„Be blizgučių ir ferarių“ – taip patyrę šalies verslo atstovai apibūdino pirmąjį lietuvį, įkūrusį įmonę Silicio slėnyje JAV. Vieni, patyrę didelę sėkmę, maudosi besaikėje prabangoje, o kiti šlepsi sau „Adidas“ šlepetėmis, nes dėl įvaizdžio nesuka galvos. Toks ir didžiausios pasaulyje atviros mobiliųjų aplikacijų platformos „GetJar“ steigėjas Ilja Laursas. Šis neneigia – jam svarbus visuomenės pripažinimas, bet visiškai svetimas noras puikuotis.
Visuomenės įvertinimas skatina progresą
Milijardierius Bransonas, milijardierius Laursas… Ar tai prideda svorio išsakomoms mintims, ar tėra paprasta manipuliacija, siekiant greičiau patraukti skaitytojų ar klausytojų dėmesį?
Atvirai sakant, taip. Jokių finansinių įmonės rodiklių viešai neskelbiame, todėl bet koks mėginimas įvardyti turtą yra spekuliacijos.Visada prašau manęs taip nevadinti, bet kartais žurnalistai negali nuo to susilaikyti, – atsako I. Laursas, su kuriuo per pietus susitinkame viename sostinės restoranų. Viešėdamas Vilniuje, verslininkas čia dažniausiai ragauja mėgstamus sušius. – Pirmiausia, norisi būti vertinam pagal mintis ir darbus. Antra, tai visiškai neprideda jokio svorio pačiam straipsniui.
Jei kreipsime dėmesį į darbus, kuriuos nuveikėte: esate pirmasis lietuvis, įmonę įkūręs Silicio slėnyje, „GetJar“ vardas minimas kartu su pažangiausiomis technologijų bendrovėmis. Tačiau „sėkmės euforija“, kaip pats ją įvardijote, jūsų dėl to neapėmė. Tai kaip čia yra: žmogui sekasi, jis įgyvendina tikslus, už tai gauna didelį atlygį, bet nenori tuo džiaugtis?
Žmogus yra socialinė būtybė, dėl to sociumo pripažinimas yra genetiškai įtaisytas kiekviename žmoguje, ypač vyruose. Poreikis pasireikšti ir už tai būti pripažintam visuomenės yra civilizacijos progreso varomoji jėga. Jei to nebūtų, žmonės toliau bananus sau valgytų.
Pastebėjau, kad žmogui būdinga puikuotis aukščiausiame jam pasiekiamame lygmenyje. Kitais žodžiais tariant, jei jam aukščiausia, ką gali sau leisti, yra drabužiai ar automobiliai, jis bandys pasireikšti puikuodamasis pačiais brangiausiais šios srities dalykais.
Bet, jei žmogus svajoja apie „Ferrari“, greičiausiai tokiame jo nore yra penki procentai naudos ir greičio, o 95 procentai statuso simbolio. Žmogus iš tikrųjų nori sociumo pripažinimo, o ne drabužio su dizainerių užrašais ar automobilio.
Aš vertinu profesinius pasiekimus ir pripažinimą. Pasaulio ekonomikos forume Davose „GetJar“ pripažinta technologijų pioniere. Prieš keletą metų gavau geriausio Europos vadovo apdovanojimą už naujų verslo modelių pritaikymą. Man tai yra svarbu.
Jei gauni visuomenės pripažinimą, pavyzdžiui, visuomeninėje ar profesinėje srityse, tiesiog nėra poreikio puikuotis buitiniais dalykais.
O kas iš to, ką dabar sau galite leisti, jums teikia džiaugsmą? Kas jums yra svarbu?
Pasakysiu taip: praktiškai nėra nieko, ko negaliu sau leisti. O man svarbiausias yra saugumo jausmas. Tai kelia stiprią emociją ir pasitenkinimą, kai jaučiuosi daug saugiau, nei prieš dešimt metų, pradėjęs verslą. Visa kita tėra instrumentai, įrankiai. Galėjimas paskraidyti lėktuvu pats savaime yra niekas, svarbu yra pojūtis, kurį patiri tai darydamas, pajauti tą laisvės jausmą.
Apie trumpą ir ilgalaikę laimę
Na, gerai, pavyksta: sulauki pripažinimo, užtikrini saugumą sau ir savo šeimai. Dėl ko tada verta stengtis? Kas Jus verčia judėti toliau?
