„Meilė yra ta svarbiausia jėga, kuri verčia mus eiti truputėlį toliau. Šiuo atveju į mišką. Esu ramus, filme jos yra daug. Lietuvoje meilės galėtų būti daugiau. Kaip ir pasitikėjimo. Kalbant apie patirtį, tiek istorinę, tiek visuomeninę, žmonės čia jaučiasi „išdurti“ valdžios, aplinkinių žmonių. Sunku mylėti, kai negali pasitikėti“, – kalbėjo švedų kilmės lietuvių režisierius, dokumentinės kino juostos apie partizanus „Nematomas frontas“ („The Invisible Front“) bendraautoris Jonas Ohmanas.
Istorija yra gyva, kaip ir imperinės ambicijos
Kai kūrėte šį filmą, Lietuvoje ir Europoje buvo vienoks politinis kontekstas, dabar jis pasikeitė. Kitą savaitę „Nematomą frontą “ visuomenei pristatysite karo grėsmės fone, kaip dabar jis nuskambės, jo prasmė keisis?
Ir taip, ir ne. Jį kurti sugalvojau gana anksti. Esu jautrus tokiems seisminiams pokyčiams geopolitikoje. Prieš kelerius metus rašiau apie tai, ką dabar turime, tik spėjau, kad tai nutiks vėliau. Istorija šiuose kraštuose yra gyvas dalykas, įvairiausiomis prasmėmis. Tiek kalbant apie Rusiją, etninius dalykus – visi juos jaučiame. Per daug stebėtis dėl to nereikia.
Filmas yra savotiškas Sovietų Sąjungos tęsinys to, ką matome dabar. Rusijos imperinės ambicijos gimdo tokius baisius vadus kaip Putinas, Stalinas. Žinoma, jie skirtingi, bet, galima sakyti, nieko naujo, jie iš tos pačios operos.
Pataikyti tokį momentą, kas vyksta dabar, tikrai nesitikėjome. Filmą buvome sumanę baigti prieš metus, – J. Ohmanas filmą kūrė su lietuvių išeivių Amerikoje sūnumi režisieriumi Vincu Sruoginiu. – Jį baigėme pakankamai laiku. Šiaip žmogus, dirbantis su buvusios Sovietų Sąjungos, Rytų Europos istorija, mato, kad nieko ypatingo nenutiko. Deja, tai ne pirmas ir ne paskutinis atvejis. Bus daugiau konfliktų ir įtampos.
Tiek politiniai įvykiai, tiek filmo tema bus savotiškas pabudimas iš letargo, iš „saldaus nieko neveikimo“ dėl laisvės?
Dabar Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, yra ribinėje padėtyje. Iš dalies – tarp Vakarų ir Rytų, tarp modernizmo ir postmodernizmo, įvairių ekonominių, energetinių jėgų. Matosi, kartų patirtis skiriasi smarkiai. Jaunoji karta sako: „Esu jaunas, moku angliškai, susikursiu sau gyvenimą, man yra visos galimybės.“ Senesni, jie kitaip mąsto, kitaip suvokia savo aplinką.
O kuriai kartai skirtas šis filmas?
Yra mintis ir viltis, kad labiau jaunajai. Teko ne kartą su jaunais žmonėmis kalbėtis, jie tikrai yra sukrėsti to, ką matome šiandien.
Po karo žmonėms kilo klausimas – pasilikti, kovoti, stengtis ar pasitraukti. Tas pats klausimas ir iššūkis yra dabar, tik dabartinės emigracijos priežastys šiek tiek kitokios.
Šis filmas yra apie tą laikmetį, kovas, politiką, bet man labiausiai juo norisi perteikti žmogaus pasirinkimo laisvę. Tu gali rinktis, apsispręsti, pagal tai ir veikti. Yra ir patriotizmas, ir ryžtas priešintis, bet viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir vizijos, ką jis mato.
