Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Paskutinė Džiaugsmo laivo naktis (Pabaiga)

Laivu plaukė daugybė niekuo dėtų civilių (Žilvino Pekarsko nuotr. | Alfa.lt)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Didžiausia istorijoje katastrofa – šešiskart daugiau aukų nei „Titanike“

Straipsnio pradžią galite perskaityti čia...

“Keleivinio lainerio „Wilhelmas Gustloffas“ netektis skausminga, tačiau reikia pasidžiaugti, kad tokių atvejų daugiau nepasitaikė...“ – taip 1945 m. sausio 31 dieną, 16 val. Vokietijos karinio laivyno vadas Dönitzas informuoja Hitlerį apie katastrofą Baltijos jūroje. Pranešime – nė žodžio apie žuvusiuosius, nė žodžio apie išgelbėtųjų likimą. Milijoninių karo aukų fone „Wilhelmo Gustloffo“ mirtys – lašelis ašarų jūroje... Ir tik praėjus 53 metams po katastrofos Heinzo Schöno dėka visuomenė sužinos tikrąją statistiką: iš 10 582 plaukusių laivu išgelbėti pavyko tik 1252 žmones.

Žmonės iš niekur

Berniukas, kurį skęstant „Wilhelmui Gustloffui“ pagimdė išgelbėta moteris, bus pavadintas Leo vardu – laivo gelbėtojo „Löwe“ garbei. Šis kūdikis – ne vienintelis naujagimis po katastrofos. Sausio 31-ąją, pusę dviejų nakties to paties laivo kapitono kajutėje Hildegarda Glöchner pagimdė sveiką dukrelę, „T36“ į krantą taip pat gabena vieną naujagimę ir jos motiną...

Devyni laivai gelbėtojai jau artėja prie Gotenhafeno (dab. Gdynia), Kolbergo (dab. Kolobrzegas), Swinemündės (dab. Swinoujscie) ir Sasnico uostų.

Minininkas „Löwe“ švartuojasi Kolberge. Po laivą blaškosi apsiverkęs dešimtmetis Horstas Woitas: „Ar nematėt mano mamos?“ „Nori valgyt?“ – apkabina jį puskarininkis Heinzas Richteris. „Noriu, duonos su džemu... didelę riekę...“ „Mama atsiras, – guodžia puskarininkis. – Kai išlipsi iš laivo, šauk visa gerkle“. Nuleidus trapą, berniukas prilimpa prie iliuminatoriaus. „Mama!“ – staiga surinka ir pasileidžia bėgti. Po kelių sekundžių jį apkabina moteris...

Šlubčiodami, ramstydami vieni kitus minininką „Löwe“ palieka išgelbėtieji. Į miestą patraukia keista varguolių grupė: išsekę, suplyšusiais batais ar basi, sudraskytais drabužiais. Vis daugiau praeivių sustoja, stebi ir stebisi. Kažkoks vietinis pasigaili – nusivelka paltą ir ištiesia vienam vargetai. Kažkas atneša batus, kažkas moteriai su kūdikiu paduoda apklotą. Niekas nežino, iš kur šitie žmonės. Ir negali žinoti – laivų įguloms ir uostų tarnyboms liepta laikyti liežuvį už dantų. Spaudoje nepasirodo nė žinutės, vienintelė švedų žinių agentūra savo laikraštyje „Wilhelmo Gustloffo“ katastrofai skiria 10 eilučių.  

Be pastogės

Praėjus šešiolikai valandų po nelaimės, Heinzas Schönas kartu su kitais 563 laivo gelbėtojo „T36” keleiviais išlaipinamas Sasnice, Rügeno saloje. Atsidūręs krantinėje aštuoniolikmetis parkrenta ant kelių ir rankomis braukia per sniegą. „Pamišo jaunuolis“,  – sako kažkas. Ne, Heinzas nepamišo,  jis tiesiog negali patikėti, kad po juo – žemė.

Įkurdintas kareivinėse, vėlai vakare jis nuskuba į paštą ir išsiunčia telegramą: „Aš dar gyvas!“ Tačiau telegrama taip ir nepasieks tėvų, gyvenančių Jauer mieste (dab. Jawor, Lenkija), mat artėjant rusų kariuomenei jie pasitraukė į rytinę Vokietijos dalį.