Pastaruoju metu nusivyliau ir iš principo suabejojau Vakarų pasaulio filosofinio tikslo koncepcija. Vakarų visuomenėje į priekį iškeliamas tikslas: pirmiausia, baik mokyklą, universitetą, gauk darbą, uždirbk pinigą, pastatyti namą, užaugink vaiką ir panašiai.
Jei kuri gyvenimą, remdamasis tokiais tikslais, gali atsitikti du dalykai: tikslą pasieksi arba nepasieksi. Jei nepasieki, tai tave varo į neviltį, visų pirma nusivili savimi, kaltini save, kad esi nevykėlis, neprotingas. Iš kitos pusės, tikslo pasiekimas atneša labai laikiną laimę.
Žmogui būdinga jaustis gerai tiktai tam tikrą laiką. Šnekant apie automobilius, jei nusipirksi tokį, kokio nori, ateis laimė, patirsi nirvaną ir iki gyvos galvos džiaugsiesi tuo, ką turi? Iš tikrųjų taip nėra. Teigiamą emociją pajausi keletą dienų, savaičių, o paskui ateina pasimetimas: ką daryti toliau?
Po pasimetimo apninka abejonės: galbūt galėjai uždirbti ne 100 tūkstančių, o milijoną, nupirkti ne vieną namą, o tris. Jeigu tiek pasiekiau, galbūt galiu pasiekti daugiau? Gal mano tikslas buvo suformuluotas neteisingai?
Trečias dalykas, formuojant tikslą, ar turi pakankamai informacijos, kad pasakytum, kad tai tikrai yra mano tikslas, o ne kieno primestas, ne klaidingai priimtas, o gal kieno manipuliacijos padarinys? Bent jau man tai yra pakankamos priežastys suabejoti tokių vakarietiškų tikslų prasme.
Rytų pasaulyje svarbus ne tikslas, rezultatas, o procesas. Nesvarbu, kokią mašiną turi, svarbiau, kaip tu dėl jos jautiesi. Svarbios yra emocijos ir procesas. Šis yra begalinis: šiandien per jogos užsiėmimą truputėlį geriau kvėpuoju, esu lankstesnis, rytoj geriau bėgsiu. Gali džiaugtis kasdien mažais pasiekimais.
Noriu ieškoti, toliau eksperimentuoti, ką ir kiek sugebu, o kas iš to išeis, to negaliu žinoti. Orientuojuosi į procesą. Nuolatinis pasitenkinimo jausmas vietoj vienkartinio ir trumpalaikio man yra labiau priimtinas, – kalba 37-erių vyras.
„Vengiu gyvenimo taisykles talpinti į formules“
Gimėte sovietų bloko šalyje, dar moksleivis išvykote pasimokyti Amerikoje. Turėjote galimybę gana anksti susipažinti su skirtingomis kultūrinėmis aplinkomis, vėliau – ir ekonominėmis sistemomis. Kokie tokios patirties trūkumai, privalumai, palyginus su saugioje Vakarų šalyje studijavusiais ir verslą Silicio slėnyje kūrusiais kolegomis?
Panaudosiu fotografinę metaforą, nes mėgstu fotografuoti: įžvelgti bet kokio objekto tūrį gali, tik pažiūrėjęs mažiausiai iš dviejų taškų. Lygiai tas pats ir su žmogumi: jei išaugai su vienu mentalitetu, tu netgi nekvestionuoji atskirų elementų. Tau net teoriškai nekyla klausimų, ar gali būti kitaip.
Atkeliavęs iš buvusios Sovietų Sąjungos ir Amerikoje pagyvenęs metus, supratau, kad gali būti kitoks požiūrio taškas. Ėmiau domėtis, kokie iš principo gali būti požiūrio taškai. Didžiausia vertybė, kai paragauji visų kultūrų, mentalitetų, gal nebūtinai priimsi tą, kur esi buvęs, bet tai privers peržiūrėti savo gyvenimo vertybes, jas kvestionuoti.
Kai iškeli klausimą, imi ieškoti informacijos, atrandi daugybę požiūrių, kiekvieną jų perleidi per save, pajauti, ar tau tai tinka, daug ką atmeti. Po truputėlį surenki savo gyvenimo vaizdą pagal save.
Naujieji verslai yra susiję su lūkesčių ekonomika, o ji pagrįsta tikėjimu. Tai gal iš tiesų tokie verslo forumai, kaip pastebėjo pastarajame „Forum One“ apsilankęs mano kolega, primena sektos susibūrimą? Kiek čia yra tikėjimo, kiek manipuliavimo?
