Man gaila balvonų. Va, pasakiau, ir kadangi esu toli nuo Lietuvos, galiu tikėtis išvengti skriejančių akmenų. Patiko dėl daugelio priežasčių – kad ir todėl, kad viena iš balvonių buvo stipri, stambi ir tvirta moteris, ne Anderseno undinėlė. Grynas malonumas prie „Cosmopolitan“ pripratusiai akiai (ach tie (ne)vaikystės kompleksai).
Balvonai man buvo tapę neatsiejama Žaliojo tilto dalimi. Tarnavo kaip labai nebloga vieta pradėti ekskursiją po Vilnių atvykėliams. Kalbėti apie ideologiją, kalbėti apie režimą, kalbėti apie tai, kas su juo nutiko, nuo mokslo ir darbininkų pereiti prie Raudonosios armijos. Kalbėti apie tai, kaip šiandien (ne)sugyvename su praeitimi ir kaip arti šiandienos ji vis dar yra. Panašiai, kaip stovint Vilniaus gete norisi pasakoti kalbėti apie Šiaurės Jeruzalę ir taip, apie mūsų pačių gėdą.
Kodėl dabar?
Negalima apsimesti, kad Žaliojo tilto skulptūros neturėjo jokio ideologinio svorio. Ne, jos nėra lygintinos su sovietmečio miegamaisiais rajonais. Skulptūra, kaip žinia, nėra gyvenamasis namas: ji turi daug daugiau reikšmių ir atspalvių. Pamenu labai nejaukų jausmą lankantis įvairiuose Ispanijos miesteliuose, kur centrinėse aikštėse vis dar stovėjo generolo Franco laikais iškelti ereliai.
Jei „balvonai“ būtų kritę tuomet, kai krito kitos sovietinės skulptūros, niekas net nebūtų pastebėjęs. Kur kas įdomiau tai, kad jos išstovėjo iki dabar, ir tai, kad jų nuėmimą kai kurie sutiko it pergalę. Prieš ką? Niekas, matyt, nenustebo, kai išsyk pasirodė pasiūlymai ant tilto užkelti kokį „politiškai tinkamą“ ekvivalentą – pavyzdžiui, partizanus. Tiesiog saldus ideologinis revanšas.
Statulos „krito“ tuo pat metu, kai pirmą kartą po ilgų metų nepriklausomybės dienų minėjimai sutraukia minias (kiek pamenu, anksčiau vasario viduryje ištraukti minią lietuvių į lauką buvo beveik neįkandama užduotis). Kai vėl diskutuojame apie Salomėją Nėrį (kolaborantė!), kai portaluose pasirodo straipsniai apie „Tada ir Dabar“, kurių esminis tikslas parodyti, kaip gerai gyvename „dabar“ ir kaip blogai buvo „tada“.
Prieinama net iki kuriozų – štai butai sovietiniai buvo vienodi, apstatyti vienodais baldais. Atleiskite, o to paties laikmečio butai Vakaruose tryško įvairove? Originaliu apstatymu? Arba štai apie moterų gimdymo džiaugsmus „Tada ir dabar. Sovietiniai košmarai: gimdančios moterys buvo tepamos jodu, klizmuojamos ir skutamos“. Tikrai? Laisvame pasaulyje taip tuo metu nebuvo. Gimdymas vyko privačiose palatose, skambant muzikai su visos šeimos palaikymu?
Ką norime įtikinti?
Atrodo, tarsi būtinai norime kažkam įrodyti, kad dabar mums geriau. Kam to reikia? Galbūt patys tuo netikime? Nesunku suprasti, kad visa tai susiję su Ukraina ir ten vykstančiu karu. Akivaizdu, kad ten (didžiajai kaimynei padedant) susirėmė dvi praeities ir ateities vizijos, skirtingai pasakojančios apie paskutinio pusšimčio metų istoriją. Ir mums labai norisi tinkamai įtvirtinti savąją.