Heinzas Schönas neturi kur eiti, todėl vyksta į Hamburgą, į buvusią darbovietę – Hamburgo-Pietų Amerikos laivininkystės centrinį biurą. Ten jo nekantriai laukia: kadangi yra jauniausias iš likusių gyvų įgulos narių civilių, turės išsiuntinėti registruotus pranešimus žuvusiųjų artimiesiems.

Kiekviena diena Hamburge vaikinui kelia siaubą – pasklidus gandams apie nuskandintą lainerį, biurą ima atakuoti žmonės: „Gal matėte... gal žinote, ar išsigelbėjo... kodėl būtent jūs likote gyvas?..“ Po savaitės Heinzo nervai nebeišlaiko: nueina pas personalo direktorių ir pasiprašo perkeliamas į kokį nors laivą. Viršininkas pasigaili, komandiruoja atgal į Rügeno salą, į garlaivį „General san Martin“ – dvigubai mažesnį už „Wilhelmą Gustloffą“, ir, anot patikinimų, nebeplaukiojantį.

Tačiau atvykus į vietą paaiškėja, kad „General san Martin“ kitą dieną išplaukia į Gotenhafeną paimti pabėgėlių – užgriūvant frontui žmonės tebesiveržia į Vokietiją: garlaivis „Deutschland“ jau išgabeno 12 000, „Cap Arkona“ – 13 000 bėglių iš Rytų Prūsijos.

Ir vėl Gotenhafenas. Vėl Heinzas registruoja pabėgėlius, vėl plaukia per Baltiją...

1945 m. kovo 17 d. jis sėdi savo kajutėje ir varto dienoraštį, kurį rašo nuo pirmos dienos šiame laive. Staiga pasigirsta pavojaus signalas: „Povandeniniai laivai!” Heinzas čiumpa gelbėjimosi liemenę ir akimirksniu atsiduria denyje. Po valandos pavojus atšaukiamas. „Kur mes dabar?“ – paklausia karininko. „Apie 12 jūrmylių nuo kranto, netoli Stolpmündės (dab. Ustka, Lenkija)“. Laikrodis rodo 21 valandą 16 minučių. Heinzas krūpteli, žengia prie turėklų ir pažvelgia į bangas. Čia, tiesiai po laivo kyliu, jūros dugne guli „Wilhelmas Gustloffas“. Tą akimirką vaikinas pasižada: jei tik išgyvens, papasakos pasauliui apie tūkstančius žmonių ištikusią mirtį.

Iki 1945 m. nakties iš gegužės 8-sios į 9-ąją, iki „nulinės valandos“, kai vermachtas pranešė apie savo kapituliaciją, Heinzui Schönui teko 22 kartus plaukti virš kapo jūros dugne. Pasigirdus pavojaus signalui, jis kaskart karštligiškai puldavo prie gelbėjimosi valčių, pirmomis dienomis jose ir nakvojo – iš baimės, kad vėl bus nuplautas į jūrą. 

Karui pasibaigus, 1945-ųjų liepos 15 dieną, devyniolikos sulaukusiam Heinzui Schönui išduodama pažyma, kad yra atleidžiamas iš tarnybos jūrų laivyne. Tik su mediniu lagaminėliu rankoje, jis atsiduria gatvėje – be pastogės, be pinigų, visiškai vienas, nes tėvai gyvena Potsdame, TSRS okupuotoje zonoje. Jis aplanko „Wilhelmo Gustloffo“ kapitoną Peterseną, komandos draugus, rašo laiškus giminaičiams – gal kuris leistų prisiglausti...

Ponia Käthe Schön apie savo vyrą: "Po Vokietijos kapituliacijos Heinzas klaidžiojo po sugriautą Hamburgą ir svarstė, ką daryti. Giminaičiai davė jam mūsų adresą. Tada gyvenom Göttingene. Heinzas paskambino mano tėvui ir paklausė, ar priimsim. Nors jo nepažinojom, mama tėvui paliepė: „Parašyk, tegul atvažiuoja. Sunkūs laikai, reikia vieni kitiems padėti“. Tuo metu mama sirgo. Man buvo 19-ka, dirbau madų ateljė, bet išėjau atostogų, kad ja pasirūpinčiau. Pamenu, sutvarkiau namus, išviriau pietus. Girdžiu, beldžiasi į duris. Atidarau – stovi kažkoks jaunuolis su aptrintu mediniu lagaminu. Sakau: „Ačiū, mes nieko nepirksim“, – ir užtrenkiau duris. Mano mama paklausė, kas ten buvo. „Ai, kažkoks sulysęs prekeivis“. „Ką? O gal tai Heinzas Schönas? Greičiau pasivyk ir paklausk...“

