Prieš devynerius metus, likus mėnesiui iki trečio gimdymo, su sergančia dukra gulėdama ligoninėje toje pačioje palatoje sutiko septynmetį iš vaikų namų. Taip prasidėjo septynių ežerų krašte gyvenančios Eglės Vaitkevičienės dalijamos širdies istorija. Šiandien jos šeimoje – septyni vaikai, biologiniai ir globojami. „Didelė šeima anaiptol nėra auka, jauti didžiulį grįžtamąjį ryšį, pasididžiavimą įdėtų pastangų rezultatu ir tais santykiais, kuriuos sukūrei“, – įsitikinusi mama, verslininkė ir kūrėja, vaikų auklėjimą vadinanti kūryba, žmogaus auginimą – keliones, svaiginančią karjerą ir materialines vertybes atstojančiu procesu.
„Aš suprantu, kad gyvenime nepatirsiu daugelio dalykų, nepamatysiu daug šalių, neišragausiu begalės skonių, kažko neišmoksiu ir nesuprasiu. Kartais teks atsisakyti, numoti ranka ar net truputį paliūdėti dėl nuplaukusių galimybių...
Bet aš turiu svarbiausią – žinau pergalės skonį, žinau koks jausmas, kai pildosi svajonės, turiu galių pakeisti pasaulį ir esu beprotiškai turtinga! Nes rankose vėl laikau laimingą bilietą!“ – savo paskyroje „Facebook“ parašė E. Vaitkevičienė, šeimai pasipildžius septintu nariu, beveik dešimties metų Migle.
Abu su vyru dar prieš santuoką kalbėjo, kad ateityje norėtų pasiimti auginti iš kūdikystės vos išlipusį vaiką. Tik iš pradžių į šeimą atėjo dičkiai – sulaukę aštuonerių ar keliolikos. Planas turėtų išsipildyti dabar, kai Zarasuose gyvenanti šeima pradės globoti Miglės pusantrų metų sesutę – į brolių ir seserų ryšius sutuoktiniai žiūri rimtai. Kaip ir į atsakymus į nebylius dygliuotų paauglių klausimus: ar mylėsi mane visokį?
Kaip jūsų būryje atsirado globotinių, kaip juos, nevienodo amžiaus, patirčių, su skirtingomis istorijomis, pavyksta suburti į stipriais ryšiais susietą šeimą? Ar, kalbant apie adaptaciją, vaikai greitai priprato prie jūsų ir „naujų“ brolių, seserų?
Prieš devyneriusmetus, likus mėnesiui iki trečiojo gimdymo, su sergančia penkiamete dukra gulėjau ligoninėje. Toje pačioje palatoje buvo ir vaikučių iš vaikų namų. Vienas septynmetis krito į širdį, aplankėme, o tik grįžę iš gimdymo namų iš karto jį pasiėmėme į svečius. Tada į svečius pradėjo važinėti jo sesuo ir brolis – manau, labai svarbu išlaikyti šeimos ryšius. Atsiradus galimybei, padidėjus gyvenamajam plotui, jie irgi tapo mūsų vaikais.
Šiandien namuose septyni vaikai, labai laukiame ir aštunto. Trys biologiniai, du globojami, suaugusi studentė dukra ir dvi mergytės – viena jau namuose, svečio teisėmis, – kurių teismo dar laukiame. Kai vardiji visų statusus, atrodo labai sudėtinga, paprasčiau – tikimės, kad jau nuo rudens būsime aštuonių vaikų tėvai. Mano uošviai tiek užaugino, tęsiame gražią tradiciją.
Mūsų vaikai išties labai skirtingi. Amžiumi, pomėgiais, emocijomis, elgesiu. Bet karų namuose nebūna. Yra taisyklė: nepatinka, apeik. Namuose mes esame be kaukių ir galime visiškai atsipalaiduoti. O kai niekas nepuola, nėra poreikio gintis. Kasdienis rūpinimasis vieniems kitais, rutinos neįsileidimas, sugebėjimas pasijuokti iš savo silpnybių, sarkazmas bei stebuklų matymas paprastuose dalykuose yra visa ko pamatas. Dar pokalbiai ir diskusijos įvairiausiomis temomis. Kasdieniniai apsikabinimai, net su dygliuotais paaugliais, kurie apsimeta, kad jiems to nereikia. Kitokios nuomonės gerbimas. Laisvalaikis kartu.