Filmo herojus Juozas Lukša matė kitką, sovietams okupavus Lietuvą, laiškuose rašė, kad mūsų priešų Geležinė uždanga yra nugalima. Žmonėms jis pasakė jau tada: „Mes ją nugalėsim. Aš to nepamatysiu, bet jūs pamatysite.“ Jis – teisus. J. Lukša turėjo viziją. Jis pats žuvo, suprato, kad taip nutiks, kaip ir kartu su juo ėję draugai. Jie žinojo, juos areštuos, užmuš, išveš, bet vis tiek ėjo. Man labiausiai norisi, kad žmonės pagautų tą filmo naratyvą, pasakojimą, apie žmogaus pasirinkimą.
[youtube:id=XgKHQKL_p7A]
Nėra beprasmių aukų, jos signalas į ateitį
Svarbus ir kitas aspektas, ką aukosi dėl to, kuo tiki. Asmeninę laimę ir gyvybę atiduosi? Ar šiandien laikytume save dalimi šalies, už kurią norėtume atiduoti gyvybę, ar verčiau pasivadintume pasaulio piliečiais, tada aukotis nereikėtų?
Lietuva keičiasi. Šiandien ji yra tokia, su senais ir naujais sluoksniais. Aš irgi dabar – Lietuvos dalis, nors esu žmogus visiškai iš kito konteksto, pritrauktas 1990–1991 metų įvykių. Pirmąkart Lietuvoje apsilankiau nelegaliai, per blokadą. Lenkijoje susitikau su lietuviais, jie man padarė stiprų įspūdį, o tada M. Gorbačiovas pradėjo rėkti. Oho, reikia ten važiuoti, pažiūrėti, kas ten vyksta.
Bėgant laikui, Lietuvos plotmė tiek virtualia, tiek psichologine, ekonomine ar dvasine prasmėmis keitėsi. Ji dabar yra žymiai didesnė. Kur tie lietuviai, kas yra lietuvis, lietuviška, baltiška? Kaip suvokiame save? Tas lietuviškumas skirtingai groja skirtingose vietose. Dabar dažnai būnu Ukrainoje, lankiausi Anglijoje. Tas žodis „lietuvis“ ukrainiečių kalba „litovec“ ir angliškai „lithuanian“ turi skirtingą skambesį ir svorį. Ukrainoje jis skamba labai jau stipriai. Anglijoje ryškus Rytų europiečių kompleksas, „Every Lfithuanian Helps“, – režisierius priminė pernai kilusį skandalą dėl britų dienraščio „The Independent“ karikatūros, pašiepiančios Jungtinėje Karalystėje dirbančius lietuvius. –
Tapatybės kūrimas yra lankstus, dinamiškas, besikeičiantis, visko yra labai daug. Ne tik šitame filme, bet ir literatūroje, teatre, kitomis priemonėmis, kitose erdvėse reikia kuo daugiau ją skleisti, parodyti įvairiais aspektais.
Mūsų filmas yra pakankamai „kietas“ – apie pasipriešinimą, mirtį, drąsą, baimę. Šis sluoksnis lietuvių tapatybei yra pakankamai reikšmingas tiek istoriškai, tiek politiškai jis ir dabar „groja“. Tai dar ne viskas, reikia daugiau tų sluoksnių, bet be šito – pasipriešinimo judėjimo – Lietuvos naratyvas būtų nekoks. Šito reikia.
Vienas amerikiečių analitikas pasakė, kad partizaninis karas yra skaudus, sudėtingas, bet iš tikrųjų jis davė signalą į ateitį: „Mes nepasiduodame taip lengvai, galite mus užgniaužti dabar fiziškai, bet dvasiškai – niekada.“ Tą dabar galime jausti Ukrainoje. Ten mano tapatybė irgi įdomiai veikia, ten kartais esu švedas, kartais „litovec“, ten jaučiu, kad galiu pritaikyti savo kaip lietuvio tiek istorinę, tiek kūrybinę patirtį.
Kaip manote, ar dabar būtų juozų lukšų, kurie aukotų savo gyvybę ir asmeninę laimę?
