„Visuomenė nori būti graži ir ori. Ilgą laiką mūsų žmonėse buvo naikinamas orumas. Jo šaknys yra šeimoje. Visai nesvarbu, ar tai buvo valstiečių, ar bajorų šeima“, – istorikė Tamara Bairašauskaitė, pristatydama beveik dvidešimt metų tyrinėtą Lietuvos bajorų temą, pasidžiaugė populiaria visuomenės tendencija ieškoti savo šaknų, nes tai padeda žmogui pasijausti vertybe.
Svarbi visuomenės grupė – trinta iš atminties
Kuo Jus taip sudomino bajorai, kad šiai temai paskyrėte beveik du dešimtmečius?
Jais susidomėjau rašydama knygą apie Lietuvos totorius, jie integruoti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę kaip bajorų luomo dalis, – habilituota humanitarinių mokslų daktarė į klausimus atsakė po Lietuvos mokslo akademijoje vykusio renginio „Susipažinkime su kandidatais į 2013 m. Lietuvos mokslo premijas“. –
Bajorija buvo labai svarbi visuomenės grupė, LDK laikų politinė tauta. Apie bajorus rašė iškilūs tarpukario Lietuvos istorikai Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir Augustinas Janulaitis. Ir viskas, daugiau niekas, išskyrus tuos du autorius, nerašė apie bajorų socialinę istoriją, kas jiems, kaip luomui, svarbu, kaip jie gyveno XIX amžiuje?
Nesvarbu, kad bajorai, kaip politinė, kultūrinė, socialinė grupė, buvo nedidelė. Bet ji valdė valstybę, ji kariavo ir ją gynė, rūpinosi kultūra, ir staiga ji dingsta. Jos nėra. Suprantama, sovietmečiu tai buvo klasinis priešas, todėl įsivyravo tyla. Vadovėliuose, geriausiu atveju, atsiranda du ar trys sakiniai, kad bajorų luomas susilpnėjo ir sunyko.
Man pačiai buvo labai įdomu skaityti dokumentus, bajorų laiškus, dienoraščius, susigaudyti, kodėl ir kas vyko, kaip jie gyveno, kaip XIX amžiuje jie prisitaikė prie pokyčių, kaip jie pasiūlytą savivaldą pritaikė savo naudai. Bajorai negalvojo, kad bendradarbiauja su Rusijos imperijos valdžia. Ne, jokiu būdu. Jie skelbė, kad taip rūpinasi visuomenės gerove, nes tai yra jų pareiga. Šiandien apie jokius kaltinimus apskritai nėra jokios kalbos, nes tokiu būdu jie išliko. Antroji XIX amžiaus pusė bajorams buvo labai sudėtinga. Toliau tęsiu tyrimus, į visus klausimus šiandien dar neatsakysiu.
Žmogus ieško patvirtinimo, kad jis yra vertybė
Sociologai dabar kalba apie visuomenės elitą, jį lygindami su praėjusių šimtmečių aukštuomenės nariais, kurie sau prisiimdavo atsakomybę rūpintis kitomis visuomenės grupėmis. Šiuolaikinis elitas nebejaučia jokio ryšio su vargingiau gyvenančiais, aplenktais sėkmės ir jokios atsakomybės jais rūpintis.
Bajorija tai laikė savo pareiga, ją labai gerai jautė. Kodėl? Jie puikiai žinojo, kad yra stipriausi, jų galimybės geriausios, jų rankose yra daug svertų (išsilavinimas, finansai). Bajorai įsivaizdavo, kad Dievas liepė jiems rūpintis kitais, nes yra stiprūs ir privalo pagelbėti silpnesniam. Tam, kad patys išliktų, nes nėra izoliuoti nuo kitų, ir kad visuomenė taptų geresne.
Apie dabartinį elitą man sunku kažką pasakyti vien dėl to, kad jo sąmonėje to nesusiformavo. Dabartinis elitas yra absoliutus naujokas visuomenėje. Jis atėjo be tradicijos, be vertybių sistemos, kuri priguli elitui. Ši grupė turi dar susiformuoti. Elitui reikia laiko ir sąmoningų pastangų tam, kad pajustų atsakomybę už visuomenę. Elitui reikia subręsti.
Negali dabartinio elito dėl to kaltinti, lyginant jį su bajorais. Šie atėjo jau į suformuotą tradiciją, perduodamą iš kartos į kartą, tėvo sūnui ir toliau. Visai neseniai mano doktorantas rado „Priesakus sūnui“, jie yra prieinami visiems internete, rašytus Mykolo Kleopo Oginskio sūnui Irenėjui Oginskiui. Nusiunčiau jį savo sūnui, pasakiau, kad perskaitytų. Ten parašyta, ką turi daryti atsakingas visuomenės atstovas. Rekomenduočiau mūsų elitui šiuos priesakus paskaityti. Tai yra sąmoningas savo vietos, paskirties visuomenėje įsivaizdavimas.