Pirmiausia reikėtų atskirti tikėjimą ir manipuliacijas. Manipuliacija yra noras primesti tam tikrą tikėjimą kitam žmogui ir taip siekti sau naudos. Tikėjimas yra tarsi loterijos bilietas: jį perki, nes tiki, kad yra tikimybė, kad tau pasiseks.
Žmonijos progresas, technologijų vystymasis yra savotiška loterija.
Pavyzdžiui, mano sritis yra mobiliosios technologijos. Ekonominiais terminais kalbant, yra tam tikras aukso puodas ar vertė, kuri sukuriama toje industrijoje. Kas pasiims tą aukso puodą? Gal bus sukurtas analogas „Facebook“, kuris viską pakeis, ir visi jame būsime? Tai yra tikimybinė ekonomika, kai žinoma, kad vertė susidarys kažkur, kai tiki, kad didelę to laimikio dalį paims būtent tavo verslas. Kai susiduriu su investuotojais, sakau: tik dievas gali žinoti, kaip bus, žmogui to neduota. Žmogus gali numatyti tik tris procentus to, kas iš tikrųjų įvyksta.
Kalbant apie tradicinius verslus, juos priskiriu niutoninei, arba apskaičiuojamai, ekonomikai. O naujųjų verslų ekonomiką vadinu kvantine. Negaliu paskaičiuoti, kas įvyks toje terpėje, kuri dar neegzistuoja. Mano veiklos pasekmių spektras yra nuo visiško nulio (suris visus mano pinigus, dar liksiu skolingas) iki laimėsiu tiek, kiek net neįsivaizdavau.
Paminėjote dievą, ar esate tikintis?
Pasakysiu taip: yra determinizmo teorija, kuri sako, kad viskas pasaulyje yra numatyta: kaip bus, taip bus. Kita, kad negali numatyti, tai nepriklauso nuo kiekvieno atskirai ir mūsų visų valios. Aš laikausi antrosios. Tikiu, kad yra pasirinkimo laisvė. Tikiu, kad gali formuoti savo ateitį, kad pasaulis nėra parašytas pagal išankstinį scenarijų.
Toliau tokį globalų tikėjimą gali nuspalvinti religinėmis, mokslinėmis spalvomis, gali tai vadinti Dievo ar entropijos dėsniu, bet visi kalba apie tą patį.
Po forumo socialiniame tinkle mačiau tokių citatų su prierašais: „Čia kalbėjo mano guru, mano dievas“... Net jei kalba žmonės, kurie yra praktikai, o ne teoretikai, tai nereiškia, kad jų mintys, tiesos tiks tau ir turi tikėti jomis, nesuabejoti.
Kas tikrai turi vertę – patirtis. Ji yra objektyviai išmatuojama. Žmonėms įprasta koncentruotai perteikti patirtį, sukauptą išmintį. Žmogus, kažką patyręs, patikrinęs aibę variantų, gali atrasti dėsningumą ir pasakyti: nebūtina išradinėti dviračio, yra taip. Tas išvestas dėsningumas labai palengvina komunikaciją, patirties perdavimą, bet sakyti, kad tai yra absoliuti tiesa ir šimtu procentų visais atvejais veikia, negalima.
Vengiu gyvenimo taisykles talpinti į formules. Gyvenimas yra labai sudėtingas. Aprėpti jį šimtu ar tūkstančiu taisyklių yra aprėpti neparėpiamą.
Sakykime, tėvai mėgindavo mane apsaugoti miške: grybų nevalgyk, nes visi yra nuodai. Visą gyvenime surinktą patirtį apie grybus jie sutalpino į vieną sakinį: „Grybai – nuodai.“ Jei tėvai man būtų suteikę daug informacijos, kad yra ir gerų, ir blogų grybų, kaip juos atskirti, to nebūčiau tuo metu gebėjęs priimti. Saugiau buvo išvesti vieną tezę, kuri iš principo nebuvo teisinga. Vėlesni paaiškinimai paneigė tą teiginį, kad grybai yra blogis.
Tas pats yra su bet kokiais bandymais gyvenimą suvesti į trumpas taisykles ar dėsnius. Gyvenimas yra daug sudėtingesnis. Manau tai ir turima omenyje, kai sakoma, kad nėra taisyklių be išimčių.
