Visiems aišku, kad už prekes ir paslaugas reikia atsiskaityti pinigais. Nesvarbu, ar tai būtų doleriai, ar eurai, ar dar kokia valiuta, tačiau beveik visada perkamų dalykų kaina būna išreikšta pinigais. Gali pasitaikyti, jog kartais atsiskaitymai vyksta ir paslauga arba kita preke. Tačiau šiais laikais tai retenybė.
Kaip bebūtų, sąlyginai nedaug žmonių žino, kad ir pinigai turi savo kainą. O tarp apie tai galvojančių ir žinančių dar mažiau tokių, kurių žinios atitinka realybę. Įvairūs pseudofinansininkai mėgsta prikalbėti visai įtikinančių mitų vien tam, kad parduotų save ir savo prekes. Taip dalis žmonių atitrūksta nuo realybės ir priima labai klaidingų sprendimų.
Vienas populiariausių mitų, susijusių su pinigų kaina, turbūt visiems žinomas. Sakoma, jog auksas yra pinigų kaina arba tikrieji pinigai. Labai teisingai. Jei gyvenate XV amžiaus Italijoje, tuomet auksas yra pinigai. Tačiau jei gyvenate dabartyje, auksas – jokie pinigai. Ir juo labiau neparodo pinigų kainos.
Auksas, kaip ir daugelis kitų blizgančių žaisliukų, yra daugiau ar mažiau bevertis reliktas. Taip, galima dar vadinti jį žaliava. Tačiau iš esmės aukso realiai beveik niekur nepanaudosi. Dabar šio metalo pagrindinė funkcija – būti papuošalu. Daugiau metalas tinkamas tik tam tikroms mirštančioms nišinėms reikmėms. Tačiau konkretaus masinio panaudojimo, kuris keltų realią paklausą, auksas tikrai neturi.
Todėl vadinti auksą pinigais ar pagal jį nustatinėti vertę yra tas pats, kas tai daryti, panaudojant Jūsų mažamečio vaiko nupieštą paveikslėlį. Taip, jis mielas, gražus, jam turite sentimentų, jis turi moralinę vertę. Tačiau tik tiek. Puikiai suprantate, kad net už 1000 tokių paveikslėlių automobilio nusipirkti nepavyks.
Taip pat yra ir su auksu. Jis turi tam tikrą kainą tik dėl sentimentalių dalies visuomenės įsitikinimų, o taip pat dėl emocinio vertinimo, kuris kyla iš moralinio, istorinio ar kultūrinio prisirišimo. Tačiau, atmetus šiuos faktorius, auksas yra bevertis.
Šitai suvokti ir įsisavinti yra ypatingai svarbu, jei norite ilgajame laikotarpyje neprarasti pinigų savo fantazijų vaikymuisi.
Reali pinigų kaina yra palūkanų normos. Palūkanų norma sako, kiek reikės sumokėti, jei tam tikram laikui pasiskolinsite tam tikrą sumą. Toks ir yra kainos apibrėžimas. Pavyzdžiui, imdami paskolą, Jūs sutinkate metams skolintis 1000 eurų už 5 proc. palūkanų. Tuomet to 1000 eurų kaina ir yra 5 proc. Arba, šiuo atveju, 50 eurų.
Pinigų kaina yra įdomi ir skiriasi nuo kitų kainų tuo, kad ji visuomet yra individuali. Tai yra, Jūsų kaimynas, nuėjęs į tą pačią instituciją, kurioje Jūs gavote paskolą už 5 proc., gali grįžti su paskola už 4 proc. Vien dėl to, kad jis gauna didesnį atlyginimą arba užima aukštesnę poziciją.
Ir tai niekaip nesusiję su socialiniu statusu. Tiesiog skolinti Jūsų kaimynui pigiau apsimoka, nes tikimybė, kad jis sugebės už gautus pinigus susimokėti laiku ir be jokių rūpesčių, yra didesnė.