Nulekiu laiptais žemyn, matau, stovi gatvėje nuliūdęs. Pribėgau: „Jūs gal Heinzas Schönas?“ „Taip...“

Pirmas dvi dienas jis mane visur akimis sekiojo. O trečią mano mamai pareiškė: „Aš ją vesiu“.  Tada tikrai negalvojau apie vedybas, bet kažkaip... Eidavom abu pasivaikščioti... Heinzas ieškojo darbo, nes reikėjo gauti maisto kortelių. Maitinomės labai varganai... 20-ties sulaukę susižadėjom...“

Skambutis iš Maskvos

Göttingene Heinzas Schönas susiranda darbo reklamos agentūroje. Susisiekia su Hamburgo Raudonojo kryžiaus atstovybe, registruojančia pranešimus apie dingusius ir ieškančius artimųjų, gauna iš atstovybės informacijos apie laivais gabentus pabėgėlius.

1949-siais savaitraštis „Heim und Welt“ („Tėvynė ir pasaulis“) paprašo jo parašyti straipsnį apie „Wilhelmo Gustloffo“ žūtį. Taip Vokietijos visuomenė pirmą kartą išgirsta tragedijos Baltijos jūroje liudininko pasakojimą. Redakciją užplūsta 1500 laiškų – rašo išsigelbėjusieji, jų artimieji, taip pat tie, kurie iš Rytų Prūsijos bėgo į Vokietiją kitais laivais. Heinzas Schönas kiekvienam išsiunčia anketą su keliais klausimais, tarp jų: „Gal pažįstate žuvusiųjų giminaičius, draugus?“ Tokiu būdu gauna naujų adresų, susitikinėja su atsakiusiais į anketas. Po dviejų metų jau turi sukaupęs nemažą archyvą – šūsnį dokumentų, liudininkų pasakojimų, nuotraukų. 1951-aisiais išleidžia brošiūrą „Der Untergang der Wilhelm Gustloff – Taschenbericht eines Überlebenden“ („Wilhelmo Gustloffo žūtis – išgyvenusiojo užrašai“).

1953 m. Schönas su šeima persikelia gyventi į Herfordą. Čia jis įkuria užsienio turizmo agentūrą, įkalba miesto valdžią atidaryti Herfordo miesto teatrą, kuriam paskui daug metų ir vadovauja.

Vieną dieną netikėtai sulaukia skambučio iš Maskvos. Skambina vienas garsiausių to meto režisierių, Tilžėje gimęs Frankas Wisbaras. Jis Maskvoje statąs filmą apie Stalingradą, tačiau ketinąs sukurti ir apie „Wilhelmą Gustloffą“. Gal ponas Schönas sutiktų būti filmo konsultantu? Heinzas Schönas mielai sutinka. Pasiima tris mėnesius atostogų ir pluša kartu su filmavimo grupe. 1960-siais pasirodo meninis filmas „Nacht fiel über Gotenhafen“ („Naktis nusileido virš Gotenhafeno“).

Neįvertintas didvyris

Heinzui Schönui neduoda ramybės vienas klausimas: kas tas žmogus, įsakęs torpeduoti „Wilhelmą Gustloffą“? 1960-siais jis pagaliau išsiaiškina, kad tai – Aleksandras Marinesko. Ir kad jo, povandeninio rusų laivo „S13” trečio rango kapitono, likimas susiklostė nepavydėtinai. Paskandinęs „Wilhelmą Gustloffą“, o po kelių dienų ir vokiečių laivą lazaretą „Steuben“, grįžęs į krantą Marinesko labai nusivylė. Tikėjosi Tarybų Sąjungos didvyrio vardo ir šlovės kaip „asmeninis Hitlerio priešas“, o apdovanotas tik visiems dalijamu Raudonosios vėliavos ordinu. Priežastis: vadovybė juo nepasitiki, mat ne kartą yra raportavęs apie netikrus žygdarbius – pranešdavo nuskandinęs gerokai daugiau „fašistų“ nei iš tikrųjų.