Maniškiai vienas prie kito priprato greitai, bet ramybę šeimoje ir jausmą, kad tai jų namai, randa skirtingai.
Vaikai laukia šeimos, svajoja apie ją ir labai greitai pradėjo vadinti „mama“ ir „tėčiu“. Žinoma, namie kyla erzeliukas, nes kita aplinka, kitokios taisyklės, o ir svajonėse gyvenimas naujoje šeimoje buvo pasaka be buities ir pareigų. Manau, lengviau toms šeimoms ir tiems vaikams, kurie nevengia fizinio kontakto ir atviro jausmų rodymo. Suaugęs negali nepamilti vaiko, kuris prie jo glaudžiasi, o vaikas daug greičiau sušyla mamos ar tėčio glėbyje, kai jam į ausį šnabždi, koks jis tau brangus ar kaip labai jo laukei.
Savo paskyroje „Facebook“ rašėte suprantanti, kad gyvenime daug ko nepatirsite, nepamatysite, teks atsisakyti galimybių, bet jaučiatės turinti rankose laimingą bilietą – Miglę. Kaip ji atėjo į jūsų gyvenimą? Kada supratote, kad jūsų „laimingas bilietas“ – vaikai?
Pats nuostabiausias dalykas pasaulyje – žmogus. Nieko nėra stipriau, nei matyti, kaip auga vaikas, kaip formuojasi asmenybė, kaip jis ieško savęs, kaip keičiasi, bręsta...
Kiekvienas vaikas yra ir mūsų mokykla, mes augame kartu su jais, vis labiau pažįstame gyvenimą. Tėvams suteikta galimybė daug kartų išgyventi nuostabius dalykus – stebėti ropojančias skruzdėles, patirti pirmo pasimatymo jaudulį ar išgyventi sportines pergales.
Man draugės sakė, vaikai paaugo – pagyvenk sau. Bet aš tik taip ir gyvenu. Didelė šeima anaiptol nėra auka, tai gal net šioks toks egoizmas, kai jauti didžiulį grįžtamąjį ryšį, pasididžiavimą įdėtų pastangų rezultatu ir tais santykiais, kuriuos sukūrei.
Galbūt metus ore pleveno mintis, kad galime pasikviesti į mūsų šeimą dar vieną mergytę, kad norime pasidalyti tuo, ką turime. Ieškojome vienos – radome dvi. Jos sesytės, todėl jokiu būdu neskirsime. Nekantraujame sulaukti teisinių reikalų pabaigos, kad ir mažoji, pusantrų metukų Rasa, galėtų važiuoti namo.
Kalbant apie nesenus įvykius su Migle, tai eidama prie sprendimo auginti dar vieną vaiką, taip pat, kaip ir jo besilaukdama, širdyje prikaupiau daug jausmų, o pamačiusi mergytę visus juos atidaviau – labai panašus jausmas ir pagimdžius.
Įsivaikinę ar vaikus globojantys žmonės pasakoja, kad tai ne vien graži idėja, bet ir kasdienis sunkus darbas, kuriam reikia daug stiprybės. Kokių iššūkių patiriate jūs, kaip su jais tvarkotės?
Vaikų auklėjimą labiau pavadinčiau ne darbu, o kasdiene kūryba.
Didžiausi iššūkiai yra darbas su savimi. Negali kažko bukai reikalauti iš vaiko, turi būti pavyzdys ir savo gyvenimu rodyti, kas yra teisinga, kas ne. Su biologiniais vaikais mes pradedame nuo nulio, palaipsniui kartu augame ir mokome gyvenimo, diegiame savo vertybes. Kai vaikas į šeimą ateina ūgtelėjęs, yra kiek kitaip. Reikia pažinti vienam kitą, švelniai, kad nesukeltum konflikto, nubrėžti tau priimtinas ribas, užmegzti emocinį ryšį, užauginti jausmus (nes kai myli, visi nesklandumai yra niekiniai).
