Pastaruoju metu smarkiai kritikuojama JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politika. Ji esanti perdėm neryžtinga ir baikšti, leidžia Vakarų ir demokratijos priešams savavaliauti. Prezidento pasyvumas esą kenkia JAV prestižui, mažina šalies įtaką pasaulyje, skatina priešiškai nusiteikusias šalis mesti vis daugiau iššūkių Vašingtonui, destabilizuoja tarptautinę santvarką. B. Obama kritikuojamas dėl to, kad nenoriai pritarė JAV dalyvavimui karinėje operacijoje prieš Libiją, o tenkinosi „vadovauti iš paskos“. Dar daugiau priekaištų sulaukė jo nutarimas nesmogti Sirijai, paaiškėjus, jog Basharo al-Assado vyriausybė naudojo cheminius ginklus. Nemažiau jis pliekiamas už politiką Ukrainos atžvilgiu – esą neįvedė griežtų sankcijų, atsisakė apginkluoti Ukrainos kariuomenę, kol kas neįsipareigojo Rytų Europoje nuolat dislokuoti stambius JAV karių kontingentus. Pasak savaitraščio „The Economist“, susirūpinę sąjungininkai klausia, dėl ko JAV kariautų, tiksliau tariant, ar ji juos gintų.
Kritikų netrūksta. Rytų europiečiai nepatenkinti santykių „perkrovimu“ su Rusija, nuolaidžiavimu Vladimirui Putinui. Izraelį ir Saudo Arabiją pykdo B. Obamos pastangos įtikinti Iraną atsisakyti branduolinio ginklo. Ne viena Azijos šalis tikisi tvirtesnės laikysenos agresyvios Kinijos politikos atžvilgiu.
Daugelis pasaulio šalių priprato prie to trumpo laikotarpio nuo 1991-ųjų iki kokių 2003-iųjų, kai JAV buvo neginčijamas pasaulio hegemonas, lygaus neturinti hipergalybė, kuri ne tik sprendė problemas visuose pasaulio kampuose, bet tai darė savo lėšomis. Kitaip sunku suprasti, kodėl ne tik Lietuva, bet ir Europos šalių dauguma faktiškai nusiginklavo ir nieko nedarė, kai Rusijos politika tapo grėsmingesnė, V. Putinui įsitvirtinant valdžioje. Buvo laukiama, kad Vašingtonas toliau užtikrins Europos saugumą, bus Artimųjų Rytų policininkas, ir vienas gebės sutramdyti Rusiją, Kiniją ir musulmonų fundamentalizmą. Kuo greičiau bus įsisąmoninta, kad tie laikai praėjo ir niekada nebegrįš, kuo greičiau bus atsisakyta pasenusio tarptautinių santykių vaizdavimo, tuo greičiau bus galima suprasti ir stengtis valdyti šiek tiek skirtingą pasaulį.
Praeitą savaitę B. Obama stengėsi atsakyti į savo kritikų kaltinimus, teigdamas, jog JAV tebėra vienintelė nepakeičiama valstybė, kuri privalo visuomet vadovauti pasaulio arenoje. Bet tai toli gražu nereiškia, kad kiekviena problema spręstina karinėmis priemonėmis. Jis didžiavosi gebėjęs sutelkti sąjungininkus ir izoliuoti Rusiją po Krymo aneksijos. Manytina, kad, keliaudamas po Europą šią savaitę, jis toliau gins savo užsienio politiką.
Nuvylęs daugelį savo uoliausių rėmėjų, B. Obama nėra populiarus prezidentas. Bet jis teisingai nujautė ir reagavo į akivaizdų amerikiečių nuovargį ir nusivylimą nesibaigiančiais karais. Vis daugiau amerikiečių yra įsitikinę, kad nebegalima švaistytis šalies turtu ir rizikuoti savo karių gyvybe dėl neaiškių tikslų. Apklausos rodo, jog nepaprastai daug amerikiečių mano, kad JAV neturėtų būti pasaulio policininku, kad reikia labiausiai rūpintis vidaus padėtimi, o ne kištis į kitų šalių reikalus. Jau penkis dešimtmečius nebūta tokių stiprių izoliacionizmo nuotaikų. Net kovingai nusiteikusioje ir JAV karinę galią palaikančioje Respublikonų partijoje mažėja skaičius politikų, kurie, kaip Lietuvos numylėtasis senatorius Johnas McCainas, mano, kad užsienio problemas reikia spręsti bombardavimu.
Šis skepticizmas apie karines priemones yra pagrįstas. Irakas ir Afganistanas parodė, kad neįmanoma numalšinti gerai organizuoto vidaus pasipriešinimo, Libijos intervencija – kad lengviau nuversti diktatorių, negu užtikrinti taiką ir stabilumą, tris mėnesius trukęs itin intensyvus Kosovo ir Serbijos bombardavimas – kad vien oro antpuoliais sunku palaužti priešo valią. Šių pamokų neišmoko tie, kurie piktinasi, jog B. Obama nutarė nesmogti Sirijai, nors visiems turėtų būti aišku, kad kelių, net dešimties dienų antpuoliai iš esmės nepakeistų padėties.
Neginčytina, kad JAV užsienio politika yra mažiau ryžtinga, nors verta prisiminti, kad Rusija pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją, kai prezidentavo karingasis Georgas W. Bushas. Taigi ne tik prezidento valia lemia JAV reakciją. Nemažą vaidmenį suvaidina tai, kad ji neturi patikimų ir veiksmingų partnerių. Sirijos atveju ES elgesys buvo gėdingas, net veidmainiškas. Buvo aiškinama, kad cheminių ginklų panaudojimas negali likti be pasekmių, tarptautinis atsakas būtinas, bet tegul tai daro kiti. Tik Prancūzija įsipareigojo prisidėti prie karinių veiksmų.
Didžioji Britanija, Italija ir kai kurios kitos ES šalys labiausiai reikalavo imtis karinių priemonių prieš Libiją, bet nesiėmė konkrečių veiksmų, iki kol nesulaukė JAV pritarimo. Gerai, kad laukė. Vos prasidėjus karinei operacijai paaiškėjo, kad be JAV paramos europiečiai negebėjo atlikti savo užduočių. Nežinau, kiek kainavo Libijos puolimas ir Muammaro Kadafio medžioklė, bet esu gana tikras, jog JAV išleido daugiau pinigų negu visos ES šalys sudėjus, nors jos buvo didžiausios antpuolių šalininkės. Įsitikinimas, kad JAV ne tik turi Europą ginti, bet tai daryti savo lėšomis, nepakito net po Krymo aneksijos. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis ragino JAV Lenkijos teritorijoje dislokuoti iki 10 tūkst. karių, bet, kiek žinau, nesiūlė padengti išlaidų.
Vašingtonas turi teisę laukti didesnio palaikymo iš ES, kuri turi pusę milijardo gyventojų ir net didesnį ūkį negu JAV. Bet vargu ar ES šalys ir kitos partnerės, kaip Japonija ar Izraelis, pasiryžusios prisiimti atsakomybės naštą ir tos naštos kainą. NATO šalys didins gynybos išlaidas, bet įtariu, kad minimaliai ir tik tol, kol baiminamasi dėl galimos Rusijos agresijos. Jei JAV turėtų rimtesnių partnerių, kurie ne tik žodžiais, bet veiksmais, pinigais ir gal net savo kareivių gyvybėmis prisidėtų palaikant tvarką, ji galėtų elgtis ryžtingiau. Tada ir būtų mažiau abejonių dėl JAV ryžto ginti NATO šalis agresijos atveju.