32-jų metų kapitonas jautėsi nepagerbtas ir pradėjo ieškoti teisybės. Jis atkakliai kovojo dėl pripažinimo, rašė laiškus vyresnybei, tačiau liko neišgirstas. Po įnirtingo ginčo su aukštesnio rango kariškiu jam įsakyta palikti laivą „S13“ ir pavesta vadovauti minininkui. Marinesko atsisakė, už tai pažemintas iki vyresniojo leitenanto.

1946 m. sausio 30 dieną viskuo nusivylęs jis paliko tarybinį laivyną. Kraujo perpylimo institute įsidarbino direktoriaus pavaduotoju. Tačiau įsivėlė į konfliktą: apkaltino korupcija savo viršininką, tas, kerštaudamas, įskundė jį „obechaesui“ – kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriui... Marinesko teisiamas ir  trims metams išsiunčiamas į Sibirą, į Kolymą. Senutė jo motina rašė graudų laišką Stalinui... Veltui. Į Leningradą Marinesko grįžo 1955-aisiais, jau po Stalino mirties. Dirbo kroviku, topografu, darbininku gamykloje.

Ir tik 1960-aisiais vėl prisimenamas Aleksandro Marinesko vardas. Rašytojai Aleksandras Kronas ir Sergejus Smirnovas, padedami rusų karininkų, admirolų ir generolų, pasirūpina, kad Karo laivyno muziejuje atsirastų vietos ir šiam „legendiniam didvyriui“. Pats Marinesko tuo metu serga vėžiu, gyvena varge. „Man 51-eri, aš pradedu nebetikėti tarybų valdžia...“ – guodžiasi rašytojui Kronui. 1963-aisiais vienoje televizijos laidoje rašytojas Smirnovas piktinasi, kad „legendinis kapitonas“ skursta. Po laidos pensininkai ir studentai ims siųsti Aleksandrui Marinesko pinigines perlaidas...

1990-aisiais, švenčiant Pergalės dieną, buvęs povandeninio laivo „S13“ kapitonas iš tremtinio pagaliau tampa Tarybų Sąjungos didvyriu. Deja, pats jis pasidžiaugti nebegali – 1963-ųjų lapkritį mirė.

Susitikimas Leningrade

1982 metais Heinzą Schöną susiranda viena leidykla ir pasiūlo parašyti knygą. Taip atsiranda „Die letzte Fahrt der Wilhelm Gustloff“ („Paskutinė Wilhelmo Gustloffo kelionė“), paskui – dar viena knyga ir dar... Tiražai žaibiškai išperkami, todėl kelis kartus kartojami.

1983-ųjų rudenį Schönas gauna daugybę laiškų su prašymu 40-ųjų „Wilhelmo Gustloffo“ žūties metinių proga sukviesti išgyvenusiųjų susitikimą. Jis įvyksta 1985 m. sausio 30 d. Dampe, mieste prie Baltijos jūros (Flensburgo regione) susirenka 500 žmonių.

1990-ųjų pradžioje Schönu susidomi TSRS: Baltijos laivyno admirolas Samoilovas pakviečia vokietį savaitei į Leningradą. Susitikimo tikslas: rusai nori sužinoti apie katastrofą iš jos liudininko ir metraštininko lūpų.

Iš pokalbių su admirolu, jo pavaldiniais ir Karinio laivyno muziejaus direktoriumi Heinzui Schönui tampa aišku, kad rusai tą įvykį vaizduoja visiškai kitaip. Jie šventai įsitikinę, kad vokiečių lainerio denyje 1945-ųjų sausio 30-osios naktį buvo ne pabėgėliai, o „apmokyti povandeninių laivų kareiviai, esesininkai, nacių vadai su šeimomis ir aptarnaujančiu personalu“. Per tris valandas pokalbio Schönas admirolo, atrodo, neįtikina. Tačiau Samoilovas mandagus ir svetingas. Jis paruošė puikią vizito programą: svečiui iš Vokietijos aprodomas Karinio laivyno muziejus, laivyno archyvas, biblioteka, jis nuvežamas į Carskoje Selo (dab. Puškinas), kur kažkada Jekaterinos rūmuose buvo garsusis Gintaro kambarys. Surengiama prašmatni vakarienė – susitikimas su admiraliteto štabo karininkais, jų žmonomis bei žurnalistais.

