai, personalo skyriaus darbuotojai, buhalteriai ir IT specialistai. Reikia nepamiršti, kad išsamią informaciją apie bendrovės akcininkus „reideriai“ gali gauti ne tik iš bendrovės darbuotojų, bet ir iš kitų šaltinių.

Panagrinėkime, kaip reideriai renka informaciją.

Pirmas variantas.

„Reideris“ gali apsimesti žurnalistu. Pagrindinis jo taikinys yra bendrovės vadovai ar akcininkai. Jo tikslas – gauti kuo daugiau informacijos apie įmonę, vadovus, akcininkus ir t. t. Dažnai patys vadovai arba jų pavaduotojai, norėdami save išreikšti, daug kalba apie įmonę ir jos veiklą, problemas, konfliktus, nesutarimus su valstybės institucijomis ir konkurentais.

Išsiaiškinti, kas yra „reideris“, nėra sudėtinga. Prieš duodant interviu riekia išsiaiškinti, kas jis toks, kokiam laikraščiui atstovauja, kiek ir kokius straipsnius yra parašęs ir t. t. Jeigu informacija nepasitvirtina ir paaiškėja, kad žurnalistas yra visai ne žurnalistas,o laikraštis leidžiamas mažu tiražu arba yra tik elektronininis laikraščio variantas, pasirodo labai retai ir ten nėra šio žurnalisto straipsnių, tai galima drąsiai sakyti, kad žurnalistas yra „reideris“. Jį atpažinti taip pat galima pagal užduodamus klausimus, pagal jo pasiruošimą, pagal nemažą žinių bagažą apie įmonę.

Antras variantas.

„Reideris“ apsimeta lojaliu, nauju, įtakingu ir kompetentingu darbuotoju. Jo taikiniai yra svarbiausieji bendrovės asmenys – buhalteriai, personalo skyriaus ir IT skyriaus darbuotojai, sekretorės.

Tai pats brangiausias informacijos rinkimo būdas. Jeigu į bendrovę yra infiltruojamas agentas, tai reiškia, kad pirminis informacijos rinkimas yra atliktas ir yra priimtas sprendimas atimti įmonę. Šio agento pagrindinis tikslas – tapti kolektyvo nariu ir įgauti jo pasitikėjimą. Rinkti informaciją apie įmonės darbuotojus, vadovus ir neformalius lyderius, aiškintis konfliktus ir jų priežastis. Agentas renka informaciją apie bendrovės neteisėtą veiklą. Vėliau ji bus perduota teisėsaugos struktūroms. Agentas „plauna smegenis“ darbuotojams, stengiasi juos nuteikti prieš vadovus, akcentuoja blogas darbo sąlygas, eskaluoja konfliktų priežastis ir t. t. Tačiau tai daro ne atvirai, o maskuotai, kitų rankomis ir lūpomis.

Nustatyti infiltruotą agentą sudėtinga, bet įmanoma. Jis yra tiesiog idealus darbuotojas. Jo kompetencijos lygis labai aukštas. Jis sutinka užimti žemesnes pareigas už ganėtinai mažą atlyginimą. Jis labai komunikabilus, greitai nustato kontaktus su buhalteriais, sekretorėmis, neformaliais lyderiais ir kitais reikalingais asmenimis. Dažniausiai agentas pasirenka darbą personalo arba IT skyriuje.

Trečias variantas.

„Reideris“ apsimeta darbdaviu. Siūlo įmonės darbuotojams didelį atlyginimą ir puikias darbo sąlygas. „Reiderio“ taikiniais tampa darbuotojai, nesutariantys su įmonės vadovybe, darbuotojai, turintys leidimą dirbti su įmonės konfidencialia informacija, galintys ją gauti.

„Reideris“ dažnai susitinka su darbuotoju. Susitikimas vyksta ne naujos darbovietės patalpose, bet neutraliose vietose (kavinėse, baruose, parkuose, aikštelėse ir t. t.). Susitikimo metu „reideris“ siekia kuo daugiau gauti informacijos iš darbuotojo. Uždavinėja daug klausimų, įkyriai domisi bendrove, jos veikla. Vien tik klausimų uždavinėjimas turėtų sukelti darbuotojų susidomėjimą ir įtarimus. Todėl kiekvienas įmonės darbuotojas privalo žinoti, kaip atpažinti apsimetėlį. Jis turi žinoti, kokie požymiai rodo, kad žmogus, siūlantis gerą darbą yra paprasčiausiai apgavikas.

Pabaigoje norėtųsi atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad vienos sėkmingiausios „reiderių“ kompanijos, kuri dirbo Maskvoje nuo 1998–2007 m. pagrindinė veikla buvo patalpų valymas. Ar esate įsitikinę, kad šiukšlių kibiruose ir ant darbuotojų stalo nieko nėra įdomaus?

https://www.audit-it.ru/news/personnel/154237.html