Naujienų portalui Alfa.lt skaitytoja Vilma, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, atsiuntė laišką, ragindama lietuvius nežaisti loterijose, nes teigė, kad žmonės tik praranda savo pinigus. Tačiau į skaitytojos laišką sureagavusi kompanijos atstovė aiškino, kad, nors galimybė laimėti yra maža, tačiau – reali.
„Jau ketvirtus metus gyvenu Jungtinėje Karalystėje. Tėvynę, kaip ir daugelis mūsų, palikau dėl to, kad mūsų šalyje jauno žmogaus išsilavinimas ir gabumai yra mažai kam reikalingi. Baigusi ekonomikos magistro studijas Vilniaus universitete, supratau, kad diplomą galiu pasikabinti ant sienos. Dirbti administratore už minimumą – ne man. O į kitas pareigas be ryšių ir kyšių patekti neįmanoma.
Bet šį kartą – ne apie tai. Su vyru apsisprendėme ir jau kurį laiką gyvename Notingeme, netoli nuo Londono. Vyras dirba autoservise, aš padedu vesti buhalteriją vienoje lietuvių parduotuvėje. Auginame penkiametę dukrytę ir jaučiamės visai laimingi, kad galime gyventi šalyje, kurioje žmogus yra gerbiamas ne už pažintis, o už tai, ką moka ir sugeba.
Koks tas emigranto gyvenimas? Vieni juo džiaugiasi, kiti keikia, bet tai, matyt, labiausiai priklauso nuo paties žmogaus. Asmeniškai aš niekada nesuprasiu tų, kurie leidžia laiką gerdami pigų sidrą, žiūrėdami lietuvišką televiziją ir klausydami tų iki skausmo pažįstamų Džordanos Butkutės dainų, kurias klausė vaikystėje. Ne mažiau kvaila, man atrodo, kai tautiečiai perka internetu „Teleloto“ bilietus ir kas savaitę spokso į TV ekraną, tikėdamiesi pačiupti savo laimę už uodegos ir laimėti milijoną.
„Koks tau skirtumas, ką jie daro? Nori lošti – tegul lošia“, – aiškina man vyras. Pasak jo, tai yra paprasčiausia pramoga, o, jeigu kam nors pasiseka, tai reikia tuo tiktai džiaugtis. Juolab kad buvo pavienių atvejų, kai emigrantai laimėjo televizorių ar skalbimo mašiną, parsivežė juos iš Lietuvos į Angliją, ir taip pagerino savo buitį.
Dėl pramogos, žinoma, negaliu ginčytis. Man tik gaila, kad su ašaromis akyse palikę tėvynę ir gimines, lietuviai nė nesistengia nutraukti paskutinės bambagyslės ir patyliukais rezga viltį, kad „va, laimėsiu milijoną, ir mano gyvenimas pasikeis“. Netikiu! Mano nuomone, gyvenimą pakeičia ne loterijos, o sunkus ir ilgas darbas. Svarbu turėti tikslą ir žinoti, ko nori, o ne verkti ir aikčioti kiekvieną savaitgalį prie televizoriaus.
Be to, kiek teko mokytis matematikos, laimėti loterijoje stambų prizą – tas pats, kas rasti adatą šieno kupetoje – praktiškai neįmanoma. Loterijos yra lygiai toks pat azartinis žaidimas, kaip ir bet kuris kitas – kazino, automatai, lažybos. Todėl man keista, kai žiniasklaidoje skelbiama, kad „praėjusiais metais lietuviai loterijose laimėjo 85 mln. litų“. Kaip ekonomistė, daiktus norėčiau vadinti tikraisiais vardais – per praėjusius metus loterijose lietuviai pralošė 174 mln. litų.
„Šitiek daug?“ – nustebsite. Būtent. Ir tai yra pinigai, už kuriuos būtų galima kelti ekonomiką, finansuoti visuomenei svarbias sritis. Po du litus – ši suma susideda ne tik iš emigrantų, bet iš močiučių, perkančių bilietėlį prie kasos „Maximoje“, iš inteligentų, studentų, mokytojų ir azartiškų mokinių, keičiančių bilietą į bandelę. Juk Lietuvoje loterijose lošti galima net vaikams. Tarsi kassavaitinę auką bažnyčioje „Olifėjai“, kaip išaiškėjo, užvaldžiusiai net 99 procentus Lietuvos loterijų rinkos, sumeta ir gamyklos darbininkas, ir kariškis, ir daugiavaikė mama, ir senmergė. Tiktai bažnyčioje už savo auką dar gauni nuodėmės atleidimą, o loterijos pinigai nubyra nežinia kam.