Tylos minutė

1991-ųjų rugpjūtį Heinzas Schönas dviem savaitėms pakviečiamas į Kaliningradą. Kvietimą atsiunčia Kaliningrado aukštoji laivyno mokykla, Marinesko komitetas ir Kaliningrado kultūros fondas. Visuose pokalbiuose – su mero pavaduotoju, su povandeninio laivo „S13“ karininko Jefremenkovo sūnumi, su kitais oficialiais ir neoficialiais asmenimis – jis girdi viena: „Marinesko – didvyris“. Svečias iš Vokietijos nustemba sužinojęs, kad praėjus 45 metams po karo ir 27-iems po Marinesko mirties, šis žmogus paskelbtas Tarybų Sąjungos didvyriu, kad jam statomi paminklai, kad svarbiausiais nuopelnais laikomai nuskandinti vokiečių laivai „Wilhelmas Gustloffas“ ir lazaretas „Steubenas“.

Kaliningrade Heinzas Schönas lankosi 12 kartų. Į vieną susitikimą susirenka per 500 žmonių – žurnalistai, moksleiviai, TSRS ordinais ir medaliais pasipuošę karo veteranai. Ir vėl vyksta įnirtinga diskusija, ir vėl katastrofos liudininkas veltui bando įrodyti, kad nuskendo nekalti žmonės, o ne „esesininkai ir fašistai“. Galiausiai parodomas meninis filmas „Naktis nusileido virš Gotenhafeno“. Jam pasibaigus salėje įsiviešpatauja mirtina tyla. Tada iš vietos pakyla vienas rusų karo veteranas: „Draugai... Dabar jūs žinote, kas iš tiesų įvyko „Wilhelme Gustloffe“. Kviečiu visus atsistoti ir pagerbti žuvusiuosius tylos minute...“

Žmogus, paleidęs torpedas

1992 metais Heinzą Schöną aplanko žurnalo „Stern“ žurnalistas ir paprašo pagalbos ruošiant medžiagą apie „Wilhelmo Gustloffo“ dramą. Kyla idėja susirasti žmogų, paleidusį į pabėgėlių laivą tris pražūtingas torpedas – povandeninio rusų laivo „S13” bocmaną Vladimirą Kuročkiną. Į paieškas geranoriškai įsijungia Marinesko komitetas...

Vieną 1992-ųjų rudens dieną Heinzas Schönas, „Stern“ žurnalistas ir vertėja išnuomotu automobiliu atsiduria 150 km nuo Leningrado esančiame kaimelyje ir pasibeldžia į Kuročkino namų duris. Netrukus du vyrai – vokietis ir vienuolika metų vyresnis rusas, jau sėdi vienas priešais kitą, į viens kito sveikatą išgeria degtinės. Kuročkinas stebisi, kad nuskandinus „Wilhelmą Gustloffą“ kažkas apskritai liko gyvas. Jis nė už ką netiki tuo, ką pasakoja atvykėlis. „Ten buvo tik fašistai, jokių moterų ir vaikų. Tik fašistai!“ – moja ranka. Taip abu ir išsiskiria – draugiškai, bet kiekvienas su savo tiesa. Tądien Heinzas Schönas net neįtaria, kad po dešimties savaičių abu vėl susitiks...

Po straipsnio „Stern“ žurnale reportažą apie vokiečio susitikimą su rusu sumano padaryti Vokietijos televizija. 1993-ųjų gruodį, Vladimirui Kuročkinui iš anksto nepranešęs, Heinzas Schönas antrą kartą atvyksta į jo namus. Duris atidariusi moteris nudžiunga: „Kaip gerai, kad atvažiavot! Mano vyras neranda ramybės. Jis kasnakt sapnuoja skęstantį laivą, šaukiančius vaikus ir moteris... Jis tikrai nežinojo, į ką paleido torpedas...“

Atsisveikinant Kuročkinas atsidūsta: „Karas – tai idiotizmas. Šiandien esu užmirštas didvyris, jūs turite sveikatos problemų, tūkstančiai nebegyvi. Kokia mums iš to nauda?“