Taip, be jokios abejonės. Kai mokykloje su vaikais kalbu, visada sakau, kad kiltų pasipriešinimas, bet nebūtinai iš ten, kur galvojate. Tokiomis aplinkybėmis atsiranda kiti žmonės, kurių kasdienybėje nesimato. Tikrai ne dabartinis Lietuvos elitas, šį žodį tariant, atsiranda sarkazmas. Toje situacijoje susiformuotų kitas elitas, atsirastų kiti žmonės, kiti vadai ir lyderiai.
Ar gali taip būti, kad Jūs mumis tikite labiau nei mes patys?
Kalbant apie Lietuvą, kitus kraštus – Ukrainą, Baltarusiją, man dažnai sako: „Mes savimi netikime, mes pasimetę, ieškome, kur geriau, kur lengviau, kur labiau apsimoka, bet jeigu mus prispaus, tada pamatysit.“ Istorijoje ne vieną kartą matėme, kaip būna, kai atsiranda bandymas tiesiogiai paveikti, užgniaužti tautą, šalį.
Didesne problema tai tampa gyvenant taikos sąlygomis. Reikia ir apie save pagalvoti, mokėti mokesčius, būti piliečiu, sąžiningai dirbti, kelti pasitikėjimo lygį visuomenėje – tai yra sudėtinga. Bet jeigu atsiras reikalas, tada klausimų nekyla, viskas aišku – einam, darom.
Lietuvoje – gyventi saugiau
Jonai, bet Švedijos niekas nepuolė. Vykote į Lietuvą, atsikovojančią nepriklausomybę, dabar į Ukrainą. Panašu, kad pats ieškote pavojų.
Gyvenau Stokholme, ten turėjau daugiau problemų su tam tikrais jaunuoliais. Arba mane puldavo, arba įsikišdavau, kad kitų žmonių neužpultų. Vilniuje ir Lietuvoje tokių problemų žymiai mažiau. Tam tikra prasme čia netgi saugiau gyventi.
Bet ne, netiesa, kad ieškau pavojaus. Nemanau, kad pokaryje žmonės ieškojo pavojaus, mirties. Turi viziją, aiškią, kryptingą. Jeigu atsiranda jėgos, kurios nori tavo matymą pakeisti, sugriauti, automatiškai įsijungia pasipriešinimo mechanizmas. Kalbant apie Rusiją, yra daug žmonių kaip aš, tiesiog negalime priimti to rusiško. Ne tik ta visa sistema yra nepriimtina, bet kyla vidinis pasipriešinimas jai, nebūtinai ginklu, galima kitaip. Savo „Facebook“ paskyroje pasidaliju nuorodomis, kurias verta paskaityti.
Vėlgi mes gyvename infokare. Kalbant apie šį filmą, apie Juozą Lukšą, jis irgi buvo infokarys. Jis parašė knygą, vežė medžiagą į Vakarus, jis darė viską, ką galėjo, kad būtų pasauliui žinomi dalykai, kurie vyksta Lietuvoje. Rimtas savo laiko infokarys.
Kaip manote, ar sulauksite puolimo? Palietėte labai jautrią ir kontroversišką temą. Marius Ivaškevičius prieš maždaug dvylika metų parašė literatūrinį kūrinį „Žali“ apie miško brolius arba partizanus. Galima kūrinį priimti arba ne, bet reakcija į jį parodė, kad ši tema – vis dar atviras nervas. Lietuviai iki šiol nedrįso jo liesti, Jums klius mažiau, nes (oficialiai) nesate lietuvis?
Aišku, kai judina ne visai vietiniai, yra tame racijos. Pokario pasakojimas yra pakankamai dviprasmiškas, tą žinau. Yra daug atvejų, skausmingesnių, abejotinų veiksmų kaimuose, kur viskas vyko. Kaip pasakoja žmonės, dieną ateidavo vieni, naktį kiti, nesuprasi, kas yra kas. Ir vienoje šeimoje dviejų brolių likimai labai skiriasi. Kai matai, ką daro laikmetis, kitos jėgos su žmonėmis, kaip veikia jų likimus...
