„Mums, lietuviams, o gal ir vakariečiams apskritai, maistas yra pasisotinimas, pilvo prikimšimas. Kas kartą grįžęs iš Japonijos matau, kad mūsų maisto kultūra savotiškai yra barbarų kultūra. Nors ir neniekinu mūsų tradicinio kulinarinio paveldo, bet dėl šaltoko klimato turime labai mažą įvairovę produktų ir visiškai nesimėgaujame maistu“, – kalbėjo politikos mokslų daktaras Aurelijus Zykas.
Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas šalia Vilniaus santuokų rūmų esančioje japonų ambasadorės Kazuko Shiraishi rezidencijoje pristatė pirmąją savo knygą „Japonijos spalvos ir skoniai“ (leidykla „Aukso pieva“). Japonų diplomatė, pustrečių metų ambasadoriaujanti Lietuvoje, kreipimąsi į svečius iš mandagumo skaitė lietuviškai, bet prisipažino negalėsianti įveikti mūsų mokslininko leidinio: „Man labai gaila, kad knygos nesuprantu, bet man nekyla jokių abejonių, kad ji yra puiki. Pasitikiu A. Zyko požiūriu į Japoniją, todėl knygos pristatymą surengiau savo rezidencijoje.“
Kanadzavos universitete studijavęs lietuvis, vėliau keletą metų praleido Tokijuje. Ten gyvendamas, o vėliau, nekart svečiuodamasis darbo reikalais, kaunietis užsirašydavo mintis, potyrius. Per penkiolika metų A. Zyko kompiuteryje susikaupė beveik 150 puslapių „gyvosios patirties“ apie bene labiausiai stereotipizuotą šalį pasaulyje – Japoniją. Mokslininkas šia knyga užsibrėžė misiją – daugybę stereotipų sulaužyti. O gal sukurti naujų?
Japonija – ne tik geišos ir samurajai
Šia knyga šiek tiek nustebinote kolegas, nes jie tikėjosi mokslinio veikalo. O pateikėte populiariai parašytą gidą į šalį, kurią, kaip minėjote, galėtumėte vadinti antrąja gimtine.
Šią knygą traktuoju kaip šalutinį produktą, nes pagrindinis yra monografija, kurią rašau dešimtus metus, – A. Zykas „Japonijos spalvos ir skoniai“ dalimis rašė penkiolika metų. Tiesa, minties išleisti knygą jis neturėjo, tai buvo savotiškas politologo ir Azijos šalių žinovo jausmų ir patyrimų dienoraštis. Vėliau jam kilo mintis sukauptomis žiniomis pasidalyti su kitais. –
Monografijai apie Japonijos įvaizdžio formavimą skiriu daugiausia laiko. O šita knyga jau buvo pati „pasirašiusi“, tereikėjo nedaug įdėti, kad ji atsirastų. Tai yra atsitiktinumas, kad ji pasirodė anksčiau nei monografija.
Per pristatymą pasidžiaugta, kad apie Japoniją knygą išleido žmogus, gerai apie ją išmanantis, o ne kartą nuvažiavęs, pridaręs gražių nuotraukų ir aprašęs įspūdžius. Kokią Japoniją atskleisite lietuviams, ar daug stereotipų apie ją sulaužysite?
Labai tikiuosi, viena iš mano svajonių yra tuos stereotipus sulaužyti. Tačiau visai gali būti, nes žmogaus protas taip jau sutvertas, kad ši knyga dar labiau pasitarnaus tų stereotipų sustiprinimui.
Studentai, kuriems dėstote Vytauto Didžiojo universitete, greičiausiai pažįsta šiuolaikinę japonų kultūrą, jos reiškinius, o vyresnieji turi kitokį jos įvaizdį. Ar didelės tos suvokimo apie šią Tolimųjų Rytų šalį „žirklės“ mūsų šalyje?
Iš tiesų apie šitą šalį yra dvi dažniausios įvaizdžių grupės. Viena, tradicinė Japonija, spalvinga, su geišų ir samurajų kultūra, kurios šiuolaikinėje Japonijoje praktiškai nebeaptiksi.