Po 50 metų

1995 m. sausio 30 d., 50 metų po lainerio „Wilhelmas Gustloffas“ žūties, Dampo Kongresų rūmuose vėl susitinka išgyvenusieji. Atvyksta apie 200 žmonių: iš Vokietijos, JAV, Kanados, Anglijos, Airijos, Šveicarijos – taip išbarstė juos likimas. Heinzas Schönas skaito pranešimą, pasakoja apie susitikimus su rusais. Ne visi dalyviai tą žinią priima geranoriškai. Schöno frazė: „Ne kerštas ir sąskaitų suvedinėjimas svarbu, o susitaikymas ir tiesa“ kai kam, ypač labiausiai nukentėjusiems, atrodo, nepatinka... Tačiau atsistoja Horstas Woitas, ir salė džiugiai suūžia. Rankose vyras laiko lėkštę su duona ir džemu, kurią šypsodamasis įreikia Heinzui Richteriui. Horstas Woitas – tai tas dešimtmetis berniukas, prašęs duonos ir ieškojęs mamos... Paskui į sceną užlipa 50-metis Egbertas Wörneris – jauniausias išgelbėtasis. Jis gimė „Wilhelme Gustloffe“ 1945-ųjų sausio 29-ąją.

Ta diena kupina džiaugsmo, prisiminimų ir ašarų. „Buvau 12-kos, – šluosto ašaras moteris. – Laivui pradėjus skęsti per sumaištį su mama išsiskyrėm, kažkoks jūreivis nuvedė mane į valtį. Kai buvom nuleisti ant vandens, kiti ten plūduriavę ėmė kabintis į mūsų bortus. Bocmanas liepė daužyti per rankas, kad pasitrauktų, antraip apvirsim ir nuskęsim. Moteris, kuriai per rankas daužiau, paleido valties kraštą ir prieš nugrimzdama pakėlė akis į dangų. Tai buvo mano motina... Aš ją pražudžiau... Iki šiol nerandu ramybės“.

Winfriedas Hartunnas, kuriam 1945-siais buvo tik septyneri, prisimena: „Nukritau į bangas, bet kažkas išgriebė ir priėmė ant plausto. Priplaukė laivas, visus paėmė į denį, o mane paliko. Sėdėjau vienas ant to plausto, paskui iš vandens išniro vyras, bet neturėjau jėgų jam padėti. Vyras mirė, jo galva liko po vandeniu, o negyvos rankos dar ilgai laikėsi įsitvėrusios mano plausto. Buvo labai šalta, ėmė miegas. Kai išgirdęs triukšmą sujudėjau, pamatę, kad gyvas, mane išgelbėjo laivo “Göttingenas“ jūreiviai.

Ursula Resas: „Ilgai šalom ant bangų mėtomo plausto, kojas įmerkę į vandenį ir šaukdami, kad tik neužmigtume. Vienas vyras ėmė maldauti: „Nušaukit mane, nušaukit!“ Paskui: „Kodėl nešaunat, bailios kiaulės?“ Mus išgelbėjo „M 387“. Apsikabinau jūreivį ir praradau sąmonę. Kažkas įtrynė spiritu, į burną įpylė konjako. Priėjo jūreivis: „Aš turit seserį?“ Sakau, taip, bet laive pasimetėm. „Radom“, – tarstelėjo, ir prie manęs prišoko sesuo. Tai buvo stebuklas...“  

...15 valandą visi susitikimo dalyviai sulipa į laivą ir išvyksta į katastrofos vietą. Horstas Woitas ir Ursula Resas-Schulze nuleidžia į vandenį gėlių vainiką...

Neįkainojamas archyvas

Heinzas Schönas savo pažadą ištesėjo – jis sukaupė neįkainojamą archyvą apie katastrofą, jis iki šiol atsakinėja į laiškus tų, kurie vis dar tikisi rasti artimuosius. „Šiandien mūsų liko tik 55. Esu vienas jauniausių, kurie prisimena tuos įvykius...“ „Ar jūsų vaikai saugos archyvą?“ – klausiu.

„Ne. Jie turi savų darbų... Todėl rūpinuosi, kad surinkta medžiaga atsidurtų kokiame nors fonde, kad su mano archyvu galėtų susipažinti žurnalistai, istorikai“.

Žaviuosi jo pasišventimu, energija ir teiraujuosi apie sveikatą. „Turėjau didelių problemų, – atsidūsta. – Eidamas per tiltą nė nepajusdavau, kaip peršoku turėklus ir atsiduriu upėje. Nusmelkdavo mintis, kad tai laivo turėklai, kad privalau gelbėtis, antraip nuskęsiu. Gaisrininkai ne kartą traukė mane iš vandens... Negalėjau vairuoti automobilio, nes kai įsėsdavau ir jis pajudėdavo, imdavo pykinti, lyg būčiau gelbėjimo valtyje. Tai – nervų sutrikimai, įstrigę giliai pasąmonėje ir neišgydomi. Kasmet sausio pabaigoje ar vasario pradžioje susirgdavau gelta. 20 metų prireikė, kol pagaliau šiek tiek išblėso tie baisūs prisiminimai... Dabar daug važinėju, skaitau pranešimus, nes žmonėms būtina aiškinti, ką reiškia karas. Noriu, kad suprastų, jog ginklais taikos nesukursim. Šiandien Vokietijoje milijoninės sumos išleidžiamos kariniams lėktuvams gaminti, kurie po 5 metų taps metalo laužu, nes pasens. Tai kam jų tada reikia? Noriu, kad žmonės susimąstytų...“

