Kiek daugiau nei 1000 pabėgėlių, kuriuos turės priimti Lietuva, sukėlė tikrą audrą žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Teisingos ir nelabai informacijos sraute dažniausiai susitelkiama ties Sirija, kai tuo metu apie Eritrėją, kuri nėra draskoma karinio konflikto, tačiau vis tiek „eksportuoja“ tūkstančius savo piliečių į kitas valstybes, kalbama itin mažai.
Kai kada „liūdniausia pasaulyje šalimi“ vadinama Eritrėja nesusilaukia ir ypatingo pasaulio politikų ar žiniasklaidos dėmesio, nepaisant to, kad eritrėjiečiai yra treti tarp atplaukusių į ES Viduržemio jūra. Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių agentūros duomenimis, kas mėnesį šalį palieka apie 5000 žmonių, bėgančių nuo tironiškos valdžios ir žmogaus teisių pažeidimų. Tuo metu ES diskutuoja apie galimybę padidinti pagalbą šios šalies vystymuisi.
Karo grėsmė
Eritrėja – maždaug 6 mln. gyventojų turinti valstybė, įsikūrusi Raudonosios jūros pakrantėje, šiaurės rytinėje Afrikos dalyje. Buvusi Italijos kolonija yra viena skurdžiausių Afrikos valstybių, nuolatos atsidurianti ir žmogaus socialinės raidos indekso įvertinimų uodegoje.
Šalies istorija – komplikuota. Sukurta kaip Italijos kolonija, vėliau Eritrėja buvo valdoma britų, o šiems pasitraukus, šalies teritorija įtraukta į kaimyninės Etiopijos sudėtį. Po beveik 30 metų trukusio pasipriešinimo, 1991 metais Eritrėja pareiškė apie atsiskyrimą. Politinės šalių „skyrybos“ įvyko 1993 metais, tačiau konfliktai dėl sienų tęsėsi, pasiekdami kulminaciją 1998-aisiais, kai tarp jų prasidėjo keliasdešimt tūkstančių gyvybių pareikalavęs karas. Taikos susitarimai pasirašyti 2000 metais, tačiau nei viena, nei kita pusė neliko patenkinta nubrėžtomis sienomis, tad tarp šalių tebetvyro nepasitikėjimo ir galimo konflikto atmosfera.
Visa tai prisidėjo prie sukarintos visuomenės kūrimo bei politinės galios koncentracijos prezidento Issayas Afewerki rankose. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šaliai vadovaujantis I. Afewerki neretai vadinamas tiesiog diktatoriumi. Eritrėjoje nėra veikiančio parlamento (1993 metais susirinkusi Nacionalinė Asamblėja „pamiršo“ paskelbti kitus rinkimus), neveikia opozicinės partijos, po 2001 metų čia neliko nepriklausomos spaudos.
Afrikos Šiaurės Korėja?
Šalis kartais lyginama su Šiaurės Korėja. Nevyriausybinė organizacija „Amnesty International” pavadino Eritrėją „viena iš labiausiai represyvių, slaptų ir neprieinamų šalių“ bei pabrėžė, kad jos kalėjimai pilni politinių kalinių, kurie neretai praleidžia metus už grotų, net neišgirdę oficialių kaltinimų. Teigiama, kad šalies viduje ribojamas jos gyventojų judėjimas, jie yra šnipinėjami, kankinami ir baudžiami už menkiausius nusižengimus.
Vienu iš represijos metodų galima laikyti ir nacionalinę tarnybą, privalomą visiems Eritrėjos jaunuoliams. 1995 metais įvesta karinė tarnyba teoriškai trunka 18 mėnesių. Tačiau praktiškai nei vienas patekęs jaunuolis nežino, kada baigsis jo tarnybos laikas. Yra liudijimų, kad tokie išbandymai gali trukti ir dešimtmečius. Visi be išimties jaunesni nei 50 metų šalies gyventojai gali būti „pašaukti“ atlikti tam tikrų užduočių – karinių ar civilių – ir neturi teisės tam pasipriešinti. Nesibaigus tarnybai, asmenys neturi teisės dirbti kitų darbų ar keliauti. Kadangi privaloma tarnyba apmokama juokingai mažomis sumomis, į ją patekę žmonės yra verčiami gyventi nuolatiniame skurde. Yra liudijimų ir apie tai, kad ši tarnyba virsta ir nesibaigiančiu fiziniu ar seksualiniu išnaudojimu.
