Mindaugo karūnavimo diena simboliškai žymi Lietuvos įstojimo į Europos civilizacijos pradžią. Apsikrikštijusio Lietuvos valdovo karūnavimas šiandien galėtų būti palyginamas su valstybės priėmimu į Europos Sąjungą. Mindaugo Lietuva formaliai tapo tolimiausia Bažnyčios ir Šventosios Romos imperijos pavaldine Rytuose. Nors realiai tiek Mindaugas, tiek kiti karaliai buvo daugiau ar mažiau nepriklausomi, visi jie imitavo Imperijos provincijų valdytojus, paklūstančius popiežiui ir imperatoriui. Nepaisant vėlesnio atsimetimo, Lietuva tada tapo paskutine svarbesne valstybe, kuri bent jau valdovų lygmenyje įsipareigojo krikščionybės tvarkai.
XIII a. Europa buvo veržlių valstybių ir žmonių civilizacija. Tuo metu europiečiai tiek politiškai, tiek intelektualiai jau buvo atsigavę po Romos žlugimo. Visame žemyne kūrėsi universitetai, originalius darbus rašė filosofai, dygo gotikinės katedros, augo stiprūs prekybininkų miestai, vėliau skleisiantys Renesanso kultūrą. Be to, tų laikų Europa turėjo tikslą. Viduramžių pasaulį jo gyventojai suvokė kaip teritoriją, kuri padalinta tarp krikščioniškų ir nekrikščioniškų žemių. Tiek Lietuvos, tiek kitų teritorijų apkrikštijimas galiausiai visą žmoniją turėjo pajungti po vienos krikščioniškos valstybės sparnu. Krikščionių karalių tarpusavio karai į tai nesikėsino ir neneigė krikščioniško pasaulio vienybės. Mindaugo laikų Europa turėjo tikslą ir ruošėsi skleistis.
Šiandien po kelių netrumpų pertraukų Lietuva ir vėl yra Europoje. Tūkstančius trunkantį Europos, o kartu ir visos žmonijos vienijimo projektą dabar tęsia Europos Sąjunga. Tiesa, kitaip nei 1253 m., mūsų dienų Europa ne sveikina naująją jos narę, o gali atsisveikinti su ta, kurioje ir prasidėjo Europos civilizacijos istorija.
Šiandieninė Europa šiek tiek primena tą, kuri egzistavo Mindaugo laikais. Viena vertus, Europos Sąjunga apriboja valstybių suverenumą ir perima tokias tradicines valstybės funkcijas kaip sienų bei valiutų kontrolė. Kita vertus, didžioji dalis žmonėms aktualių klausimų ir toliau sprendžiama nacionaliniame lygmenyje, o prieštaravimai ES sprendimams daug kur jau tapo pagrindine politine ašimi. Šių procesų rezultatas – kažkas tarp valstybės ir konfederacijos, kurią vienija reguliarūs ministrų susitikimai ir bendra suprabiurokratija. Santykiuose su likusiu pasauliu europiečius jungia tikėjimas universaliomis vertybėmis, tačiau jie neturi ryžto jas skleisti. Europos tapatybė kosmopolitinė, tačiau ji konfliktuoja su nacionalinėmis tapatybėmis. Neįmanoma vienu metu būti ir europiečiu, ir lietuviu. Vis vien kažkuris pasirinkimas tėra antraeilis.
Dėl to Europos Sąjungai ateityje kils vis daugiau problemų. Kadangi europiečių politikai vis dar renkami nacionaliniuose rinkimuose, jie siekia priimti tokius sprendimus, kurie būtų naudingi jų valdomiems žmonėms. Tai skatina nuolatinius nesutarimus tarp skirtingų Europos regionų. Kai situacija paaštrėja, kaip atsitiko Graikijoje, europiečių visuomenės nenori aukotis dėl abstraktaus „Europos projekto“. Tuomet jų politikams tenka spręsti, ką daryti: patenkinti vietos visuomenės lūkesčius, kaip atsitiko Graikijoje išrinkus „Syrizą“, ar veikti išvien su globaliu politiniu ir ekonominiu isteblišmentu. Tiek Mindaugo Europoje, tiek daugelyje kitų amžių pasirinkimas būtų aiškus: ištisą tūkstantmetį Europos valstybes valdė paneuropietiškas aristokratų luomas, kurį vienijo panašūs įsitikinimai bei gyvenimo būdas. Tuo metu atskirose valstybėse gyvenantys valstiečiai savo papročiais ir pažiūromis smarkiai skyrėsi.
Tad Briuselio ir Atėnų konfliktas, kad ir kokia būtų jo baigtis, išryškina naujosios Europos ateitį. Jai vis dažniau teks rinktis tarp apšviestojo absoliutizmo ir demokratijos. Ir vėl – atrodytų, kad dėl to neturėtų kilti ginčų, bet juk Briuselio biurokratų taisyklės nebūtinai yra blogos. Dažnai jas rengia kompetentingiausi Europos politikai bei akademikai. Tačiau Europos Sąjungos nustatomos taisyklės yra privalomos, o tai nedera su demokratine nacionalinių valstybių tradicija. Nėra abejonių, kad Graikija vykdė kvailą finansinę politiką, tačiau jų likimą šiandien sprendžia nors ir itin kvalifikuoti, tačiau nerinkti biurokratai iš Europos centrinio banko, Tarptautinio valiutos fondo ar Europos Komisijos. Šiose organizacijose vyraujanti ideologija, jų nustatomos taisyklės gali lemti graikų ateitį, o dėl jos jie nori apsispręsti patys.
Taip atsiskleidžia situacijos tragizmas – demokratinis sprendimas dažniausiai nebus geras sprendimas. Tikėtina, kad graikų nepritarimas skolintojų iškeltoms sąlygoms šaliai turės itin skaudžių pasekmių. Dauguma graikų ar kitų šalių piliečių, jei jų tėvynė atsidurtų tokioje pat padėtyje, neturi nei kompetencijos, nei pakankamai šalto proto, kad sugebėtų referendumu spręsti sudėtingus ekonominius klausimus. Tam reikia laiko ir žinių, todėl protingiau sprendimą būtų deleguoti Europos biurokratams, kurie šiuos dalykus išmano geriau. Tačiau mes vis dar gyvename santvarkoje, kurią pateisina tautos balsas, o ne apsišvietusių technokratų įsakymai.
Graikijos krizė – tik preliudija į ateityje laukiančius konfliktus dėl to, kiek įvairovės ir demokratijos Europa gali išsaugoti tam, kad jos sąjunga liktų reali bei efektyvi.
