Virtualus auksas, „kasamas“ interneto kasyklose laisvų nuotykių ieškotojų ir „vergais“ paverstų kompiuterių. Tradicinių pinigų pakaitalas, pritaikomas ne tik internetinei prekybai, bet ir atsiskaitymams kavinėse ar įprastose parduotuvėse. O gal – nežinomų asmenų sukurta ir išpopuliarinta priedanga finansinėms aferoms arba sudėtingas intelektualinis pokštas? Žmonija vis dar stebėtinai mažai žino apie „bitkoinus“ (angl. „bitcoins“, BTC), tačiau šie vis dažniau primena apie save.
Naujausia proga prisiminti virtualią valiutą – praėjusią savaitę subliūškęs „bitkoinų burbulas“. Sausio pradžioje bitkoino vertė svyravo apie 10 dolerių už vienetą, praėjusios savaitės trečiadienį ji pasiekė svaiginamą 260 dolerių viršūnę ir tuojau pat smuko iki 55 dolerių. Svetainės Bitcoincharts.com duomenimis, šiuo metu rinkoje iš viso turėtų būti daugiau nei 11 mln. BTC, kurių bendra vertė, bent teoriškai, viršija 600 mln. JAV dolerių.
Niekada nelaikėte rankoje bitkoino? Nieko baisaus, mus supančiame fiziniame pasaulyje jis apskritai neegzistuoja – išskyrus pavienių mėgėjų kuriamus beverčius žetonus ir banknotus. Bitkoinai pagal iš anksto sudarytą planą plinta toje erdvėje, kurioje mes praleidžiame vis daugiau laiko ir nuveikiame vis daugiau darbų – internete.
Virtuali valiuta
„Tai visai kaip JAV doleris, euras ar Meksikos pesas – išskyrus tai, kad jo nekontroliuoja jokia šalis, jo negalite paimti į rankas ir juo negalite nusipirkti daugybės daiktų, – entuziazmą slopino JAV verslo leidinys „Bloomberg“, tačiau tuojau nupiešia ir šviesesnę perspektyvą. – Kai kurios šiuolaikinių technologijų kompanijos pradeda priimti mokėjimus bitkoinais – žymiausia iš jų „WordPress“, kurianti tinklaraščių kūrimo įrankius.“
Bitkoinai saugomi interneto piniginėse, prie kurių galima prisijungti kompiuteriu. Savininkas gali juos prarasti, jeigu pamirš slaptažodį – arba tai, į kurią piniginę juos įsidėjo.
Kaip rašo JAV leidinys „Time“, staigus pastarojo meto BTC kurso svyravimas rodo, kad rinkos dalyviai pradėjo jais spekuliuoti – pirkdami dabar, jie tikisi kada nors juos parduoti už didesnę kainą, o ne išleisti prekėms ar paslaugoms, kurių pasirinkimas vis dar gana ribotas. „Tačiau bitkoinų vertės augimas nėra vien spekuliavimo pasekmė. Jis iš dalies atspindi tą aplinkybę, kad bitkoinų sistema yra daug geriau sukurta negu ankstesnių internetinių valiutų“, – tvirtino „Time“ apžvalgininkas.
Kaip aiškina bitkoinų kūrėjai, jie turėjo įveikti keletą esminių sunkumų: užkirsti kelią pinigų padirbinėjimui ir išvengti infliacijos, kurią sukeltų nekontroliuojamas valiutos paleidimas į apyvartą. Pirmąją problemą imtasi spręsti kiekvienam BTC priskyrus unikalią, tačiau vartotojų anonimiškumą, kiek tai įmanoma, saugančią istoriją – fiksuojamas BTC vieneto kelias nuo pirminio savininko pas visus vėlesnius. Antroji problema sprendžiama tiesiog įspūdingai – iš anksto numačius baigtinį rinkoje naudojamų BTC skaičių. Kadangi BTC vertė faktiškai yra vien rinkos dalyvių susitarimo reikalas ir neatspindi netgi gamybos savikainos, jų kūrėjai nerado kitos išeities, kaip, bėgant metams, riboti jų pasiūlą.
Yra žinoma, kad kiekvienais metais bitkoinų bus išleidžiama vis mažiau, kol galiausiai jų srautas visiškai išseks 2140 metais, pasiekus 21 mln. BTC ribą. BTC sistemoje nėra centrinio banko, kuris leistų pinigus, todėl naujų vienetų atsiradimas rinkoje panašesnis į straipsnio pradžioje minėtą aukso kasimą. Bet kuris interneto vartotojas turi galimybę „rasti“ BTC, patikėdami savo kompiuteriui spręsti sudėtingus galvosūkius, už kurių slepiasi unikalūs programiniai kodai – BTC vienetai. Visa sistema, kaip įprasta populiariame P2P tinklo modelyje, laikosi ant į tinklą sujungtų vartotojų kompiuterių, kurie ne tik „kasa“ bitkoinus, bet ir užtikrina jo sklandų funkcionavimą.
Tiesa, kaip perspėja „Bloomberg“, pavieniai bitkoinų ieškotojai neturėtų puoselėti didelių vilčių. Sistema sukurta taip, kad galvosūkiai, bėgant metams, darytųsi vis sudėtingesni. Todėl, norint juos išspręsti, reikia vis galingesnių kompiuterinių sistemų. Atsiranda tokių entuziastų, kurie įdarbina ne vieną kompiuterį, turėdami vilčių, kad jų investicijos galiausiai atsipirks. Užfiksuota ir atvejų, kai specialiai sukurtas kompiuterinis virusas būrė botnetą – savininkams nieko nenutuokdamas „skaitmeniniais vergais“ paverstų kompiuterių tinklą, kurio pagrindinė funkcija – ieškoti BTC.