Kita – modernūs miestai, išsivysčiusi ekonomika, kompiuterinės technologijos. Šioje aptinkame ir tokius įvaizdžius kaip mangą, japoniškus komiksus, ir anime, japonų animaciją. Studentams pastarieji yra geriausiai žinomi, bet jie mažiau suvokia, kas yra tradicinė arbatos ceremonija ar geišų ir samurajų kultūra. Jie domisi šiuolaikine įvaizdžio puse.
Visiems palinkėčiau pažinti kuo įvairesnę Japoniją. Būtent šia knyga parodau šitos šalies įvairovę. Čia rasite ir Tokiją, kuris yra labai modernus miestas, ir kalnuose prigludusias šventyklas, ir besikeičiančią metų gamtą, ir daug kitų vaizdinių. Visa tai yra ta tikroji Japonija.
Didžiausias pasiekimas – tapti japonų šeimos nariu
Tekančios Saulės šalį tikrai ne kiekvienas galės pasiekti, užtat su Jumis skaitytojai atsidurs netikėtose vietose, kurių, net ir ten nuvykę, nebūtinai būtų išvydę. Kodėl ryžotės „pabloginti“ gerą Japonijos įvaizdį?
Nepasakyčiau, kad pabloginti. Netgi tas vietas, kurios galbūt nėra gražiausios Japonijos pusės, šioje šalyje aš vis tiek myliu ir į jų aprašymus įdedu tiek pat meilės. Man svarbu pati įvairovė. Todėl knygoje yra tokios vietos, kaip japoniška ligoninė, kurioje pats praleidau šiek tiek laiko. Tada skaitytojus nusivedu į pasilinksminimų kvartalą, kur japonai atsipalaiduoja po darbo. Užsukame į japonišką barą, kuriame dirba lietuvė konsumatorė. Tai yra viena įdomesnių profesijų Japonijoje.
Su skaitytoju nueiname į įprastą dviejų kambarių butą, kuriame gyvena paprasta japonų šeima. Šiame mažame butuke vyksta visas jos gyvenimas. Štai tokios yra tos įdomesnės erdvės, kurios galbūt ne kiekvienoje knygoje pasitaiko.
Stereotipų prisikūrėme ne tik apie šalį, bet ir japonus. Kad jie neva yra disciplinuoti, santūrūs, uždari. Kokius juos pažinote?
Apie standartinį lietuvį galime pasakyti labai daug, bet visada rasime daugybę išimčių. Kai kuriais atvejais tie stereotipai iš tiesų pasitvirtina. Yra tam tikrų elgesio, bendravimo normų, kurios galioja Japonijoje. Jas verta žinoti ir išmokti. Bet reikia paminėti, kad visada gali sutikti ekscentrišką japoną, kuris nesilaiko jokių taisyklių.
Šitoje knygoje aprašomas vienas mano draugas, kuris yra visiškas intravertas, labai keistai bendraujantis, žiūrint iš mūsų perspektyvų. Lygiai taip pat joje yra labai šneki moteriškė, mano japoniška mama, kuri vėlgi yra ekscentriška. Įvairovė yra didžiulė, bet yra bendrų taisyklių, kurių būtina laikytis.
Kiek laiko gyvenote šioje Rytų Azijos šalyje ir kiek jo prireikė, kad susidraugautumėte su japonais, su kuriais dabar galite ir alaus išgerti, ir iš širdies pakalbėti?
Iš viso ten praleidau ketverius metus. Jau po dvejų turėjau pirmuosius draugus. Didžiausias pasiekimas gyvenime man buvo, kai tapau vienos japonų šeimos nariu. Ne tik įsigijau draugų, su kuriais galiu kartu išgerti alaus, bet Japonijoje turiu savo šeimą, motiną ir tėvą. Jie mane traktuoja kaip savo vaiką. Man tai yra didžiulis pasiekimas, kad gali būti šeimoje ir jaustis jos nariu.
Japonija sapnuose, mintyse ir darbuose
Ko, sugrįžęs iš Japonijos į Lietuvą, labiausiai pasiilgdavote?
Ir dabar pasiilgstu. Dažniausiai sapnuose visada matau Japoniją. Labiausiai ilgiuosi žmonių ir vietų, kurias mėgdavau tenai. Mano knyga yra pasakojimas apie du miestus. Dvejus metus praleidau Kanadzavoje, kur studijavau. Vėliau gyvenau Tokijuje. Japonijos sostinę pažįstu geriau, ten yra daugiausia vietų, į kurias visą laiką noriu sugrįžti. Ir jos pirmiausia susijusios su žmonėmis.