Logika, instinktai ir intuicija, arba kas mus valdo
Bet norint įvertinti, kurios taisyklės veikia, reikia patirties. O jauniems dažniausiai jos ir trūksta.
Tam, kad pradėtum kvestionuoti bet kokią gyvenimo tiesą, reikia daug aprėpti, daug sužinoti, – pripažįsta verslininkas ir pateikia mėgstamą citatą apie populiarų strateginį žaidimą. –
Statistiškai šachmatai yra primityvus žaidimas: 64 langeliai, 32 figūros, kiekviena jų turi ribotą penkių ėjimų galimybę. Norint numatyti bent tris–keturis ėjimus į priekį, reikia to mokytis dešimt metų.
Gyvenimas yra trilijonų trilijonus kartų sudėtingesnis už šachmatų partiją. Kaip gali naiviai tikėtis, kad valdai situaciją?
Manome, kad žinome gyvenimą ir jo taisykles. Kuo daugiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenimas yra neprognozuojamas, jame viskas daugiau priklauso nuo atsitiktinumo ar sėkmės, negu nuo mūsų noro, talento, pastangų.
Jei viskas taip neprognozuojama, kuo remtis, priimant sprendimus?
Mokykloje, tiek čia, tiek Amerikoje, mane mokė, kad žmonės yra racionalūs, jie vadovaujasi logika. Taip nėra. Net jei žmogus ką nors daro racionaliai, panagrinėjus, prisikasi iki tikslo, kuris yra iracionalus, nes jį sukėlė tam tikra emocija.
Tada kyla klausimas, kuo gi vadovaujasi žmogus? Domėjausi nemažai šaltinių ir teorijų. Dabar laikausi požiūrio, kad yra trys sprendimų priėmimo motyvai. Vienas iš jų ir yra logika. Jos pliusas – tikslumas, minusas – ji yra labai ribota, tinka tik paprastoms užduotims spręsti. Ją galima pritaikyti mažiau nei vienam procentui gyvenimo atvejų.
Dažniausiai mūsų elgesį lemią visiškai kiti motyvai – instinktas ir intuicija. Čia instinktu laikau tai, kas žmoguje yra genetiškai užkoduota, tam tikra elgsenos schema: bėgti, jei kas grėsmingo vejasi. Bet instinktai kartais yra daug sudėtingesni, nei mums atrodo.
Anksčiau, kai su drauge turėjome šuniuką, stebėjau jo elgesį su pliušiniu šuniuku, kurį jis suvokė kaip savo draugę. Kai davėme jam skanėstą, šį pirmiausia šuo nunešė ir padėjo savo „draugei”. Tai man priminė vyro ir moters elgsenos schemą. Maniau, kad noras ką nors dovanoti moteriai, kyla iš socialinio, kultūrinio sluoksnio. O šuo parodė, kad tai neišmokyta, jame yra instinktas įsiteikti, prisigerinti. Tai užkoduota genetiškai.
Trečias, yra intuicija, kuri leidžia mums mąstyti šablonais. Intuicijos privalumas – ji leidžia dirbti su žymiai didesniu informacijos kiekiu, milijardu kartų didesniu, nei geba logika, minusas – tikslumas sprendimų yra daug žemesnis negu logikos.
Didelis mitas, kad žmogus mąsto racionaliai. Pavyzdžiui, racionaliai, pagal visas taisykles būsimam partneriui nurodai, kuo naudinga jam bus investuoti į tavo verslą, o galiausiai penkiasdešimt procentų jo sprendimo lems ne visi racionalūs ataskaitos teiginiai, o tai, ar tu jam esi simpatiškas ar antipatiškas. Daug svarbiau pasirodyti simpatišku, o tai yra vertybių, asmeninių savybių sritis, kurių per vieną vakarą neišlavinsi. O derybose lemia būtent tos savybės.
Knygoje „Verslas naujai“ minėjote, kad gyvenime ir versle svarbu darnūs santykiai. Knygos pristatyme susirinko nedaug pažįstamų ar jums artimų žmonių, bet gebėjote sukurti gana draugišką, geranorišką, neformalią nuotaiką. Natūraliai tai pavyksta ar dedate pastangų tokią aplinką apie save kurti?
Kai žmonės ateina į tokį renginį, tik atrodo, kad jie čia – dėl informacijos. Paprasta tiesa – visa, kas buvo pasakyta, galima daug greičiau, tiksliau, patogiau susirasti internete per dvidešimt minučių.
