„Visada turiu minčių ir svajonių pasiekti kur kas daugiau nei dabar turiu. Kada nors, kai turėsiu vaikų, tikrai neužsidarysiu namuose. Antraip pasidarysiu neįdomi nei sau, nei aplinkiniams. Beje, manau, kad aš būsiu gera mama...“
Apie netipinę savo pavardę...
Atvažiavusi pas močiutę visada su ja apie tai pasikalbu, tikiuosi, kad gal ji dar ką nors prisimins... Aš gimiau Lietuvoje, bet lietuviško kraujo turiu nedaug – tik iš mamos tėčio pusės. Mano mama lenkė, tėvas rusas, o senelis (tėčio tėvas) buvo ukrainietis baltarusis. Iš jo kilusi ir mano pavardė. Bet ir ten dar buvo viskas sumišę. Netgi močiutė tiksliai nežino, kokia buvo jos tėvo, tamsaus ir ugningo vyro, tautybė. Aišku tik tai, kad jis gyveno Rusijoje. Tuo metu, kai vyko visokiausi karai, gal pro šalį prajojo kokie mongolai ar totoriai...J Dar turiu ir austriško kraujo. Žodžiu, esu labai „maišyta“.J
Apie seserį
Mes skirtingų tėvų, gal todėl esame nepanašios nei išvaizda, nei charakteriu. Sesuo impulsyvesnė, turi mažiau kantrybės: ką tą akimirką jaučia, tą ir sako.J O aš į viską reaguoju ramiau, esu linkusi pagalvoti, palaukti tinkamo momento, vėl pamąstyti. Kai buvome paauglės, labai pykdavomės, ji net dvejais metais vyresnėJ, todėl dažniausiai viršus būdavo jos. Kartais net susimušdavome... O dabar, kai suaugome, kai abi turime antrąsias puses, tie dveji metai atrodo juokingai ir kuo toliau, tuo geriau sutariame...
Apie Taro kortas...
Pačioje pradžioje, kai mano sesuo atrado kortas, kai tik pradėjo jomis burti, aš buvau jos eksperimentų „triušelis“. Ji lyg ir žaidė burdama man ateitį, bet iš tiesų daug dalykų išsipildė, ji nusakė tai, ką aš nuo jos slėpiau. Niekada kortoms nepatikiu savo meilės reikalų. Ši sritis priklauso tik man. Nenoriu provokuoti likimo, žinoti, kas bus... Noriu, kad viskas vyktų savaime. Juk išgirdęs nors menkiausią abejonę gali imti laukti, pavyzdžiui, kada gi santykiai pradės klibėti...
Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad pasaulis nesibaigia tik tuo, ką matome ar galime pačiupinėti. Tikiu, kad mintys materializuojasi. Jei tikėsi, kad gali daug pasiekti, turėti, taip ir bus. Jei abejosi savimi, bijosi, vargu ar sėkmė aplankys. Aš visada stengiuosi nusiteikti ir mąstyti tik pozityviai.
Apie šeimą...
Mano toks darbas: leki, neišsimiegi, arba paskui atvirkščiai – visą dieną miegi... Tas gyvenimo tempas ir ritmas taip įsuka, kad net pamirštu paskambinti mamai. Bet jei per savaitę tik vieną kartą su ja susisiekiu, ji pati paskambina sunerimusi, ar kas nors neatsitiko... Myliu savo šeimą, visada aplankau tėvus, mėgstu kartu pasėdėti, pasišnekėti...
Tėvai visą laiką mane palaikė, atsižvelgdavo į mano pasirinkimą, gerbdavo norus. Jie nebuvo kategoriški ir griežti. Kita vertus, aš visą vaikystę ir paauglystę buvau geras, ramus vaikas, nekeliantis jiems didelių problemų.
Apie save...
Kartais aš per ilgai mąstau, svarstau, pristingu ryžto, todėl prarandu įdomius pasiūlymus, neišnaudoju visų likimo siunčiamų galimybių... Esu nuolanki, tiksliau, nesu kategoriška, smerkianti. Stengiuosi būti sąžininga.
Kartais man reikia šeimos, buities, valgio gaminimo, o kartais – judėjimo, tempo ritmo. Noriu kur nors važiuoti, lėkti, kažką daryti.J O kartais būnu suirzusi ir pikta.
Apie karjerą...
Visada turiu minčių ir svajonių pasiekti kur kas daugiau nei dabar turiu. Kada nors, kai turėsiu vaikų, tikrai neužsidarysiu namuose. Antraip pasidarysiu neįdomi nei sau, nei aplinkiniams. Beje, manau, kad aš būsiu gera mama...
Apie flirtą ir koketavimą...
Ir aš, ir Saulius esame šiek tiek pavydūs.J Nestipriai, jaučiame ribas, bet vis dėlto tas jausmelis yra. Tiesa, nekeliame vienas kitam sąlygų, ką galima ar ko negalima daryti. Jei per vakarėlį man nepatiks Sauliaus elgesys, tikrai nepulsiu iškart aiškintis ar demonstruoti savo nuotaikos, galbūt tai padarysiu paskui, namuose... Iš tiesų man patinka, kad Saulius gali ir moka koketuoti. Žinau, kad jis daug kam patinka, kaip ir aš galbūt kam nors patinku. Juk tai yra normalu. Tokio lengvo bendravimo tiesiog reikia.
Apie ašaras, grožį, laisvalaikį ir sveiką gyvenimo būdą skaitykite žurnale „NUO... IKI...“.