Devyniolikos knygų autorius Heinzas Schönas, birželį atšventęs savo 80-ties metų jubiliejų, šiuo metu pluša prie filmo apie „Wilhelmą Gustloffą“ scenarijaus. „Bus ir drama, ir meilės istorija, – šelmiškai išsisuka nuo klausimo apie siužetą. – Darbai turėtų prasidės 2007-ųjų žiemą. Gali būti, kad filmuos ir Lietuvoje...“

Post Scriptum

Heinzas Schönas rėmėsi išlikusiu keleivių sąrašu ir kurį laiką manė, kad „Wilhelmas Gustloffas“ iš viso gabeno 6 600 keleivių. Tačiau tais skaičiais buvo suabejota, nes kur kas mažesnis garlaivis „Deutschland“ iš Gotenhafeno uosto išgabeno net 12 000 žmonių. Po vienos paskaitos Freiburge 1997 metais Schönas susitiko savo gelbėtoją – buvusį jūrų laivyno sanitarinio dalinio kursantą Wernerį Schoopą (vėliau tapusį medicinos profesoriumi). Nuskendus „Wilhelmui Gustloffui“ būtent Schoopas padėjo Schönui išsikapanoti iš vandens ir priėmė ant savo plausto. Schoopo padedamas Schönas susitiko su buvusiu karininku Valdemaru Terres, kuris paskutinis registravo „Wilhelmo Gustloffo“ keleivius ir žinojo tikslų jų skaičių:10 582 žmonės.

Dėkoju ponams Heinzui Schönui ir Werneriui Kösteriui už pagalbą ruošiant šį straipsnį. 

 

 

 

„Istorijos“
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Benas Affleckas džiaugiasi mažuoju sūnumi Samueliu

Pats didysis aktorius teigė: „Aš toks laimingas, kad turiu sūnų Samuelį!“ Benas Affleckas neslėpė džiaugsmo dėl šeimos pagausėjimo – 7 mėnesių sūnaus Samuelio.Benas buvo pastebėtas šokinėjantis aplink mažąjį sūnelį. Aktorius šiuo metu vaidina naujajame filme „Argo“. „Aš juos abu mačiau bežaidžiančius“ – sakė Shaunas Robinsonas.
„Tai – mano naujasis komandos draugas“, – kalbėjo aktorius apie savo mažąjį sūnų, kadangi juo labai džiaugiasi.

Mirė skandalingoji atlikėja Amy Winehouse

Šeštadienį savo namuose Londone rasta negyva daininkė Amy Winehouse. Jai buvo 27 metai. Kol kas mirties priežastis nėra aiški. Policija tik patvirtino, kad į jos namus buvo iškviesti du greitosios pagalbos automobiliai, tačiau atvykę medikai padėti nebegalėjo. Kontroversiškoji dainininkė kovojo su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio. Dėl to ne kartą būdavo sustabdoma jos muzikinė karjera.
Medikai rado dainininkės kūną jos bute Londone, Kamdeno mikrorajone.

Lietuvis, valgęs sausainius su Elizabeth Taylor

Būdami filmavimo aikštelėje daug juokėmės”, – prisiminė lietuvių kilmės JAV aktorius Vytas Ruginis, kažkada filmavęsis su ekrano legenda Elizabeth Taylor. Užvakar ji buvo palaidota, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“. Mirus kino legendai 79-erių E. Taylor prisiminimai užplūdo ir 54-erių V. Ruginį. Prieš 20 metų vyras filnavosi drauge su aktore jos vardinių kvepalų „White Diamonds“ reklamoje.
Anot lietuvio, mažai, kas turėjo progos pasifilmuoti su E. Taylor.