Pabandžiau pasidomėti, kam nukeliauja Lietuvos loterijose pralošti pinigai, ir tiesiog pakraupau. Štai Didžiojoje Britanijoje loterijų verslas yra valstybės monopolis, ir iš jų valstybės organizuotame fonde surinktos lėšos naudojamos viešiems reikalams. Tuo metu Lietuvoje tai kažkodėl atiduota į privačias rankas, dar sudarytos šiltnamio sąlygos.
Štai internete radau, kad Didžiojoje Britanijoje nacionalinės loterijos operatorius „Camelot“ (parinktas valstybės organizuotame viešame konkurse) per metus į biudžetą pervedė 780 mln. svarų sterlingų, o 1,82 mlrd. svarų sterlingų skyrė sportui, menui, kultūrai ir istoriniam paveldui.
Oho! Kaip manote, kokią paramą iš 174 mln. surinktų loterijų litų buvo paskirta geriesiems tikslams Lietuvoje? Oficialiai 2013 metais – 13 mln. litų. Tiesa, dar 8,7 mln. litų reikia sumokėti loterijų ir lošimų mokesčių, bet mokesčius privalo mokėti visi. Ir mes, emigrantai, juos mokame turbūt netgi sąžiningiau nei jūs, likę Lietuvoje.
Didžiojoje Britanijoje nacionalinė loterija tam ir sukurta, kad apie 28 proc. gautų pajamų, skirtų sporto, meno, kultūros reikmėms, ir dar 12 procentų sumokėtų biudžetui. „Camelot“ sugeba dirbti labai efektyviai, vos 4 proc. pajamų sudaro veiklos išlaidoms padengti, pelningumas – 0,3–0,5 procento. Tuo metu Lietuvoje, 2013 metais atėmus laimėjimų išmokas, mokesčius ir paramą, lieka daugiau kaip 60 mln. litų, kitaip tariant, pelningumas sudaro daugiau kaip 37 procentus. Nereikia būti dideliu finansų ar ekonomikos žinovu, kad būtų galima suvokti, jog apie 30 milijonų litų kasmet „nusėda“ ne ten, kur turėtų, – privačių veikėjų ir juos, ko gero, globojančių asmenų kišenėse.
Todėl labai geras klausimas galėtų būti Lietuvos valdžiai – kas ir kodėl ligi šiol globoja loterijas? Jau daugiau kaip 15 metų Lietuvoje loterijos dirba ne valstybės, o privačių asmenų naudai, ir kažkodėl niekam tai nė motais. Pagalvokime, ar nėra taip, kad loterijos neatspindi to, jog tėvynėje rūpinamasi ne valstybės, visuomenės ir žmonių reikalais, o tais, kurie sugeba „prieiti“, „patepti“ ir „susiorganizuoti“?
Štai dėl ko savo tautiečiams Didžiojoje Britanijoje norėčiau pasakyti, kad jau geriau verčiau jie loštų „Camelot“, o ne „Teleloto“. Mat vienur mes mokame pinigus tam, kad būtų geriau mūsų aplinkai, o kitur – tam, kad ir toliau turtėtų tie, kas ir taip yra turtingi. Kai visa Lietuva skursta ir baigia išemigruoti“, – laiške rašė skaitytoja.
UAB „Olifėja“ atsakas į moters laišką:
„Pagrindinis UAB „Olifėja“ akcininkas yra ne privatūs akcininkai, kaip rašo autorė, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). 1992-aisiais Lietuvos olimpiečiai negavo iš valstybės biudžeto paskirtos paramos, nes biudžete trūko pinigų. Tad lėšų nepakako net lėktuvo bilietams į olimpines žaidynes įsigyti. To meto spauda aprašė ir faktą, kad olimpinę uniformą lietuviams kaip labdarą padovanojo japonų dizaineris, užjausdamas šalį, kuri negali skirti tam pinigų.
Nuo to laiko Lietuvos tautinis olimpinis komitetas dėjo visas įmanomas pastangas, kad galėtų pats užsidirbti pinigų olimpiniam sportui finansuoti. Buvo įsteigta loterijų įmonė „Olifėja“. Jos uždirbti pinigai tapo pagrindiniu olimpiečių finansavimo šaltiniu – jos indėlis dabar sudaro 90 proc. visos olimpinio fondo gaunamos paramos“, – aiškino atstovai.