„Japonijos spalvos ir skoniai“ supažindina su japonų maistu. Jūsų teigimu, neįmanoma šių dalykų atskirti, nes keliauti po Japoniją, vadinasi, ją ragauti. Ką apie šios šalies virtuvę turėtume suprasti?
Pirmiausia, didžiausias skirtumas yra požiūris į maistą. Mums, lietuviams, o gal ir vakariečiams apskritai, maistas yra pasisotinimas, pilvo prikimšimas. Kas kartą grįžęs iš Japonijos matau, kad mūsų maisto kultūra savotiškai yra barbarų kultūra. Nors ir neniekinu mūsų tradicinio kulinarinio paveldo, bet dėl šaltoko klimato turime labai mažą įvairovę produktų ir visiškai nesimėgaujame maistu.
Dar vienas skirtumas, kai keliaujame, pirmiausia fotografuojame architektūrą, bažnyčias, žymius pastatus. Japonui gerokai svarbiau mėgautis konkrečiai vietai būdingu maistu ir fotografuoti patiekalus. Kartais rengiamos pažintinės kelionės, į kurias važiuojama vien mėgautis maistu. Tokie yra kultūrinio turizmo skirtumai.
Kiekvienam knygos skyriui dedikavau po vieną patiekalą. Pirmas prasideda lietuviams suprantamiausiu ir labiausiai į mūsų patiekalus panašiu „Poteto sarada“. Tai yra mūsų baltoji mišrainė, paruošta japonišku stiliumi. Paskutiniame skyriuje kalbu apie miso sriubą, gaminamą iš sojų pastos. Tai yra vienas intymiausių japoniškų patiekalų, nes kiekviena mama jį gali paruošti savaip ir jos vaikai gali šią atpažinti iš daugelio kitų.
Man tai netikėta, nes miso sriuba yra pats populiariausias ir žinomiausias patiekalas, su kuriuo japonų virtuvėje kone pirmiausia susipažįsti.
Tiesa, atrodytų pats primityviausias patiekalas yra pats intymiausias, bet jis valgomas tris kartus per dieną ir juo simboliškai užbaigiamas (o ne pradedamas) kiekvienas valgymas. Kai geriau pažįsti Japoniją, tada šis paprastumas neapgauna, miso sriuba tampa daug svarbesnė. Po ketverių metų, kai jau turėjau savo japonišką šeimą, išmokau atpažinti savo japoniškos mamos sriubos skonį.
Kokių skonių Lietuvoje jums labiausiai trūksta, ko negalite čia rasti?
Iš tiesų man Lietuvoje labai sunku su maistu, nes čia ilgiuosi japoniškų patiekalų. Tik nuvažiavęs į Japoniją iš pat pradžių bėgu kur nors skaniai pavalgyti į kokį lakštinių ar kitą restoraną, kad vėl atgaivinčiau skonių receptorius.
Net jeigu ir bandytum Lietuvoje pagaminti tuos pačius japonų patiekalus, beje, knygoje pateiktuosius ir aprašau kaip receptus, bet vis dėlto suprantu, kad iš lietuviškų produktų tokio pat skonio neišgausi.
Grįždamas iš kelionės visada parsivežu aibę pagardų ir padažų, naudojamų japoniškoje virtuvėje. Jie gali patį paprasčiausią produktą labai stipriai pakeisti. Bet jei kalbėsime apie žuvį, jūros gėrybes, įvairovės pas mus nėra. Deja, negalime pagaminti daugelio japoniškų patiekalų iš žuvies.
Žiedų spalvomis padalyti japonų metai
Skonius aptarėme, bet spalvų dar ne. Kokių spalvų yra Jūsų Japonija?
Dėl spalvų pirmiausia reikia dėkoti knygos dizainerei Juditai Židžiūnienei, nes ji padovanojo šitas spalvas knygai. Pirmoji knygos dalis labiausiai susijusi su jomis, nes pasakoja, kaip Japonija ir jos spalvos keičiasi, paklusdamos metų ritmui. Tas labai aiškiai matoma.
Pavasarį viskas prasideda nuo baltai raudonų slyvų, tada visas miestas pasikeičia, nes sužydi vyšnios, paskui jis visas paraudonuoja nuo rododendrų žiedų. Tada miestas pamėlsta, nes ima žydėti hortenzijos. Taip sukasi metai, o kiekvienas trumpas, beveik mėnesio, laikotarpis nusidažo viena jam būdinga spalva.
