„Laisvės“ radijas, prisiminęs garsųjį Rusijos prezidento Vladimiro Putino posakį apie tai, kad „buvusių čekistų nebūna“, parengė didelės apimties laidą, kurioje atskleidė (ar tiesiog priminė), jog KGB atstovai įsitvirtinę ne tik aukščiausiuose Rusijos valdžios ešelonuose, versle, bet ir žiniasklaidoje (kuri taip pat yra didelio verslo dalis bei protų plovimo mašina). Nestebina, kad „čekistų“ apstu valstybės kontroliuojamoje ir dominuojančioje žiniasklaidoje. Mažai nustebino net ir tai, kad sovietiniai saugumiečiai patogiai įsitvirtinę ir liberalia ar opozicine save vadinančioje spaudoje.
Pavyzdžiui, 1992–2001 m. grupės „Most“ (rus. „tiltas“), o vėliau užsienin sprukusio oligarcho Vladimiro Gusinskio valdomai analitinei tarnybai, tuo pačiu ir vienam populiariausiam TV kanalui NTV, vadovavo buvęs pirmasis KGB pirmininko pavaduotojas Filipas Bobkovas, kuris penkiolika metų stovėjo už 5-osios – ideologinės, kovojusios su sovietinės valdžios kitaminčiais – valdybos vairo. Šis privatus kanalas, neįtikęs tuometinei Kremliaus valdžiai, buvo iš esmės nacionalizuotas. Koks apgailėtinas jis yra likęs, gali matyti ir šiandienos Lietuvos žiūrovai.
Padėtis nesikeičia ir šiandien. Santykinai liberalia laikomoje radijo stotyje „Echo Moskvy“ (kurios daugiau kaip 60 proc. akcijų priklauso „Gazpromui“) savo laidą turi saugumo generolas majoras Jurijus Kobaladzė, ilgus metus vadovavęs sovietinei žvalgybos rezidentūrai Londone.
Kažkada visiškai opoziciniu leidiniu save laikiusi „Novaja gazeta“ (rus. „Naujasis laikraštis“) negali išsiversti net be dviejų aukšto rango kagėbistų. Vienas šio leidinio generalinio direktoriaus pavaduotojų – toje pačioje 5-oje valdyboje tarnavęs pulkininkas Valerijus Širiajevas. Pagrindinis šio laikraščio, turinčio ir internetinę versiją, investuotojas ir 39 proc. akcijų savininkas – KGB papulkininkis Aleksandras Lebedevas.
Vienas opoziciniu save laikančio leidinio „Ežednevnyj žurnal“ (rus. „Kasdienis žurnalas“) autorių – KGB aukštosios mokyklos arabų kalbos dėstytojas Michailas Margelovas. Ten pat, taip pat Rusijoje uždraustame portale „Grani“ (rus. „Ribos“), spausdinasi KGB generolas majoras Aleksejus Kondaurovas. Darbavęsis toje pačioje ideologinėje valdyboje, specializavęsis vadinamųjų anonimų, platinusių antitarybinius atsišaukimus, leidinius, paieška. Teigiama, kad darbo efektyvumas siekęs veik šimtą procentų. Buvęs Dūmos deputatu nuo komunistų, 2010 m. pasirašęs opozicijos kreipimąsi „Putinas turi išeiti“, kritikuojantis Rusijos agresiją Ukrainoje.
Tokių pavyzdžių galima būtų prirankioti ir gerokai daugiau. Ir sunku pasakyti, ar tai suvokusių savo neteisėtą represinę veiklą ir nušvitusių piliečių elgesys, ar tiesiog čekistinių ausų ir akių įtaisymas liberaliuose ir oponuojančiuose valdžiai leidiniuose ir judėjimuose? Spręsti rusų liberalams ir skaitytojams.
Lietuvoje padėtis buvo ir yra kiek kitokia.
2003 m. sausį vyko prezidento rinkimų turas, kuriame gana netikėtai Valdą Adamkų įveikė Rolandas Paksas. Balsavimo išvakarėse dienraštyje „Vakaro žinios“ milžinišku tiražu paskleistas straipsnis „Velniai puola Vilniaus banką“, kuriame pranašauta greita didžiausio komercinio banko griūtis, sukėlusį paniką tarp indėlininkų. Vėliau nustatyta, kad už šio užsakyto melagingo straipsnio kyšo jauno ir ryžtingo kandidato R. Pakso komandos ausys. Už sėkmingai atliktą operaciją stomatologė Renata Smailytė, tarpininkavusi tarp valstybės pareigūnų, R. Pakso komandos ir Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovų, net kurį laiką tapo minėto dienraščio darbuotoja.
