„Turbūt XIX amžiuje lietuviai nukalė patarlę, kad moteris laiko tris namų kampus. Tai reiškia, kad ji atlieka visą tą neapskaitomą, neapmokamą, neįvertinamą darbą, kuris atitraukia nuo lavinimosi, papildomų studijų, kelionių, kalbų mokėjimo, kvalifikacijos kėlimo, atsakingo ir gerai apmokamo darbo viešojoje sferoje prisiėmimo“, – mūsų šalies namų ūkiams vis dar aktualią problemą apibūdino psichologė, psichoterapeutė Lilija Henrika Vasiliauskienė, asociacijos Vilniaus Moterų namai vadovė. Ekonominį smurtą „apskaičiuoti“ nelengva, aišku tik tiek, kad jį tikrai patyrė 38,5 tūkst. pernai į policiją dėl fizinio smurto besikreipusių moterų. O joms padėti siunčiame socialines darbuotojas, turinčias sugalvoti, kaip „atvesti į protą“ smurtautojus – ir visa tai daryti už stebėtinai mažą atlygį.
Priėjusi kraštutinę emocinės būklės ribą ir įmetusi į šulinį vaiką motina iki tol veikiausiai patyrė ir ekonominį, ir fizinį, ir psichologinį smurtą, tačiau valstybės ir savivaldybių institucijos nejudina svertų situacijai keisti. Vietoje to į krizėse atsidūrusių žmonių namus, į kuriuos užsukti kartais nejauku ir policijos pareigūnams, siunčiamos socialinės darbuotojos. Tokią „pagalbą“ viena iš moterų judėjimo Lietuvoje pradininkių vadina viena iš struktūrinio smurto apraiškų, kurios visuomenė linkusi nepastebėti – kaip ir nevienodos partnerių galios, stabdančios proveržį lygybės link.
Moterų organizacijos kalba, kad skurdas Lietuvoje turi moters veidą. Moterys vis dar turi dirbti 38-ias papildomas darbo dienas, kad gautų atlygį, per metus vidutiniškai sumokamą vyrams. Kokie dar svarbūs mūsų šaliai moterų skurdo rodikliai, ir galbūt ne vien finansiniai?
Optimistiškai šnekant, moterų atlyginimas yra 30-čia procentų mažesnis, o pesimistiškai – atskirose srityse galima atrasti ir dar didesnių skirtumų, kadangi yra ir vadinamoji vertikalioji segregacija. Parlamentarų atlyginimus gauna tik mažiau negu 30 proc. moterų, kuo aukščiau į viršų, tuo mažiau moterų, nes yra „stiklinės lubos“. Visuomenė apie tai nesusimąsto, jai atrodo, kad taip turi būti, tai vyrų darbas, nors jau seniai mes turime Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kuri turi visiškai aiškų mandatą veikti proaktyviai.
Tuo metu, kai su kitų nevyriausiybinių organizacijų atstovėmis dalyvavau parašant Lygių galimybių įstatymą, buvo aiškiai nurodyta, kad kontrolieriaus tarnyba turi valstybės įpareigojimą atlikti bet kurio Seime priimamo įstatymo ekspertizę, kaip jis paveiks vyrus ir moteris; bet, kiek man žinoma, tai niekados nebuvo daroma, veikti proaktyviai jie nesistengia. Mes iš pradžių rinkome pirmųjų penkerių metų jų veiklos duomenis, išvada buvo labai pesimistiška: ši įstaiga sistemiškai blogino Lietuvos moterų padėtį. Mes turime visuomenę, kuri yra iš vyrų ir vyrams, ir mūsų institucijos, jeigu jų nestebime, neužduodame aiškių klausimų, pradeda dirbti tik vyrams.
Atrodytų, svarbu, prieš priimant įstatymus, aktualius tėvams, auginantiems vaikus, gaunantiems motinystės, tėvystės pašalpą, leidžiančius vaikus į darželius, įvertinti, ar jie bus naudingi, kaip paveiks vyrus ir moteris.