Mirė Holivudo legenda – aktorė Elizabeth Taylor

Trečiadienį mirė legendinė Holivudo aktorė, viena garsiausių ir patraukliausių XX amžiaus kino žvaigždžių, Elizabeth Taylor, apie tai pranešė JAV televizija ABC.Dėl širdies nepakankamumo ji jau kelis kartus buvo paguldyta į ligoninę, o vasarį stebėjimams atvežta į Los Andželo ligoninę.
Aktorė iškeliavo anapilin apsupta savo artimųjų: vaikų Michaelo Wildingo, Christopherio Wildingo, Lizos Todd ir Marios Burton. Daugiau nei penkerius metus ji kovojo su sunkia liga – širdies nepakankamumu.

Alfa.lt dovanoja dar išsamesnę „Užsienio žvaigždžių“ rubriką

Alfa.lt redakcija seka savo skaitytų pageidavimus ir artėjant gražiausioms metų šventėms, šventoms Kalėdoms, dovanoja naują, dar puošnesnę, dar interaktyvesnę ir dar įdomesnę „Užsienio žvaigždžių“ rubriką.Nuo šiol visas naujienas, gandus, skandalus ir faktus apie mylimiausias viso pasaulio garsenybes skaitykite išsamesnėje ir linksmesnėje „Užsienio žvaigždžių“ rubrikoje.
Alfa.lt sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo užsienio garsenybių gyvenimu.

„Ašmenų“ žvaigždė atsidūrė kalėjime

Wesley Snipesui (48) nepavyko apgauti valstybės. Už vengimą mokėti mokesčius teismas jį nubaudė 3 metus nelaisvės. Aktoriui taip pat reikės sumokėti 5 milijonų dolerių baudą.
Praėjusį vasarį W. Snipesas buvo pripažintas kaltu, kad klaidingai užpildė paraiškas mokesčių grąžinimui.
Beje, W. Snipesas nebuvo vienintelis tą dieną tame teisme nubaustas asmuo. Dar du kaltinamieji buvo nuteisti dėl tokių pačių pažeidimų, bandant sukčiauti susigrąžinant mokesčius.

Stilingiausiąja garsenybių pora „InStyle“ išrinko aktorius Stewart ir Pattinsoną

Mados žurnalas „InStyle“ stilingiausia šių metų įžymybių pora paskelbė Kristen Stewart ir Robertą Pattinsoną. Kalbama, kad filmo „Saulėlydis“ („Twilight“) tęsinyje įsimylėjėlius vaidinanti pora yra užmezgusi santykius ir realiame gyvenime.

„Oskarų“ teikimo ceremoniją patikėta vesti aktoriams Franco ir Hathaway

JAV Kino meno ir mokslo akademija nusprendė, kad artėjantį svarbiausią jos metų renginį – „Oskarų“ teikimo ceremoniją – ves aktoriai Jamesas Franco ir Anne Hathaway. Ateinančių metų vasario 27 dieną vyksiančios prestižinių kino apdovanojimų teikimo ceremonijos televizijos transliacijos prodiuseriai Bruce'as Cohenas ir Donas Mischeris pirmadienį nurodė pasirinkę J. Franco ir A. Hathaway, nes šios kylančios žvaigždės pasižymi įvairiais talentais, padėsiančiais paversti šį renginį tikra švente.

„Tokio Hotel“ kovoja su gyvūnų išnaudojimu cirke

Billas (21) ir Tomas (21) iš „Tokio Hotel“ sujungė jėgas su PETA. Gyvūnų teises ginanti organizacija ir Vokietijos popgrupė pradėjo kovą su gyvūnų išnaudojimu pramogų industrijoje.
Plakate vaizduojami muzikantai, grandinėmis pririšti prie stulpo. Vaikinų rankos – kruvinos.

Vokalo mokytojas – mutuojančiam Bieberio balsui gelbėti

Paauglių (ir ne tik) dievaitis Justinas Bieberis, neseniai sau pasamdęs flirto mokytoją, šį kartą nusprendė investuoti ir į savo balsą. Jaunoji žvaigždė įsigijo asmeninį vokalo mokytoją, padedantį J. Bieberiui „susitvarkyti“ su mutuojančiu balsu. Šešiolikmetis singlo „Baby“ atlikėjas vokalo mokytoją pasamdė tam, kad šis prižiūrėtų dainininko balso pokyčius ir sektų, kada jis gali dainuoti gyvai, o kada tai pakenktų jo balso stygoms.