Susidūrę su skolomis intuityviai nujaučia, kad skolintis apsimoka, jei palūkanos žemos, o skolinti, jei aukštos. Taip yra ir su bet kokia kita preke – apsimoka pirkti tada, kai kaina maža, o pardavinėti tuomet, kai aukšta. Tačiau apie pinigus taip galvoja tik nedaugelis.
Todėl, esant mažoms palūkanų normoms, žmonės bijo prisiimti naujų paskolų. Tuo metu palūkanų normoms kylant, dažniausiai auga ir paskolų portfeliai. Nors ekonominiu požiūriu tai yra labai nelogiška, tačiau paaiškinama iš elgsenos ekonomikos pusės.
Palūkanų normos kyla tuomet, kai auga ekonomika. Augant ekonomikai, auga ir atlyginimai, žmonės tampa vis labiau užtikrinti dėl ateities. Pajamų didėjimas bei užtikrintumas leidžia save įtikinti, kad ateitis yra graži, todėl išmokėti paskolą nekils problemų.
Lygiai taip pat žemų palūkanų periodas dažniausiai ateina po krizės. O po krizės visi prisimena, kaip buvo sunku, daugelio žmonių pajamos yra nukritusios, visi tebebijo prarasti darbą. Todėl natūraliai jaučiasi nesaugūs ir bijo, kad išmokant paskolą gali kilti sunkumų.
Žinoma, tokios prielaidos nėra racionalios, nes vertinami praeities, o ne ateities įvykiai. Tačiau emociniai ir psichologiniai dalykai beveik visada nugali.
Įdomu lyginti žmonių ir įmonių elgseną. Didžiosios įmonės elgiasi priešingai, nei daugelis fizinių asmenų. Jos skolinasi tuomet, kai palūkanos yra mažos. Ir skolinasi daug. Vien dėl to, jog labai pigiai gauti pinigai leidžia finansuoti įvairias investicijas, kurios skatina augimą ir ilgesniuoju periodu leidžia uždirbti. Tai yra visiškai racionalus požiūris.
Labai puikus to pavyzdys yra „Apple”. Įmonė artimiausiu metu ketina skolintis milžiniškas pinigų sumas, nepaisant to, kad turi daugiau pinigų, nei gali išleisti. Jie tai daro pirmiausiai dėl to, kad paskola jiems nieko nekainuos. Tai yra, įmonė gaus tam tikrą sumą pinigų ir po eilės metų turės grąžinti realiai tiek pat. Įvertinus infliaciją ir galimybę tuos pinigus panaudoti bet kokiai investicijai, kad ir į saugiausias valstybines obligacijas, nesiskolinti tiesiog neįmanoma.
Aišku, fiziniams asmenims paskolų sąlygos dažniausiai būna šiek tiek blogesnės. Tačiau tai nėra priežastis elgtis priešingai, nei diktuoja elementari logika. Norintys ir galintys skolintis turėtų būtent dabar. O jei dabar negalite skolintis, o po poros metų Jūsų situacija pasikeis tik tuo, kad atlyginimas bus 10 proc. didesnis ir bankai teiks geresnes sąlygas, tuomet skolintis negalėsite ir tada.
Kitaip sakant, vertinkite savo realias galimybes. Nebijokite be reikalo. Jei dabartinė Jūsų situacija yra gera ir ateities perspektyvos dar geresnės (vertinant realiai, ne fantazuojant), skolintis apsimoka dabar.
Tačiau jei dabartinė situacija nėra gera ir ateityje ji pasikeis daugiau dėl to, jog vienas ar kitas bankas labiau norės parduoti paskolą, todėl siūlys geresnes sąlygas, tikrai neskubėkite griebti paskolos. Įvertinkite pinigų kainą, savo galimybes ir ateities, o ne praeities, perspektyvas. Ir sprendimą priimkite, tuo remdamiesi.
Jei galite, išnaudokite pinigų pigumą. O jei ne, negriebkite brangių paskolų vedami vien šviesios ateities svajonių. O ir šiaip: skolintis, kaip ir pirkti, brangiai neapsimoka beveik niekada.