Visi be išimties moksleiviai paskutinius dvejus mokslo metus praleidžia savotiškuose kariniuose mokymuose, kur mokslai derinami su kariniu parengimu. Po jų laikomi egzaminai ir tik „tinkamiausi“ moksleiviai gauna galimybę mokytis toliau ir įsidarbinti su specialybe susijusiose (ir valstybės parinktose) tarnybose. Kitų laukia neaišku kada pasibaigsianti karinė ar civilinė tarnyba. Ilga jos trukmė ir privalomumas visiems gyventojams grindžiamas karinio konflikto su Etiopija grėsme.
Žmogaus teisių pažeidimai
2015 metų birželį paskelbta Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos ataskaita apie situaciją Eritrėjoje – negailestinga. Šalies valdymo organai kaltinami dėl masinių žmogaus teisių pažeidinėjimų, susidorojimo su oponentais, nuolatinio populiacijos sekimo ir išnaudojimo priverstiniams darbams. Ataskaitos autoriai pabrėžė, kad Eritrėjos gyventojai neturėtų būti grąžinami į gimtąją šalį – išvykti be leidimo čia laikoma nusikaltimu ir jų gali laukia griežtos bausmės. Be to, visi užsienyje legaliai gyvenantys eritrėjiečiai turi mokėti 2 proc. pajamų mokestį, iš kurio, manoma, finansuojamos ir įvairios sukilėlių grupės Somalyje.
Palyginus su ne viena regiono valstybe, tai – saugi šalis, su nors ir silpna, bet funkcionuojančia ekonomika, nedraskoma vidinių etninių ar religinių konfliktų. Tačiau jos valdžia kaltinama totalitariniais valdymo metodais, represijomis ir sąmoningu piliečių persekiojimu. Ar iš Eritrėjos bėgantys žmonės gali būti laikomi pabėgėliais ar „tik“ ekonominiais migrantais? Ir, jei juos lauk varo ekonominės priežastys, ar geresnių ekonominių sąlygų kūrimas padėtu migraciją sustabdyti?
O ką daro ES?
Kol JT svarsto jau minėtą ataskaitą, Nevenas Mimica, ES plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo komisaras, žada su emigracija iš Eitrėjos kovoti skatinant vystymąsi ir pagarbą žmogaus teisėms. Tačiau tą jau darome jau dvidešimt metų. Kokia mūsų vystomojo bendradarbiavimo politikų nauda?
Akivaizdu, kad pirmaisiais ES įsitraukimo į Eritrėją metais dėmesys buvo skiriamas šalies atstatymui bei maisto saugumo užtikrinimui. Tačiau, turint omeny tai, kad žmonės masiškai bėga iš šalies, ar tikrai 2016-2020 metų prioritetas turėtų būti energija ir darbo vietų kūrimas? Skamba gražiai, bet kokia realiai gali būti pažanga šiose sferose, jei niekas nesikeis politinėje? Ir ar papildomas finansavimas per ateinančius penkerius metus tikrai pakeis situaciją?
ES projektai ir dialogas naudos gali atnešti tik tuo atveju, jei vyriausybė priima tam tikrus įsipareigojimus. Jei ne, mes finansuosime „nepolitizuotus“ veiksmus kaip mokyklų steigimas (ir, šiek tiek, nedrąsiai, skatinsime valdysenos ir demokratijos atsiradimą), Eritrėjos valdžia, be abejo, dėkos, bet negarantuos jokių politinių pokyčių. Žmonės ir toliau iš paskutiniųjų bėgs, o mes, sutrikę klausime, ką jie veikia prie ES sienų, ar jie emigrantai, ar pabėgėliai, ir ką su jais daryti.
Ieva Giedraitytė yra VU TSPMI doktorantė.