Po renginio prie Jūsų išsirikiavo žmonės, kuriuos čia atvedė asmeninis interesas, šeimos istorijos tikslinimas. Ar kartu ir siekis, kad kažkas pakeltų, įkvėptų, nes norisi į kažką lygiuotis, kad ir į savo protėvius, jei apie kitus didikus ne ką šiuo metu žinome?
Žmonėms tai yra svarbu. Į mane jie kreipiasi, jiems reikia konsultacijų. Tai yra graži tendencija. Visuomenė nori būti graži ir ori. Ilgą laiką mūsų žmonėse buvo naikinamas orumas. Jo šaknys yra šeimoje. Visai nesvarbu, ar tai buvo valstiečių ar bajorų šeima. Tam, kad suformuotų savo poziciją gyvenime ir jame jaustųsi orus, žmogui reikia į kažką atsiremti, juk taip?
Žinoma, ne kiekvienas patenka į visuomenės elitą. Gali būti paprastas žmogus, gražiai nugyvenęs gyvenimą, bet visiems reikia tam tikrų svertų, kurie parodytų, kad jis yra vertybė. Kad jis pats ir už jo nugaros išsirikiavę žmonės yra vertybės. Jis jų ieško, jam tai padeda gyventi.
Taip žmogus atranda savo vietą pasaulyje. Jis supranta, kad nėra be praeities ir be ateities. Tai pakelia žmogui norą gyventi, veikti, netgi atitinkamai elgtis. Juk tame yra gražių momentų. Tie žmonės, kurie pasitvirtina bajorystę, jie pasipuošia, ištiesia nugaras ir pakelia galvas. Ar tai yra blogai? Sakyčiau, tai yra puiku.
Bajorai ir nebe...
Jums užduodami klausimai parodė, kad per mažai dar yra prieinamų istorinių šaltinių apie 1831 metų spalio 19 dieną pradėtą bajorų luomo „švarinimą“. Todėl teirautasi, už ką tampama bajoru, kodėl netenkama šios privilegijos. Kodėl taip nutiko?
Tam buvo sukurtas visas biurokratinis mechanizmas, kuris padėtų dokumentais įrodyti, kas ir šiandien daroma, bajorystę. Arba įrodai tai, arba ne.
Bajorai susiformavo kaip tarnybinis luomas. Jie tarnavo valdovui, valstybei, juos gynė. Bajorai atėjo iš karių luomo. Tie, kurie pasižymėjo kovoje, gavo apdovanojimus, privilegijas. Vėliau šis luomas tapo paveldimas.
Rusijos imperija pasakė, kad jiems šitiek bajorų nereikia, nes tokie jie visuomenei nenaudingi. Juk bajorai nemoka mokesčių, neina rekrūto prievolės, tai yra jų privilegija. Bajorystę jie leido įrodinėti 50 metų. Manau, ir dar būtų leidę, jei ne sukilimas. Labai daug smulkiosios bajorijos jame dalyvavo, todėl nutarta, kad tai yra pavojingas elementas. Geriau tą luomą apkarpyti, o kiti tegu užsiima visuomenei naudinga veikla ir moka mokesčius, eina rekrūtais.
Iškritusieji iš bajorų luomo nei su miestiečiais, nei su valstiečiais nesitapatino. Jie žinojo, kad buvo bajorai. Kaip tą išmesi iš žmogaus sąmonės? Valstiečiai jam per žemas luomas. Gal pats ir gyvena blogiau už prakutusį kaimyną valstietį, bet jis – bajoras, o ten – chamas. Ir nieko nepadarysi. Tai yra mentalitetas, sąmonė. Ir šita grupė nebuvo tokia ir maža. Vidutiniai ir stambieji bajorai, nepatikėsite, tesudarė apie 20 procentų luomo Lietuvoje.
Bajorų tema įdomi ne tik specialistams?
Istorija visada yra „paklausi“, nes žmonės nėra mankurtai, jiems rūpi praeitis. Tik vieni domisi ginklų, kiti bajorų istorija. Ši tema visuomenei rūpi dėl genealoginių paieškų.
Aš irgi ne iš karto į klausimus, kuriuos pirmiausia reikėjo išsikelti apie šį luomą, radau atsakymus. Kai nesupranti, kas tuo metu toje visuomenės grupėje vyko, imi aiškintis.
Mokslines knygas ne visi skaito, bet mano monografija „Lietuvos bajorų savivalda XIX a. I pusėje“, žinau, skaitoma ne tik kolegų. Ir dabar atėjo žmonių su mano knyga, prašė autografo. Man tai yra svarbu. Tai mane džiugina, nesinori juk į stalčių rašyti.
Toliau gilinsitės į šitą temą?
Taip ir toliau dirbu. Tik jau persiritau į XIX amžiaus antrąją pusę ir man rūpi sužinoti, o kas toliau? Dar kokie treji metai, ir, manau, nauja monografija bus, – patvirtino habilituota humanitarinių mokslų daktarė T. Bairašauskaitė.