Šešėlinė pusė
Bitkoinų perlaidos šiuo metu taip pat nėra lengvai atsekamos. Tai reiškia, kad jų savininkai turi galimybę kai kurias prekes įsigyti anonimiškai. „Bitkoinai tampa populiaria priemone plauti pinigus ir internete pirkti draudžiamus daiktus, – rašo „Bloomberg“. – Iraniečiai naudojo bitkoinus, kad apeitų JAV primestus finansinius apribojimus, be to, egzistuoja ir klestinti internetinė rinka, kur pagrindinė prekė – narkotinės medžiagos.“
Daugeliui žmonių gali nepatikti mintis apie virtualią valiutą, leidžiančią įvairiems asmenims, taip pat ir nusikaltėliams, išvengti atsakingų valstybinių ar tarptautinių organizacijų priežiūros. Tačiau būtent tokia, panašu, ir buvo paslaptingo bitkoinų kūrėjo, o gal kūrėjų grupės, sumanymas.
Kiek yra žinoma, anonimas, pasivadinęs japonišku Satoshi Nakamoto vardu, virtualios valiutos projektą 2008 metais pirmą kartą pristatė viename kriptografijos leidinyje. 2009 metais pradėjo veikti pirmoji BTC sistemos programa ir buvo pradėtas skleisti virtualią valiutą palaikantis tinklas. Jau 2010 metų viduryje Satoshi Nakamoto, iki tol aktyviai bendravęs su BTC rėmėjais, nustojo atsakinėti į elektroninio pašto žinutes.
Kas slėpėsi už Satoshi Nakamoto slapyvardžio, iki šiol yra paslaptis. Viena populiariausių idėjų, paremta kalbinės raiškos studijomis – kad tai galėjo būti visai ne japonas, o asmuo ar asmenų grupė, kurių gimtoji kalba – anglų.
Kiek aiškiau yra tai, ko siekė paslaptingieji BTC kūrėjai. „Mes nerasime politinių problemų sprendimo kriptografijoje, tačiau mes galime laimėti svarbias lenktynes ginklavimosi varžybose ir bent keletui metų iškovoti laisvei daugiau erdvės, – tokia citata priskiriama S. Nakamoto. – Vyriausybėms gerai sekasi kapoti galvas centralizuotiems tinklams, tokiems kaip „Napster“, tačiau, panašu, kad gryni P2P tinklai, tokie kaip „Gnutella“ ir „Tor“, sėkmingai laikosi.“
„Tai gali būti labai patrauklu libertariniam požiūriui, jeigu tik mes tinkamai viską paaiškinsime, – taip pat neva rašęs S. Nakamoto apie BTC perspektyvas. – Deja, man geriau sekasi valdyti kodą, o ne žodžius.“
Skaitmeninio meno užuomina
Dar vienas žymus BTC kūrėjo teiginys, kad įprastinės valiutos didžiausia problema yra jos priklausomybė nuo pasitikėjimo – centriniu banku, komerciniais bankais, vyriausybėmis – „Huffington Post“ autoriaus Steveno Strausso buvo apverstas aukštyn kojom. Pasak jo, būtent BTC pirmiausiai remiasi ne tiek kriptografijos formulėmis ir P2P tinklais, kiek besąlygišku daugybės jais besinaudojančių žmonių pasitikėjimu.
Visų pirma, aiškina S. Straussas, būtina pasitikėti, kad įsigytas bitkoinas ką nors reikš kitam žmogui ar institucijai, kuris disponuos jums rūpima preke. „Pirkti bitkoiną – tai dalyvauti 100 proc. pasitikėjimu grįstoje sistemoje, kur nėra teisinio mechanizmo, kaip priversti ką nors jį priimti“, - rašo jis.
Be to, būtina pasitikėti, kad BTC tinklo kūrėjai nesinaudos surinktais duomenimis apie klientų finansinę padėtį. Kita problema – dauguma BTC savininkų nėra ir nebus pajėgūs suprasti, kaip veikia sudėtingą sistemą sudarantys elementai – ir negalės jos kontroliuoti.
Taip pat reikia tikėti, kad bitkoinų neišstums kokia nors kita, tobulesnė virtualių pinigų sistema, kuri paverstų juos beverčiu informacijos rinkiniu, kad BTC kūrėjai nesumanys išleisti naujos emisijos, kuri sukeltų pinigų nuvertėjimą, kad nacionalinės vyriausybės neras būdų, kaip uždaryti besiplečiančią ir kontrolės nepripažįstančią sistemą, kad bitkoinų kaina kada nors bus pakankamai stabili, kad jais galima būtų plačiai naudotis, ir kad jūsų turimi virtualūs pinigai nebus pavogti, nes tada jų, tikėtina, jau niekada nepavyks surasti.
„Galbūt turėtume vertinti bitkoiną kaip pirmąjį dadaistinio skaitmeninio meno pavyzdį, – lengvai ironizuoja S. Straussas, pateikdamas menininko Marcelio Duchamp‘o XX amžiaus pradžioje „Fontanu“ pavadinto pisuaro pavyzdį. – Meno kūrinys egzistuoja kaip dalis riboto leidimo ir pats savaime neturi vertės. Jeigu perkate jį kaip meno kūrinį (finansiniais sumetimais), turite tikėti, kad meno ekosistemos nariai jį įvertins ir norės jį ateityje įsigyti.“
S. Strausso teigimu, didžioji S. Nakamoto paslaptis ir gali būti ta, kad jis sukūrė intelektualinį pokštą, kurio pagrindinis tikslas – įrodyti, kad šiuolaikinių pinigų, kaip ir meno kūrinių, vertė priklauso tik nuo žmonių tikėjimo vieniems kitais.