Tačiau ar tikrai norime įrodyti Vladimirui Putinui ir jo kompanijai, kad „sovietinės deržavos“ nesiilgime? Negi galvojame kad Vladimiras Vladimirovičius su kompanija tuo tiki, ar jam tai rūpi? Rusijos propagandai mūsų pastangos absoliučiai nesvarbios – vis tiek viešojoje erdvėje bus kalbama apie išmirštančią ir vakaruose silkes darinėjančią Pribaltiką.
Ar nujaučiame, kad dalis Lietuvos gyventojų iš tiesų geriau gyveno sovietmečiu. Bet ar tai pripažinti – nusikaltimas? Ne vienas žmogus sunkiai prisitaikė prie pokyčių karuselės, ne vienas prarado iš tiesų nemažai. Ir nereikia tokių žmonių vadinti išdavikais, vatnikais, šiaudadūšiais. Ekonomiškai SSRS iš tiesų sugebėjo pakelti Vidurio ir Rytų Europos pragyvenimo lygį. Ir laikėsi tol, kol tą darė ir kol nesugriuvo susipainiojusi savo pačios planinės ekonomikos ir išsisėmusios ideologijos subtilybėse.
Galbūt norime įtikinti jaunąją kartą? Tuos, kurie (kaip aš) sovietmečio nematė ir, neduok Dieve, negirdėjo pasakojimų apie eiles prie tualetinio popieriaus. Tuos, kurie, žiūrėdami į tvirtas Žaliojo tilto statulas, ims ir užsikrės sovietmečio nostalgija?
Įmuziejinta praeitis negrįžta
Problema ta, kad visiems tiems, kurie norės tikėti, kad „tada buvo geriau“ (ir kad Rusija yra idealus garantas, kad vis dar galime į tą „tada“ sugrįžti), tokie pasakojimai nepadės. Kaip ir statulų nuėmimas, viso partizanų pulko ant tilto užkėlimas ar privalomi himno giedojimai prieš pamokas.
Kartą besilankant Burbiškių dvare entuziastinga dvaro šeimininkė pasakojo, kad pastatą išsaugoti padėjo tai, kad jame buvo mokykla. Ją įrenginėjant stengtasi taip stropiai užtepti „buržuazinę prabangą“, kad po dažais labai puikiai išsilaikė senosios dvaro žymės. Pastarųjų metų entuziazmas man primena tokį bandymą – ištrinkime viską, nes nieko gero ten nebuvo. Anei meno, anei mokslo, anei architektūros. Ir uždėkime naujus simbolius, savus ženklus, pažymėkime teritoriją tinkamai, ir viskas bus gerai.
Nebus. Praeitis lieka praeitimi. Tačiau 1989–1991 metais pasakėme, kad norime, jog ta praeitis ja ir liktų. Ir norime kitokios ateities. Jei ją kuriame, tuo ir užsiimkime – teisingesne Lietuva, kurioje būtų gera daugeliui. Tokia, kuria norisi didžiuotis ir kur norisi grįžti. Atvira, kurioje telpa diskusijos be mėtymosi akmenimis. Diskusijos apie nemalonius dalykus, diskusijos, kurios gali padėti geriau suprasti, kas esame. Ir jei kaip tauta jausimės esantys ten, kur norime būti, ir turėsime savo aiškų naratyvą, keturios skulptūros to nepakeis.
Tad tikiuosi, kad balvonai ras naujus namus. Kaip siūlė vienas interneto komentatorius, būtų puiku jas „įmuziejinti“ – nuėmus nuo pjedestalo pastatyti ten, kur būtų galima tęsti diskusiją apie tai, ką jos kažkada reprezentavo. Galbūt tą galima padaryti ir apskritai su sovietine praeitimi? Pabandyti žiūrėti ją iš tolimai artimos distancijos. Kaip į tai, kas buvo su viskuo, kas gera ir bloga, ir iš ko patys sąmoningai pasirinkome pasitraukti. Nežinau, ar tai yra įmanoma, senesnė praeitis su lenkais niekaip į muziejų nenugula. Tačiau būtent tokios praeities jau nebereiktų nei smerkti, nei reabilituoti. Bent jau mūsų pačių viduje.
Ieva Giedraitytė yra VU TSPMI doktorantė.