Kartais adaptacinis laikotarpis būna sunkesnis, kartais vaikas įsilieja į šeimą kaip mūsų Miglutė, be jokio streso abiem pusėms, nuo pat pirmos dienos viskas einasi kaip sviestu patepta. Nėra jokių taisyklių, kurios tiktų visiems. Manau, svarbiausia atverti širdį meilei ir nebūti smulkmeniškam.
Pirmus kartus būna baisu – o jei nepavyks, nemylėsi, nesusitvarkysi. Kai antrą kartą pradėjau lauktis, apėmė panika: be proto mylėjau sūnų ir bijojau, kad gims dar vienas vaikutis, tikrai jo taip nemylėsiu, kaip reikės dalyti dėmesį? Gimė dukra ir supratau, kad nėra skirtumo, širdis tarsi paaugo, joje jau yra vietos dviem. O dabar ji dar didesnė, užteks vietos ir aštuoniems.
Vaikų auklėjimą palyginote su kūryba. Dabar labai daug diskutuojama, kaip auginti mažus žmones, pliekiamasi dėl bausmių, aiškinamasi, kaip surasti balansą tarp asmenybės atskleidimo ir atsakingo, pareigingo žmogaus auginimo. Kokius pagrindinius vaikų auklėjimo kūrybos principus taikote jūs?
Matyti net mažame vaike asmenybę. Taip, kaip nesielgčiau su suaugusiu, nesielgiu ir su vaiku. Būna, dėl nuovargio ir nevilties pratrūkstu, apšaukiu, bet visada atsiprašau ir pripažįstu, kad pasielgiau neteisingai. Visada pasitelkiu humorą įtampai nuimti.
Bausmių mūsų namuose irgi yra, mažesniems jos būna netinkamo elgesio pasekmė: jei nepavyko parduotuvėje susitarti, kitą kartą neisi kartu, o po pertraukėlės bandysime iš naujo. Daug kalbamės ir diskutuojame, sakau, leisiu viską, jeigu argumentais įtikinsite, kad tai, ko norite, teisinga ir saugu. Diskutuoti ir įtikinėti jie tikrai išmoksta.
Vadinasi, nėra požiūrio, kad suaugęs visada teisus.
Tikra ne. Kategoriškumas ir kietakaktiškumas yra peilis geriems santykiams. Labai gerai juos išmuša paaugliai, tikriausiai jau po pirmos paauglystės namie tapome labai lankstūs.
Ir kaip su jais, paaugliais, susikalbėti? Ypač su neigiamą vaikystės patirtį turėjusiais, žinančiais, kad nebuvo reikalingi savo pačių tėvams?
Švelnumu, kantrybe ir meile. Paauglystė yra visiškas sumaišties laikas, nuolatinė kova savo viduje, visuomenėje. Jie jaučiasi nesuprasti ir spaudžiami.
Mano dičkiai žino, kas yra teisinga, kas ne, bet jie gali klysti ir patys mokytis iš savo klaidų. Neturime lūkesčių, kad jie visada bus tobuli. Kai nėra lūkesčių, nėra įtampos ir maišto. Jie savarankiški ir atsakingi, kai suklysta, patys bando susitvarkyti.
Pastebėjau, kad paaugliui labai svarbu didesnė erdvė, kartais reikia tiesiog nelįsti jiems į akis ir leisti pabūti pačiam su savimi. Tada jie grįžta ataušę ir vėl galime ramiai gyventi išvengę konflikto. Taip, jų kambariai dažnai būna netvarkingi, bet tai mūsų kompromisas – aš galiu ten neiti, kad neužvirčiau, o jie nespaudžiami po kiek laiko viską susidėlioja.