Ekspertai pritarė, kad tarp Lietuvos ir D. Britanijos loterijų yra panašumų: loterijų licencijas, loterijų produktus, programinę įrangą ir loterijos technologiją „Olifėja“, kaip ir „Camelot“, perka iš tos pačios JAV bendrovės „GTECH Corporation“. Tiesa yra tai, kad produktų ir technologijos kainos tiek didelei, tiek ir mažai šaliai yra vienodos. Taigi loterijos savikaina didelėje ir mažoje šalyje skiriasi ne keliais procentais, bet keliais kartais. Ji priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir gyventojo per metus išleidžiamų pinigų skaičiaus.
„Laiško autorė lygina Lietuvos ir D. Britanijos loterijas, bet akivaizdu, kad liko nesupratusi, jog pati šiuo metu gyvena lošėjų šalyje. D. Britanijoje loterijos bilietus perka net 98 proc. gyventojų. Nors autorė laiške įrodinėja, kad taip daryti – neatsakinga ir neracionalu. Tiesiog keista, kodėl britai tokie naivūs, nors visas pasaulis juos laiko racionaliausia nacija.
Įveskite pirmąjį pataisos koeficientą: kiek kartų gyventojų D. Britanijoje yra daugiau nei Lietuvoje. Įveskite antrąjį koeficientą: D. Britanijoje loterijos bilietus perka 98 proc. gyventojų, Lietuvoje – tik 70 proc.
O dabar trečiasis, pats svarbiausias, koeficientas – britai per metus „per capita“ (išlaidos, tenkančios vienam žmogui) loterijai išleidžia daugiau kaip 200 eurų, o Lietuvoje – 15 eurų ir 40 euro centų.
Tad kiekvienas dabar gali perskaičiuoti pajamų ir savikainos proporcijas ir nuspręsti, kur suklydo laiško autorė.
Tenka priminti, kad loterijos produktų ir technologijų pardavėja JAV bendrovė „GTECH Corporation“ pirmiausia pasiūlymą steigti loteriją pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei, bet jis buvo atmestas. Tik po to pasiūlymas buvo pateiktas LTOK ir jis jį priėmė.
Tai buvo sėkmingas sprendimas: „Olifėja“ savo įsikūrimo olimpiečiams ir Lietuvos vardui garsinti atidavė 170 mln.“ – teigė ekspertai.
Tyrimai rodo, kad žaidėjai puikiai supranta, jog gauti stambų laimėjimą – šansų nedaug, tačiau net tai žinodami perka, nes jie vertina ne tik patį laimėjimą, bet ir galimybę svajoti, galimybę neprarasti vilties net labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Kaip per apklausą sakė vidutinio amžiaus „Teleloto“ žaidėja, pigesnio antidepresanto už 2 litus Lietuvoje nėra.
„Dar viena esminė klaida, paslėpta laiško autorės teiginyje, – kad azartiniai lošimai ir loterijos yra tas pats. Jeigu taip būtų, kas galėtų paaiškinti, kodėl visose Europos, Amerikos bei likusio pasaulio šalyse loterijų ir azartinių lošimų sferą reguliuoja skirtingi įstatymai. Ar visos vyriausybės klysta? Matyt, yra esminių skirtumų, kurių laiško autorė nepajėgė suprasti.
Tiems, kurie nenori vargintis skaičiuodami, kieno tiesa, siūlome paprastą pavyzdį: Latvijoje loterija yra valstybinė, bet ji surenka perpus mažiau pajamų ir perpus mažiau pinigų sumoka į valstybės biudžetą bei visuomenės reikmėms, perskaičiavus pagal vienam gyventojui tenkančią sumą“, – savo atsakymus pateikė UAB „Olifėja“.
Susidūrėte su panašia istorija? Papasakokite ją mums.
Naujienų portalas Alfa.lt skelbia konkursą! Siekdami paskatinti skaitytojus reikšti savo nuomonę, siųsti netikėtai užfiksuotus įvykius, pranešti įdomiausias savo miesto naujienas, būti pilietiškiems ir įdomiems, siūlome atnaujinti namų biblioteką ir laimėti knygą.
Savo naujienas siųskite el. paštu alfa@alfa.lt. Su autoriais susisieksime asmeniškai.