Be jokios abejonės. Be to, šiuo metu dauguma besiskundžiančių Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigai yra vyrai, nes jie pripratę, kad visuomenė yra jiems ir dėl jų. Dauguma tų skundų, kaip teigia patys įstaigos atstovai, nepasitvirtina, bet jie užima laiką – tai reiškia, kad yra piktnaudžiaujama tarnybos laiku ir mokesčių mokėtojų sumokamomis algomis. Kitas dalykas, jų skundai, jei randama nors kokia galimybė užsikabinti, kad moterims duota daugiau, mažina reikalingą paramą. Taip atsitiko su viena grupe kompensuojamų onkologinių vaistų. Po gauto vyrų skundo įsikišus Kontrolieriaus institucijai, buvo panaikintos subsidijos moterims, nors vyrai iš to ničnieko neišlošė.
Kol mes nesuvoksime, kad vyksta agresyvus vyrų bandymas atstatyti savo absoliutų dominavimą, išteklių valdymą, sprendimų priėmimą, institucijų darbo nukreipimą sau ir savo socialinės grupės interesams tenkinti, neįsisąmoninsime, kodėl tarptautiniai dokumentai reikalauja pozityviųjų laikinųjų priemonių moterų padėčiai gerinti. Ir kurių niekada neinicijavo Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga, nors galėtų padaryti. Eidama nuožulniąja plokštuma pagal nepagrįstus skundus, ši institucija eventualiai blogina moterų padėtį nesusimąstydama, kad vis dėlto kalbama apie struktūrinius dalykus, jėgos ir galios disbalansą.
Užimdami neutralaus stebėtojo poziciją, neišvengiamai paremiame stipresniojo pusę, nors tarnyba, regis, turėtų veikti būtent atvirkščiai. Moterų nusivylimą šios institucijos darbu liudija statistika – tarnybai pradėjus veikti 1999 metais, iš besikreipiančių asmenų 87% buvo moterys, vyrų – 13 %, o štai 2014 metais – 41 % moterų ir 59% vyrų. Taip pat mažėja skundų dėl diskriminacijos pagal lytį.
Ką gi, aiškiai matyti, kad patriarchatas ir čia neabejotinai pagavo vėją į bures.
O tokios institucijos kuriamos tam , kad bent kiek sulygintume jėgos ir galios disbalaną tarp moterų ir vyrų partiarchalinėje mūsų visuomenėje! Kalbame ir apie pasaulėžiūrą: negalime ligos gydyti, jeigu jos neatpažįstame, taigi skatintume priimti pozityviąsias priemones. Dabar gi aktualus naujasis socialinis modelis, kuriuo naikinami „mamadieniai“, kur mes visi prarandame atostogų dalį, tai irgi yra moterų padėties bloginimas. Čia Lygių galimybių kontrolierius turėtų atlikti ekspertizę, padirbėti ir pasisakyti pagal visą suteiktą galią, – įvertino L. H. Vasiliauskienė, priminusi, kad tokios institucijos turėtų kurti lygybę, o dabar įsisenėjusios nuostatos persismelkia net į socialines reklamas, kuriose dalyvauja ir pati Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba: visuomenėje audrą sukėlė tarnybos su partneriais išplatinti plakatai, kuriuose vaizduojama sumušta moteris ir vyras šuns galva. Plakatai turėjo raginti visuomenę „sustabdyti šunsnukį“, vyrą, smurtaujantį prieš moterį, tačiau moterų organizacijos atstovė ją laiko netinkama – patirtis rodo, kad negatyvi reklama skatina tą reiškinį, kurio išvengti ja siekiama. Susidarė paradoksali situacija, kai Lygių galimybių kontrolieriaus institucija buvo apskųsta „pati sau“ dėl galimo lygių galimybių pažeidimo.
Stebint visuomenės reakciją į jūsų minėtus plakatus, kyla mintis, kad gal jos neveikia socialiniai raginimai, kurie nėra šokiruojantys, todėl prireikia aštrių žinučių?
Turiu medicininį išsilavinimą, ilgai dirbau gydymo įstaigoje, žinau, yra viena bendra taisyklė – kuo aštresnė situacija, tuo švelnesnė turi būti intervencija. Perdirgintą organizmą užsipuldamas aktyviais veiksmais, padidinsi stresą, ir natūralios gynybos mechanizmą jisai nulauš. Mūsų patriarchalinė visuomenė ir taip pasižymi drastiškais moterų diskriminacijos požymiais, prisidėti prie tos pačios retorikos nesveika.
