Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, iš posto pasitraukė ilgametis konservatorių pirmininkas Andrius Kubilius. Savo įpėdiniu jis pasiūlė iki šiol politinės patirties beveik neturėjusį praėjusiais metais į Europos Parlamentą išrinktą Gabrielių Landsbergį. Apie tai, kas paskatino žengti tokį žingsnį ir kaip galėtų susiklostyti G. Landsbergio tolesnė karjera konservatorių partijoje, su A. Kubiliumi LNK laidoje „Alfa“ savaitė“ kalbėjosi žurnalistas Tomas Dapkus.
Ponas Kubiliau, mažai kam, kas stebi jūsų partijos gyvenimą, buvo paslaptis, kad G. Landsbergis yra jūsų ar jūsų žmonių politinis projektas ir rezervas ateityje. Bet kad bus šiuose rinkimuose, daug kas nustebo. Kodėl nusprendėte jį kelti dabar, o ne po dvejų metų?
Čia yra dvi atskiros temos. Kodėl dabar nusprendžiau daryti šį atsinaujinimo veiksmą? Esu partijos pirmininku 12 metų. Per tą laiką partijai teko užaugti nuo vieno lifto partijos iki partijos, kuri laimėjo 2008 m. Seimo rinkimus, gerai pasirodė ir 2009 m., ir 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose. Pastaruosius keletą kartą mes, politikos veteranai, aiškinomės partijos pirmininko rinkimuose, kuria kryptimi partija turi eiti toliau: vieną kartą su Irena Degutiene, kitą kartą su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Man atrodė, kad lyg jau ir išsiaiškinome.
Man atrodė, kad pirmininko darbą baigsiu po 2016 m. Seimo rinkimų. Bet kai pamačiau, kad ir šituose partijos pirmininko rinkimuose vėl iš naujo aiškinsimės tarp partijos veteranų tuos pačius klausimus, apsisprendžiau, kad tai nebus naudinga partijai ir kad reikia eiti atsinaujinimo keliu.
Čia yra momentas, apie kurį kalba oponentai jūsų partijoje. Jums buvo netikėta, kad kandidatuos ponia I. Degutienė. Kadangi ji tai padarė, V. Landsbergis remtų ją, o tada, jei jie susivienytų, jūsų šansai galėtų tapti mažesni. Jūs nusprendėte padaryti labai gudrų ėjimą – kaip kandidatą kelti V. Landsbergio anūką ir taip sugriauti I. Degutienės kampaniją.
Kas būtų laimėję – atskiras klausimas. Būtų galima aiškintis, tačiau nemanau, kad tai naudinga partijai. Net ir man laimėjus šimtu balsų tai nebūtų stiprus postūmis partijai eiti į Seimo rinkimus. Atsinaujinimas yra geresnis sprendimas nei vėl ta pati konkurencija.
G. Landsbergį tenka pažinoti gal ilgiau nei kitiems partijos kolegoms. <...> Jis per metus darbo Europos Parlamente parodė, kad gali pelnyti ir stiprų tarptautinės politikų bendruomenės pripažinimą, t. y. gauti pavedimą rengti raportą apie Europos Sąjungos ir Rusijos santykių strategiją.
Bet, ponas Kubiliau, jūs turbūt sutiksite, kad tai nėra rimčiausias dalykas tokiai partijai kaip konservatoriai. Tarkime, A. Kubilių galima mėgti ar nemėgti, bet visi žino, kad jis du kartus buvo premjeru. Ir jis buvo principingas premjeras. Algirdą Butkevičių taip pat vieni mėgsta, kiti nemėgsta, bet žino jį kaip premjerą. Eligijų Masiulį taip pat žino kaip susisiekimo ministrą. Į šią plejadą pastatote jauną politiką, kuris laimėjo dėl savo patirties ir praeityje iš esmės neturėjo jokių postų. Jis buvo vidutinio rango diplomatas, o jūs jį statote premjeru?
Premjeru jis bus, jei laimėsime rinkimus. Jo uždavinys – atvesti partiją į Seimo rinkimus. Antras dalykas – noriu priminti, kad pats į politiką atėjau iš Vilniaus universiteto mokslinės laboratorijos.
Taip, bet jūs darėte nuoseklią karjerą – buvote Sąjūdyje, Seime.
Taip, pabuvau Seime ir man pačiam netikėtai tapau premjeru.
Bet ne po metų buvimo Seime.
Na, čia nesiimu ginčytis. G. Landsbergį pažįstu neblogai ir manau, kad jis su tokiais iššūkiais susidoros pakankamai atsakingai ir efektyviai. Dėl to paraginau partijos bendražygius paremti jo kandidatūrą.
Tai jis būtų geresnis premjeras nei E. Masiulis?
Tam tikra prasme taip.
<...>
Tapti konservatorių lyderiu ir premjeru juk neužtenka parengti vieno raporto?
Suprantu, kad neužtenka. Bet mes, kurie pažįstame Gabrielių iš arčiau, sakome, kad tikrai galima juo pasitikėti. Pasitikėjimas yra tam tikras resursas, kuriuo dalinamės su visais rinkėjais. Aš raginčiau drąsiau pasitikėti jaunais žmonėmis, ypač tuos, kuriuos neblogai pažįstame ir matome potencialą. Kitą sykį pavydėdavome estams, kad jie turėjo, pavyzdžiui, Martą Laarą, apie 30 m. turėjusį premjerą Estijos transformacijos pradžioje. Dabar Estija turi 35 m. premjerą.
Taip, bet šis premjeras iš pradžių dirbo meru, dirbo premjero patarėju, dirbo ministru ir tik po to tapo premjeru. Labai logiškas augimas.
Norėdami pavyti ir pralenkti estus, kartais turime keletą žingsnių praleisti.
<...>
Pas mus yra tradicija – jei yra partijos lyderis, tai jis tampa ir premjeru. O G. Landsbergis irgi būtų premjeru, ar jis siūlytų jus? Kaip sakė jūsų oponentai, galbūt jūs iš nugaros valdytumėte?
Man labai patinka, kai tai sako socialdemokratas Gediminas Kirkilas. Aš jo šiandien klausiau, ar jis iš nugaros valdo A. Butkevičių.
Bet A. Butkevičiui nėra 30 m.
Šitie nuogąstavimai atrodo juokingai. Galiu aiškiai pasakyti: neplanuoju valdyti už nugaros. Antras dalykas – pagal mūsų tradiciją, kas veda sąrašą, kas yra partijos pirmininkas, tai be abejo jis yra pirmas kandidatas į premjerus.
