Į anglų kalbą išverstos ir Europos Parlamento (EP) nariams išdalintos Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“ istorijoje paaiškėjo įdomios detalės. Pasirodo, prie išdalinimo prisidėjo EP frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ sekretoriato narys. Knygos istorijai išaugus iš vienadienio lietuviško skandalo marškinėlių, verta panagrinėti: kokia yra šio „projekto“ logika, kaip jis baigsis?
Iš pirmo žvilgsnio, toks sumanymas – kritikuoti populiarų Lietuvos politiką, remiantis jo karjera buvusioje Lietuvos komunistų partijoje (LKP) – keistas, nebent kritikuojantysis būtų konservatorius. Juk apie 200 tūkst. lietuvių buvo LKP nariais. Žvelgiant į platesnę visuomenę, reprezentatyvios apklausos metai iš metų rodė: nostalgiją lietuviškam sovietmečiui jaučiančių žmonių šalyje visada buvo daugiau, nei jį vertinančių išskirtinai neigiamai. Ne veltui populiariausia nepriklausomos Lietuvos politinė asmenybė (iki Dalios Grybauskaitės), kuri sugebėjo „sujungti“ tiek komunistinę, tiek demokratišką Lietuvą, buvo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas.
Dar keisčiau, kad knygos autorė (nors ir atsižegnojanti nuo vertimo, bet visgi autorė) yra žurnalistė R. Janutienė. Jos santykiai su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD), aiškiausią antikomunistinį identitetą šalyje turinčia partija, yra (švelniai tariant) prasti. R. Janutienės taip pat nepavadintume nuoseklia TS-LKD ideologijos rėmėja. Kodėl tuomet imamasi taktikos, kuri šiaip jau būdinga būtent konservatoriams – politinius priešininkus kaltinti praeitimi LKP?
Atsakymas yra gana paprastas, pažvelgus į D. Grybauskaitės rinkėjų sociologinį profilį. Pirmasis jo bruožas būdingas bet kuriai partijai ar politikui, kurio populiarumas peržengia maždaug 20 proc. slenkstį – ženkli parama daugumoje visuomenės grupių. Pavyzdžiui, apie trečdalį ar net pusę Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) rėmėjų antrajame prezidento rinkimų ture savo balsą tikriausiai atidavė jai, o ne koalicijos partnerių socialdemokratų atstovui Zigmantui Balčyčiui. Tam nereikia net ir apklausų, kadangi prezidentė, neperėmusi ženklaus rinkėjų skaičiaus nuo kiekvienos partijos, nebūtų laimėjusi antrojo turo tokia triuškinama persvara.
Abejotina, kad būtent į šį „visuotinį“ (angl. catch-all) prezidentės elektorato profilį nukreipta „Raudonoji Dalia“. Kam jau kam, o darbiečių ar „tvarkiečių“ (mažesniu laipsniu – socialdemokratų) rinkėjams tikrai nerūpi prezidentės praeitis LKP. Šio elektorato segmento mąstymas šia tema yra toks: buvo – nebuvo, ir tada kažkas dirbo Lietuvai, reikėjo kažkaip prisitaikyti prie sistemos.
Visgi 2009-2014 metais D. Grybauskaitės elektoratas įgijo ir antrą bruožą: itin nuoseklią dešiniųjų rinkėjų paramą, kurios svoris, daliai balsavusiųjų 2009 metais natūraliai nubyrant, išaugo. Faktiškai visi liberalų ar konservatorių palaikytojų balsai atitenka prezidentei. Tai – gana nemažas skaičius, apie 25 proc. elektorato, kuris sudaro šerdį, esminę politinės paramos bazę. Jos svarbą gerai supranta ir pati prezidentė, iš kurios retorikos išnyko 2009-aisiais dar gana dažni pareiškimai apie draugystes su Rytų kaimynėmis, o iš veiksmų – nenoras važiuoti į susitikimus su JAV atstovais.
Būtent dėl to, panašu, kad aptariamo „projekto“ esminė funkcija buvo ne bendrai pakenkti D. Grybauskaitės reputacijai, o konkrečiai įpiršti abejonę dešiniesiems rinkėjams dėl jų pasirinkimo. Žiūrint iš politinės technologijos pusės – racionalus žingsnis, nutaikytas į svarbiausią politiko rėmėjų kategoriją, „strateginį objektą“. Visgi net ir pirmajame etape, lietuviškos knygos leidyboje, prašauta, neįvertinus kelių dalykų.
Pirma, dešinieji rinkėjai paprastai kiek daugiau domisi politika ir sugeba atrinkti pelus nuo grūdų. Retam jų nežinomi D. Grybauskaitės biografijos faktai, iš kurių bandoma išspausti politinį vašką. Mąstant valstybiškai ir daugmaž žinant politinę padėtį Lietuvoje, retas turėtų nesuprasti, kad šalyje tiesiog nėra kito politiko, turinčio tokią tarptautinę patirtį, vidaus politikos žaidėjų pagarbą ir lyderio savybes, kaip D. Grybauskaitė. Geras politinis technologas turi gerai įvertinti savo oponentą, tad šiuo atveju prašauta itin smarkiai.
Antra, sumanymo efektyvumas nuo pat pradžių atrodė pasmerktas dėl vieno konservatorių elektorato bruožo – ištikimybės savo partijai ir jos linijai. Nepaisant to, kad patys konservatorių rinkėjai Andriui Kubiliui nerašė aukščiausių balų, jie nuo partijos nenusisuko net ir pačiu sunkiausiu metu, per ekonominę krizę ir po jos vykusiuose 2012 metų Seimo rinkimuose. Tol, kol TS-LKD ir jos lyderiai rems D. Grybauskaitę, ją rems ir konservatorių rinkėjas. Panašai galima kalbėti apie liberalus, tačiau jų elektoratas tik formuojasi.
Be to, dabar, į skandalą įsivėlus EP euroskeptikų frakcijai, kuriai, beje, priklauso ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderiai Rolandas Paksas bei Valentinas Mazuronis, šis „projektas“ gali net ir sustiprinti D. Grybauskaitės ir dešiniųjų pozicijas. Minėtos frakcijos ir Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderis Nigelis Farage‘s gana aiškiai simpatizuoja Vladimirui Putinui. O Ukrainos krizės kontekste Lietuvos viešoji nuomonė yra stipriai linkusi palaikyti būtent Ukrainos, o ne Rusijos, pusę.
Taigi, pastarieji įvykiai dažno žmogaus tikriausiai bus interpretuojami paprastai: Lietuvos prezidentei pakenkti nori tos jėgos, kurios Europoje artimiausios Rusijai. Tikrai ne pats blogiausias projekto „Raudonoji Dalia“ rezultatas. Nepaisant to, kas už jo slypi – paskirų žmonių ambicijos ar platesnis politinis planas – sumanymas nepavyko. Žinoma, dar geresnis rezultatus būtų, jeigu TT atstovai pagaliau išeitų iš euroskeptikų-Putino mylėtojų frakcijos. Tačiau negali norėti tiek daug.
Mažvydas Jastramskis yra VU TSPMI lektorius.