Kur moterų skurdo šaknys ir grėsmės, kurių galbūt nepastebime? Kai kalbame apie skurdą, dažniausiai prisimenamos moterys, kurios provincijos paribiuose žudo savo vaikus ir gyvena su smurtaujančiais sugyventiniais, ir sakoma: „Jos pačios kaltos“.
Vienu metu Statistikos departamento tinklalapyje, skiltyje „Moterys ir vyrai Lietuvoje“, buvo iškalbingų duomenų, rodančių, kad absoliučiai mažėja moterų, kurios turi dideles pajamas ir valdo didelį turtą, ir absoliučiai daugėja vyrų, kurie valdo dideles pajamas ir turtą. Todėl manau, kad tai visą visuomenę persmelkianti problema.
Ekonominis smurtas yra labiausiai paplitusi smurto forma, ir ji prasideda daug laiko prieš tai, kol užfiksuojamas fizinis smurtas. Trūkstant resursų, disfunkciškai patriarchalinėje šeimoje jie perskirstomi „šeimos galvos“ ir tėvo naudai, ir tai jau yra smurtas. Jėgos ir galios disbalansas, kuris matomas visuomenėje sprendimų priėmime, tiek vyriausybėje, tiek parlamente, korporacijų valdybose – tai disbalansas išorinėje sferoje. Tas pats, ir dar sudėtingiau, žiauriau vyksta privačioje erdvėje, namų ūkiuose, šeimos gyvenime. Jeigu moteris turės pinigų, tai jos vaikai turės naujus sportbačius ir važiuos į skautų stovyklą pajūryje, jeigu vyras – jisai įsigys naujus sportbačius ir nusipirks kelialapį į krepšinio varžybas Kroatijoje.
Tai yra mūsų kasdienis dvidešimties metų folkloras. Šitą galime sakyti absoliučiai drąsiai – ir iš savo patirties, ir iš to, kad vis dėlto tarptautiniai dokumentai vis primygtiniau reikalauja atsižvelgti į ekonominį smurtą šeimoje. Į mūsų pačių Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą tarp kitų smurto formų yra įrašytas ekonominis smurtas. Kai kurios išsivysčiusios demokratinės šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, turi numačiusios oficialias procedūras, kad moterys gali rašyti prašymą žandarmerijai, kuri jos vyrą, sutuoktinį, vaikų tėvą įpareigotų supažindinti su šeimos turtu, pajamomis ir sudaryti galimybę juo naudotis. Įstatymai garantuoja, kad bendras sutuoktinių turtas turi būti vienodai prieinamas abiems, bet valstybės priverstos priimti tam tikras atskiras normas, kad moterys ne tik skyrybų atveju galėtų paprašyti institucijų joms išduoti pažymą apie sutuoktinio valdomą turtą. Šalys, kurios anksčiau susizgribo užkardyti smurtą artimoje aplinkoje, numatė šias procedūras, nes tai daugumos šeimos ūkių kasdienybė.
Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) organizavo renginį, skirtą pasidalyti gerosiomis praktikomis mažinti moterų skurdą ir socialinę atskirtį, kokių sprendimų buvo pasiūlyta?
Patekau į migrančių moterų skurdo problemas sprendžiančią grupę. Viena iš EIGE darbuotojų, kuri pristatė tyrimą apie su lytimi susijusį skurdą, iškėlė klausimą, kad namų ūkiuose labai sunku pasakyti, koks yra moterų patiriamas skurdas, ir kiek jisai skiriasi nuo vyrų patiriamo skurdo. Pasiūliau, kad pirmas kriterijus jį nustatyti būtų faktas, ar yra užfiksuotas kreipimasis dėl smurto toje partnerystėje. Būkime tikri, kad šitame namų ūkyje moteris gerokai anksčiau nei buvo užfiksuotas fizinis smurtas, jau patyrė psichologinį, ekonominį, socialinį smurtą ilgus metus.
Logiška, nors kalbant apie namų ūkius, matyt, sunkoka būtų suprasti, kaip iš tikrųjų viskas vyksta. Ar yra atlikta tyrimų, kaip namų ūkiai paskirsto pajamas, ar iš tikrųjų vyras, kuris uždirba daugiau, mažiau lėšų skiria vaikams?