Mes su saviškiais iš karto sulipome, gal tiesiog taip pataikėme, chemija. Gal tik vyresni labiau tiria, bando ribas – ar tikrai mane mylėsi visokį? Netektys sukelia nepasitikėjimą, reikia laiko, kad jo įgautum.
Tokiam požiūriui reikia kantrybės ir brandos.
Mes augome iki tos brandos. Man asmeniškai nieko nėra svarbiau nei ramybė: ta vidinė, kai niekas neverda širdyje. Todėl jei trukdo ne vietoje nuspirti batai, tikrai neinu ieškoti kaltininko ir nekeliu jam scenos, paspiriu koja ir praeinu. Jei pagaunu „nusikaltimo vietoje“, tiesiog paprašau pasidėti tvarkingai. Ir visada padėkoju.
Padėka kasdieniuose dalykuose labai svarbu. Man sako „ačiū“ už pietus, aš – už paklotą lovą. Jei žmonės dažniau pastebėtų tai, kas gerai, turėtų mažiau problemų. Skatinimas visada stipresnis už bausmę.
Vaikus globoti ar įsivaikinti ketinančios šeimos kartais sako, kad tenka patirti daug formalumų, biurokratijos, viskas užtrunka. Jau globojančios ir įsivaikinusios kalba, kad viskas nėra taip sudėtinga, tai labiau mitai. Ar jūsų laukimas, kol vaikas ateis į šeimą, buvo ilgas?
Ilgas. Trunka vaiko statuso sutvarkymas, bandoma dirbti su jo šeima, bet kol suaugusieji mokosi gyventi – gaila, kad retai tepavyksta, – vaikas laukia.
Šįkart, praleidžiant globėjų kursus, nes juos jau esame baigę anksčiau, susisuksime greičiau – porą mėnesių vaiko ieškojome, per kelias savaites susitvarkėme svečiavimąsi, dabar belieka sulaukti teismo. Zarasų Vaiko teisių apsaugos skyrius dirba fantastiškai, žmogiškumas pirmiau biurokratijos, patyrėme tik nuoširdžią pagalbą.
Kažkiek tiesos būna ir mituose. Tarkime, yra įstatymas, kad vaikui iki trejų metų negalima svečiuotis šeimoje, net jei brolis ar sesuo svečiuojasi. Jis teisingas, juk tokie mažiukai nesupras, kodėl juos vėl grąžina į kūdikių namus. Bet kai jau dokumentai tvarkomi, kai jau šeima visam laikui vaikutį pasiima, pikta ir ilgu – mažyliui kiekviena diena šeimoje aukso vertės. Čia vėl žmogiškumo faktorius, vieni kūdikių namai rizikuoja ir leidžia pasiimti, kiti tiesiog laikosi įstatymo.
Gausios šeimos dažnai kalba, kad joms trūksta tiek finansinės, tiek moralinės valstybės paramos, pagalbos iškilus sunkumų, paprasčiausio palaikymo. Kokia jūsų patirtis? Ar yra specialistų, kurie padeda vaikams geriau adaptuotis, ar sulaukiate kitokio palaikymo?
Kai tik palaikymo reikėjo, mes jį gaudavome. Reikėjo psichologo – dirbantis su tokiais vaikais specialistas atvažiuodavo iš Utenos. Girdžiu iš vaikus globojančių pažįstamų, kad būna visaip, bet mes patyrėme tik palaikymą ir paramą.
Finansiniai reikalai irgi neblogi, bet valdiško, samdomo darbo dirbti negalime, per maži atlyginimai, kad didelę šeimą išlaikytume. Abu su vyru dirbame sau (Eglė kuria batus ir menus iš veltinio, jos vyras yra stalius baldžius – aut. past), dažnai ilgiau nei po aštuonias valandas, bet aš namuose, todėl esu arčiau vaikų ir galiu jiems skirti dėmesį, kada tik prireikia.
Pristatydama save kaip kūrėją, kalbate, kad visada nešiojate rožinius akinius. Kaip jums tai pavyksta?