Kaip vertinate Vilniuje jau tradicija tapusį sakurų lankymą, ar tai vienas iš būdų susipažinti su tolimos šalies kultūra?
Gaila, Kaune sakuros nudžiūvo, nes buvo nepakankamai prižiūrimos. Man yra labai džiugu, kad Vilniuje atsirado ši tradicija. Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į šį reikalą. Nemaniau, kad lietuviai galės eiti ir sėdėti po sakuromis, mėgautis jomis.
Pamačiau, kad mes, lygiai taip pat, kaip japonai, esame jautrūs grožiui, lygiai taip pat mokame žavėtis akimirka. Vadinasi, tarp mūsų tautų nėra didžiulio skirtumo.
Kas dar, kokia tradicija galėtų padėti šias dvi tautas suartinti?
Maistas. Daugybę patiekalų, manau, lietuviai turėtų pamėgti. Japoniška virtuvė pamažu ateina, bet praktiškai vien tik sušį žinome. Esu tikras, kad lietuviui tikrai patiktų įvairūs japoniški lakštinių, žuvies patiekalai, japoniškos picos – okonomijaki. Šios tikrai išpopuliarėtų Lietuvoje.
Labai gaila, kad japonų maisto kultūra mūsų šalyje vis dar per mažai pristatyta. Tikiuosi, atsiras tų novatorių, kurie sugebės pirmieji parodyti japonų maisto įvairovę, ir tikrai tikiu, kad lietuviai tuos patiekalus pamėgs.
Ar yra saldumynų, kuriuos turėtume žinoti ir paragauti?
Reikėtų pasakyti, kad japonų maisto kultūra ir baigiasi ties kulinarija. Konditerijoje vyrauja vakarietiška kultūra. Japonai tradiciškai valgydavo vaisių vietoj deserto. Dar jie turi tokias desertų rūšis, kurių sudėtinė dalis yra glitieji ryžiai arba raudonosios pupelės, virtos cukruje.
Galiu pasakyti, kad vakariečiai japoniškos konditerijos taip nevertina ir nesižavi ja kaip kulinarija. Vakarietiška konditerija labai stipriai lenkia japonišką. Turėčiau pripažinti, kad čia japonams reikėtų pasistengti.
O gal ir nereikia? Gana jau tų saldumynų. Japonų virtuvę pirmiausia juk vertiname kaip sveiką, švarių, grynų produktų, estetiškai patiektų patiekalų pavyzdį.
Tiesa, gal ir nereikia. Iš tiesų japonai daug laiko skiria maisto gaminimui, taip pat jie reikalauja, kad maisto produktai būtų švieži, kitaip jų negalėsi skaniai paruošti.
Kokybiški šiuolaikinės literatūros vertimai – artimoje ateityje
Apie Japoniją kalbame per Jūsų knygos pristatymą. Pakankamai mažai japonų autorių žinome, o būtent knygos ir leidžia pažinti tautos sielą. Kaip manote, ar čia yra dar viena niša, kuri galėtų būti pildoma?
Gaila, kad japonų literatūra yra mažai pristatyta Lietuvoje. Geriausiai žinome Kobo Abę, vyresnės kartos rašytoją, ir šiuolaikinį autorių Haruki Murakami. Aišku, japonų literatūra yra gerokai įvairesnė.
Manyčiau, ateinančios, naujosios kartos pagrindinis uždavinys yra atlikti tos literatūros vertimus. Mes auginame tuos žmones, kurie domisi šia kultūra, mokosi kalbos. Jau ją moka. Džiugu, kad jau turime ir pirmuosius H. Murakami vertimus tiesiogiai iš japonų kalbos. Tikrai manau, kad ateis tas laikas, ir visai greitai, kai turėsime ir pirmus kokybiškus kitų japonų autorių vertimus, – sakė A. Zykas, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas, netrukus išleisiantis monografiją apie Japonijos įvaizdžio formavimą ir japonų–lietuvių kalbų žodyną. Dabar knygynuose pasirodė „Aukso pievos“ išleistas pažintinis, populiarus šio mokslininko leidinys „Japonijos spalvos ir skoniai“.