Tada žiūrėkime, kas atlieka pagrindinius namų darbus – čia yra dar vienas tarptautinis, ne mano sugalvotas, kriterijus. Turbūt XIX amžiuje lietuviai nukalė patarlę, kad moteris laiko tris namų kampus, tai ir reiškia, kad ji atlieka visą tą neapskaitomą, neapmokamą, neįvertinamą darbą, kuris atitraukia nuo lavinimosi, papildomų studijų, kelionių, kalbų mokėjimo, kvalifikacijos kėlimo, atsakingo ir gerai apmokamo darbo viešojoje sferoje prisiėmimo. Apie tai kalba Jungtinės Tautos. 1995 metais dalyvavau Jungtinių tautų pasaulinėje konferencijoje moterų klausimais Pekine, dešimtys tūkstančių moterų iš viso pasaulio pasirašė peticiją, reikalaudamos apskaityti moterų darbą namų ūkiuose, įskaityti jį į bendrąjį vidaus produktą.
Žiūrėkite, kas sukuria ir kas turi galimybes naudotis, nes mes visi turime tiek pat laiko gyventi. Tai jeigu 90 proc. neapmokamų namų ūkių darbų atlieka moterys, galvokime apie ekonominį smurtą, nes tai yra laikas, kurį jos galėjo panaudoti savo rekreacijai, nes namų ūkyje atkuriama žmogiškoji potencija.
Lietuvoje turime 38,5 tūkst. kreipimųsi į policiją dėl smurto pernai, šis skaičius reiškia ir ekonominį smurtą. Galima būtų įdiegti sistemą, kad netgi nenutraukus santuokos valstybė sugalvotų galimybę moteriai kreiptis į valstybės instituciją prašant jos vyriškį įpareigoti dalintis pajamomis.
Yra vilties, kad jauni žmonės kitaip tvarko namų ūkius, ir ne visi darbai gula ant moterų pečių?
Čia yra psichologizavimas, to mes neįrodėm, ir neįrodysim. Jeigu neturime lyčiai jautraus biudžeto, atitinkamos socialinės politikos, įgyvendinamos valstybės lygiu, tai pašnekėjimas, kad Petras Marytei krepšį panešė, yra lopšinė: „viskas yra gerai“. Taip sakyti naudinga tiems, kurie valdo resursus. O ką sako kita pusė? Niekas nekalbėjo apie smurtą, kol mes, moterų pilietinės organizacijos, neparašėme įstatymo. Dešimt metų ieškojome tokio Seimo nario, kuris perimtų ekspertų patirtį. Pačios ėjom į darbo grupę. Kol piliečių visuomenė nepasiūlė adekvačių problemos sprendimo būdų, problema buvo laikoma anekdotine: muša, tai myli. Tas pats turi įvykti ir ekonomikos srityje, valstybė turi prisiimti atsakomybę, pozityviąsias priemones, tokias kaip lyčiai jautrus biudžetas, kad galėtų mažėti faktinė nelygybė valdant išteklius.
Mūsų visų žiaurus analfabetizmas moterų ir vyrų padėties klausimais baigiasi tuo, kad kažkas priima sprendimą 100 eurų duoti tiems, kurie ves vaikus į privačius darželius. Kaip sakė ekonomistas, profesorius Romas Lazutka, kurį gerbiu iš visos širdies, čia tas pats, kas subsidijuoti benziną tiems, kurie savo automobiliu važiuoja į darbą, ir spręsti transporto grūsčių problemą. Jeigu subsidijuotume vienišų moterų, auginančių vaikus, namų ūkius, darytume pozityvią priemonę, ir ten būtų daug laimingų žmonių.
Vienas dažniausiai išgirstamų argumentų, kai pradedama kalbėti apie vyrų ir moterų lygybės poreikį – kad turime moteris vadoves aukščiausiuose postuose. Tačiau neturime rektorių, mokslininkių, galinčių tapti pavyzdžiu moksleivėms, kalbėjote, kad nesirūpiname vienišomis mamomis. Vis dar yra nemažai menkai apmokamų, „moteriškų“ profesijų – slaugės, darželių auklėtojos, socialinės darbuotojos, valytojos. Kaip galima būtų pagerinti šių moterų padėtį?