Aš gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Esu laisva rinktis pomėgius, darbus, laisvalaikio leidimo būdus. Visada esu įvykių sūkuryje, mūsų namuose niekada nebūna nuobodu. Kiekvieną dieną girdžiu – mama, aš tave myliu, ir tūkstantį kartu tai kartoju atgal. Šeimoje sukūrėme tokius santykius, kad kiekvienas jaučiasi komfortiškai ir gali būti savimi. Man tai svarbiausia.
Santykiai – didžiausias žmogaus turtas. Tai pamokos dalytis, nusileisti, užsimerkti, pastebėti. Nei materialinės vertybės, nei svaiginanti karjera neatneša tiek pilnatvės, kaip žinojimas, kad yra žmonių, kuriems tu be galo rūpi. Kurie visada bus šalia, kai reikės. Šeima yra visa ko pradžia. Galimybė užauginti žmogų – tai dovana. Ir mes turtingi tiek, kiek galime duoti.
Kuo jums patinka gyvenimas septynių ežerų mieste, ar Zarasai kartais netampa per ankšti?
Dievinu Zarasus! Dideliame mieste lengva pasislėpti, o mažesnėje bendruomenėje mes esame labai arti vienas kito – man tai labai patinka. Vaikų gydytoja gydė mane ir mano brolį, kol augome, dabar ji prižiūri mano vaikus. Visų berniukų ta pati pradinių klasių mokytoja. Mūsų miestelis labai išgražėjęs, jame vyksta daug renginių, nuostabi gamta ir turime daugiausiai ežerų visoje Lietuvoje! Turbūt niekaip nepavyks visuose juose išsimaudyti per vieną vasarą.
Santykiai jums didžiausias žmogaus turtas. Šeimą vertinate kaip visa ko pradžią. O štai psichologai kalba, kad lietuviai išskirtinai jautriai reaguoja į finansinę padėtį, bijo tapti nevykėliais karjeros srityje. Gal truputį persistengiame vaikydamiesi „tobulo gyvenimo plano“, kuriame būtinai reikia įrašyti kažką didelio, įspūdingesnio nei kasdieniai šeimos pietūs, palaikantys ryšiai?
Gal daugelį išvargino nepriteklius? Mūsų visuomenėje daug stereotipų ir „teisingo, sėkmingo“ gyvenimo taisyklių. Gal kiečiau skamba klasės susitikime „aš banko direktorė“, o ne „aš daugiavaikė mama“. Yra standartai ir daugelis bijo gyventi kitaip, nes gauni daugiau dėmesio, esi po didinamuoju stiklu. Mums gana artimas žmogus pasakė, kad gal jums su galva negerai, ir ieškojo naudos, kurią gauname iš vaikų, skaičiavo išmokas.
Kokia ta „nauda“, kiekvieno sąžinės ir pasaulėžiūros reikalas.
Kai sukuri tokius santykius su „svetimu“ vaiku, kokių net dažna biologinė šeima neturi, kai namie nuolat skamba juokas ar žvilgteli į visus gulinčius ir žiūrinčius vakaro filmą – kojos rankos susipynusios, – supranti, kad kasdienybė susideda vien iš stebuklų. Arba kai į parklupusį ar pavargusį mažiuką išsitiesia rankų miškas.
Šeima yra didžiausias turtas. Nežinau, kaip susiklostys jų gyvenimai, kaip artimai bendraus užaugę, bet visada atmintyje bus gyvos bendros išvykos, dalijimosi pamokos, žinojimas, kad esi kažko didelio ir stipraus maža dalis. Tai pasaulio kūrimas – padarai jį tokį gražų, kokio nori, – šyptelėjo E. Vaitkevičienė, įsitikinusi, kad viskas atrodo sudėtinga tol, kol nebandai ir nepažįsti. Didelės šeimos iššūkių nebijanti moteris kol kas iškėlė rankas tik prieš vairavimo baimę – gąsdina tūkstantis ir viena nepažinta situacija, nors ir turi teises.