Man teko dalyvauti gal keliuose šimtuose tokių renginių. Padariau išvadą, kad žmonės į juos ateina ne informacijos, o pasisemti energijos, inspiracijos, motyvacijos. O motyvacija, kitaip nei prezentacija, kuriama visiškai kitais metodais. Pristatymą pradėjau nuo juoko.
Humoras padeda žmonėms atsiverti. Jei to nepadarysi, neturėsi kontakto su juo, jis nepriims to, ką toliau kalbėsi. Tą kontaktą gali sukurti per ilgą bendravimą, greičiau tai gali padaryti juokaudamas. Todėl toks mano elgesys nebuvo atsitiktinumas. Man svarbi buvo aura, kalbėjimas, balso tembras, humoras, norėjosi sukurti teigiamą emocinį foną.
Renginyje netrūko ir saviironijos, pasakėte: sėdi keturi vyrai su tamsiais švarkais ir kalba, o viena moteris tyli, bet ji viską ir padarė. Saviironija padeda save „įžeminti“?
To nedariau specialiai. Natūraliai tai pasakiau. Man ta situacija buvo ironiška, nes pirmus žodžius ištarė vyrai, tamsiais švarkais ir rimtais veidais. O šalia sėdėjo pavargusi Neringa, kuri visą darbą atliko, – sakė I. Laursas. Jo knygą sudarė žurnalistė Neringa Medutytė.
Svarbiausia – ryšys, o ne bendravimo ritualas
Spaudoje nemažai kalbėjote apie savo kilmę, kaip ieškojote Laursų šaknų, jas atradote Olandijoje. Kiek svarbi kilmė,ta genų kombinacija, kurią gauni gimdamas, kiek lemia aplinka, kurioje augi, ir kiek pats save kuri?
Gal išsakysiu kraštutinį požiūrį: sąmoningai ir sąžiningai save galima pakeisti ir tapti bet kuo. Nesvarbu, kokia genų kombinacija tau yra duota. Genetiškai gali būti kuklus, tavyje yra užkoduotas tam tikras elgsenos modelis. Bet jei tikrai sąmoningai nori tą pakeisti, gali tapti nekukliu.
Tik pavojus ir sudėtingumas slypi tame, ar žinai, kuo tikrai nori būti. Gali klysti, tau gali atrodyti, kad nori būti nekukliu, nes matei kokį Bruce‘o Williso filmą, tau pasirodė šaunu spjaudyti į kitus iš viršaus. Tu susiformavai tam tikrą mitą, klaidingą tašką į gyvenimą ir tada sieksi klaidingo tikslo. Jei šimtu procentų įsitikinęs, ko nori, bet kokį bruožą gali sąmoningai pakeisti.
Kiek jums svarbus jūsų artimųjų, šeimos palaikymas? Kaip daug keliaudamas sugebate palaikyti žmogišką ryšį, santykius?
Turiu ilgametę draugę, ją laikau savo šeima. Ačiū Dievui, man pasisekė, mes galime sau leisti keliauti kartu. Man tai yra labai didelis palaikymas. Kita mano šeima – tėvai, brolis, nuolatos gyvena Kaune.
Jei žinai, kad tave myli, palaiko, nesvarbu, ar esi kitam pasaulio krašte, ar čia. Tas ryšys yra daug svarbesnis, nei pats bendravimo ritualas. Be abejo, palaikymas yra svarbus. Šeima man yra viena didžiausių vertybių.
Itin saugote savo privatumą, viešoje erdvėje beveik nėra informacijos apie Jūsų šeimos narius. Ar tai, kad prieš trejus metus Jūsų profilio „Facebook“ nebuvo, o dabar yra, ką nors keičia?
Tiesiog turiu kolegą, bičiulį Robertą Šapalą, su kuriuo susipažinome ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Jis pusmetį mane įkalbinėjo, kad „Facebook“ yra gera terpė pasiekti savo pažįstamus, kolegas, perduoti mintis. Priešinausi, bet jis įtikino ir padeda man puslapį sutvarkyti, kitaip pats asmeniškai tam laiko neturėčiau.
Asmeninis gyvenimas pagal apibrėžimą yra asmeninis, o viešą veiklą griežtai nuo jo atskiriu. Be mano leidimo asmeniškų dalykų viešoje erdvėje neturėtų pasirodyti ne tiek dėl manęs, bet labiau dėl mano artimųjų, – sakė beveik tris savaites gimtinėje viešėjęs I. Laursas.