Be abejo, Lietuva yra maža, todėl kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip yra paliestas. Kažkiek to yra filme papasakota, bet herojinis J. Lukšos pasakojimas yra pagrindas. Manau, reikia daugiau tokių filmų, knygų. Reikia pasakoti apie tą laikmetį, nuo 1940–1950 metų, kai buvo taip blogai, žmones traiškė ir paveikė šalį.
Reikia mums grupinės psichoterapijos?
Pastebėjau, kad filmas yra šiokia tokia terapija, veikia emociškai. Per kino festivalį „Kino pavasaris“ parodėme filmą, laukiu, kol ateis iš kino salės žiūrovai balsuoti, įvertinti filmo, niekas neateina. Grįžtu į salę, visi sėdėjo, kol baigėsi titrai. Ką galiu pasakyti? To reikia.
Laukia dar viena neliesta istorinė juodoji skylė
Kokiomis temomis mums dar reikia kalbėtis? Apie trėmimus?
Holokaustą. Daug skaičiau apie Lietuvos istoriją. Holokaustas yra juodų juodžiausia skylė. Lietuvos miestuose, miesteliuose praktiškai per kelis mėnesius sunaikinti žydai. Tai taip baisu. Lietuvoje apie tai kalbama trupinėliais, be emocijų. Tai irgi yra gyva istorija. Kol šis dalykas guli neliečiamas, bus blogai. Aišku, apie holokaustą reikia kalbėti tame kontekste, kas vyko prieš tai ir po. Holokaustas kaip reiškinys patenka į juodąjį topą.
Statysite filmus pagal juodąjį topą, liesite visas skaudžias temas?
Esu jau padaręs apie KGB. Tikrai to nė kiek nebijau. Man tai savotiškai įdomu. Baigiu naują filmą apie Saulių Gricių ir ekologinį judėjimą Lietuvoje 1987–1991 metais. Itin ryškus žmogus. Kitas laikmetis, kiti parametrai, bet tas pats.
Grįžtant prie filmo „Nematomas frontas“, per kurį eina meilės – moteriai ir tėvynei – gija, ar turėjote potekstę pasakyti, kad didelius dalykus įkvepia emocijos? Vis dėlto jausmai, o ne protas nugali, nes šis priešinasi ėjimui į mirtį?
Svarbu meilė, pagarba, pareigos jausmas. Bet be meilės, visi sutinkam, gyvenimas būtų pilkas, beprasmiškas. Net jeigu ta meilė nelaiminga, svarbu, kad ji būtų. Dabar apie ją kalbama banaliai, pompastiškai, man tai kartais sunku priimti. Meilę Lietuvai randu ne tokiose kalbose, o visiškai kitose vietose, paprasto žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, mokytojos darbe.
Meilė - svarbiausia jėga, kuri verčia mus eiti truputėlį toliau. Šiuo atveju į mišką. Esu ramus, filme jos yra daug. Lietuvoje meilės galėtų būti daugiau. Kaip ir pasitikėjimo. Kalbant apie patirtį, tiek istorinę, tiek visuomeninę, žmonės čia jaučiasi „išdurti“ valdžios, aplinkinių žmonių. Sunku mylėti, kai negali pasitikėti.
Vertinate laisvę, galimybę rinktis, pasitikėjimą. Kas dar svarbu?
Mandagumas. Juozo Lukšos brolis Antanas yra mandagus, korektiškas. Mandagumas svarbu, nes visko apie žmogų nežinai, labai lengva padaryti neteisingas išvadas. Taip pat svarbu – pagarba kitiems ir pagarba sau. Pastebiu, kaip ukrainiečiai per visą šitą nesąmonę pradeda save gerbti labiau. Tai gerai. Dar prie man svarbių dalykų pridėčiau humoro jausmą, – sakė dokumentinio kino filmo „Nematomas frontas / The Invisible Front“ režisierius J. Ohmanas.