Ši provokacija, įspūdinga rinkimų kampanija nebūtų pavykusi, jei ne dosni Rusijos verslininko Jurijaus Borisovo parama R. Paksui – „padovanotas“ milijonas litų. Vėlesniuose R. Pakso apkaltos metu vykusiuose parlamentiniuose tyrimuose nustatyta, kad šis veikėjas glaudžiai susijęs su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu, tad šiuo atveju gal labiau tiktų kalbėti ne apie KGB, o karinę žvalgybą GRU. Nepamirština ir tai, kad R. Pakso rinkimų kampaniją – taip pat ir žiniasklaidoje – strategavo rusų bendrovės „Almax“ ir „Nikola–M“. Rusijos specialiosios tarnybos mažų mažiausiai galėjo žinoti kiekvieną būsimo prezidento krustelėjimą. Jei ne pačios tampė jį už virvelių?
2006 m., po tragiškos VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties, buvo pradėtas parlamentinis tyrimas. Vienas VSD kontržvalgybos karininkas liudija: „Vainauskas Stoniui sako, kad negaliu padaryti „Ekstros“ atžvilgiu, kad apie tuos „berniukus“ ir tave nerašytų, negaliu šito padaryti. „Lietuvos ryto“ atžvilgiu, taip, aš įtaką turiu, o „Ekstrai“ man sudėtinga.“
Kalbama čia apie kontržvalgybos įrašytą pokalbį tarp dienraščio vyriausiojo redaktoriaus ir bendrovės „Dujotekana“ vadovo Rimando Stonio, kuriame prašoma daryti įtaką a. a. savaitraščiui „Ekstra“, kuris, priklausydamas „Lietuvos ryto“ grupei, kėlė nepalankias žūties versijas, kurios dažnai netiko neoficialiems Rusijos „ambasadoriams“ Lietuvoje. Nors ir buvo siūlomi dideli pinigai vien už tylą. Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad „Gazprom“ dujų tarpininkės Lietuvoje „Dujotekanos“ vienas bendrasavininkių buvo Piotras Vojeiko – KGB karininkas, sovietmečiu tarnavęs su tuometiniu Rusijos vicepremjeru Sergejumi Ivanovu (dabar prezidento V. Putino administracijos vadovas).
1989–1990 m. KGB „Z“ (tas pats 5-asis, ideologinis, tik kitaip pervardintas) skyriaus tarnyboje vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu tarnavo Lietuvai gerai žinomas Danukas Arlauskas. Vienas iš keliasdešimties KGB karininkų, kurie 1989 m. parėmė LKP atsiskyrimą nuo TSKP. Tai buvo maištas. Vėliau D. Arlauskas net dirbo atkurtame VSD. Sunku pasakyti, ar tai sutapimas, ar kažkoks dėsningumas, tačiau ir šis ideologinės kontržvalgybos darbuotojas pajuto nenumaldomą potraukį žiniasklaidai. Porą metų dirbo Lietuvos žurnalistų sąjungos juristu, buvo vieno dienraščio, o nuo 2013 m. yra ir vienos žinomiausių radijo stočių generalinis direktorius. Kiek čia pravertė patirtis baudžiamuose organuose? Gali spręsti tik skaitytojai ar klausytojai.
Tačiau bene tragikomiškiausias yra buvusio įvairių leidinių (maištingosios „Ekstros“ bei „Lietuvos žinių“ tarp jų) redaktoriaus, dabartinio parlamentaro „tvarkiečio“ Valdo Vasiliausko santykis su KGB. Iš jo paties ar jo vadovautų redakcijų žurnalistų antikomunistinių, antikagėbistinių straipsnių būtų galima sudaryti ne vieną raštų rinkinį. Beveik neabejoju, kad jei disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė turėtų FB paskyrą, tai būtų viena pirmųjų V. Vasiliausko draugų sąraše.
Tačiau ilgokai ir viešai (net teismuose) jam teko teisintis, kad nėra kagėbėšnikas. Lyg skalbikliu praturtintas fontanas suputojo buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko, KGB istorijos tyrinėtojo Arvydo Anušausko pranešimas, kad V. Vasiliauskas, vadovavęs pirmajai Jaunimo teatro išvykai į JAV 1988 m., dalyvavo ir KGB priedangos operacijoje prieš Valdą Adamkų, tuo metu aukšto rango administracijos pareigūną. Tiesa, A. Anušauskas netruko pripažinti, kad „mudviejų su redaktoriumi V. Vasiliausku pasisakymai buvo pernelyg emocingi ir išeinantys iš normalios interpretacijos ribų“. Bet gaji abejonės sėkla – dar žinant mūsų archyvų uždarumą – buvo pasėta.
Panašių istorijų galima prisignaibyti ir daugiau. Ir jos greičiausiai bus gnaibomos. Nes liustracija Lietuvoje neįvyko.