Visų pirma apskaitykime moterų namuose atliekamą darbą, kad tai oriai skambėtų, skelbkime statistikoje, kokią dalį bendrojo vidaus produkto jos sukuria namuose – jei tiksliai pamenu, apie 20 proc., bet reiktų išsamesnių tyrimų – ir padidinkite atlyginimus tam tikrose srityse. Ten tuoj pat sugužės vyrai, išsilygins lyčių padėtis. Korporacijų valdybose, Seime reikalingos kvotos.
Galima retoriškai klausti: berniukai vėliau pradeda kalbėti, blogiau mokosi, mažiau vaikinų baigia gimnaziją, daugiau merginų įstoja į aukštuosius prestižinius mokslus – kaip iš šitos blogesnės medžiagos yra „padaroma“ tiek mokslo daktarų? Kvestionuokime vyrų pozicijas, padėtį, darykime juos objektais, ne tik moteris. Tikri pokyčiai prasideda, kai sukoncentruojame savo dėmesį į vyrus kaip į probleminę grupę: smurtautojus, sistemos proteguojamus, dengiamus, – kiek smurtaujančių teisėsaugos įstaigose? kodėl iš jų neatimami ginklai? kodėl institucijos juos dangsto? – padarykime juos objektais. Klauskime, kokiu socialinių technologijų pagalba iš tos mažiau motyvuotos, turinčios daugiau žalingų įpročių medžiagos „padaromas“ mokslinio pasaulio, politikos bei verslo elitas. Ir kiek mes prarandame per tai, kai geriau išsilavinusi ir motyvuota, drausmingesnė, mažiau žalingų įpročių turinti visuomenės dalis per motinystę ir vaikų auginimą yra bauduojama ir nepasiekia aukštumų, kurias pasiekusi galėtų visuomenei atnešti didžiulę naudą.
Klauskime, kodėl pas mus chroniškai trūksta darželių, kodėl dalis moterų pasmerktos smilkti su pašalpomis vaikams, atiduoti didžiąją dalį pajamų auklėms, gal čia bandykime subsidijuoti po šimtą eurų? Vilniaus savivaldybė užmiršo skelbti konkursus pilietinėms organizacijoms, juolab ginančioms moterų teises. Jie absoliučiai yra užmiršę, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas veikia visiems, neturi programų, kurios dirba atotrūkio mažinimo srityje. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme yra nuostata, kad savivaldybės privalo įsirašyti į savo generalinius planus paramą nevyriausybinėms organizacijoms, veikiančioms smurto prevencijos ir pagalbos teikimo srityje, nors 98 proc. nukentėjusiųjų yra moterys. Tai struktūriniai mechanizmai, kaip moterys daromos finansiškai neįgaliomis, atgrasomos dalyvauti teisių gynime.
Nepaisant įstatymų, savivaldybės leidžia sau nereaguoti ir niekas joms nieko nepasako. Gal to pagaliau imsis Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga?
Koks galėtų būti idealus proveržis, kuriam įvykus Lietuvos vyrai ir moterys galėtų lygiavertiškai kurti šeimas, kokybiškai dalyvauti partnerystėje, viešajame gyvenime?
Vokiečių filosofas Georgas Hegelis yra pasakęs, kad meilė galima tik tarp vienodos galios asmenų, kai abu mylintieji yra vienas kitam vienodai gyvi, turi vienodą galią veikti vienas kito gyvenimą. Jeigu turime subordinaciją, tai disfunkciška patriarchalinė šeima, Vilniaus savivaldybė su savo subsidijomis turtingoms šeimoms didina turtinę nelygybę ir kuria atskirtį, o skurdas, kaip jau kalbėta, visur turi moters veidą, būtent jėgos ir galios disbalansas tarp moterų ir vyrų, visuomenėje ir šeimoje, gimdo smurtą kaip kraštutinę moterų diskriminacijos priemonę.
Jei šiuo metu visai nusilpę instituciniai mechanizmai, skirti lyčių lygybei skatinti, staiga pradėtų veikti visa galia, jei būtų užduodami klausimai savivaldybėms, korporacijoms, įstaigoms, parlamentui, turėtume proveržį ir meilėje, ir šeimos tvarume, lygiose galimybėse, gerovėje, nes yra pastebėta, kad ten, kur moterys turi geresnes sąlygas, daugiau galimybių, mažėja organizuoto nusikalstamumo, korupcijos, didėja subsidijos kultūriniams, švietimo reikalams, gerėja ir vyrų gyvenimo kokybė, ilgėja jų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė.
