Pagėgių savivaldybės administracijos pateiktoje informacijoje matyti, kad šiame krašte šių metų sausio 1 d. gyveno 10 122 žmonės. Tai gerokai mažiau nei buvo 2000-aisiais, kai buvo įkurta Pagėgių savivaldybė.
Iš Panemunės miesto nieko nebelikę
Šiuo metu Pagėgių savivaldybė garsėja ir kitais skaičiais ne iš gerosios pusės. Štai, Statistikos departamento duomenimis, Panemunė yra mažiausias miestas Lietuvoje, 2016 m. sausio 1 d. joje buvo tik 225 gyventojai. Trečioje vietoje pagal mažumą – tos pačios Tauragės apskrities Smalininkų miestas (485 gyventojai). Nors visai neseniai, gal prieš 20 metų, Smalininkuose gyveno gerokai daugiau nei 800 žmonių.
Panemunė – vienintelis Lietuvoje miestas, neturintis savo seniūnijos (priklauso Pagėgių seniūnijai). Nebėra nei pagrindinės mokyklos, kurioje prieš du ar tris dešimtmečius mokėsi daugiau nei 100 mokinių, nei pašto... Vienintelis išlikęs Tilžės link vedantis karalienės Luizės tiltas...
Antanas Baranauskas savo garsiojoje poemoje „Anykščių šilelis“ rašė: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“. Šiais laikais tą patį galima pasakyti ir apie mažiausią Lietuvoje Panemunės miestą. Šiandien iš Panemunės į Pagėgių krašto mokyklas geltonuoju autobusiuku bevažiuoja vos keli vaikai.
Prie Panemunės autobusų stotelės sutikta viena panemuniškė sakė, kad dabar net dėl duonos kepaliuko žmonės yra priversti važiuoti į Pagėgius. Sudegė paskutinė Panemunės parduotuvė. Moteris pasakojo, kad po to, kai neliko parduotuvės, į Panemunę pora kartų buvo atvažiavusi parduotuvė ant ratų. Bet prie jos atėjo mažai pirkėjų, tik kelios močiutės, todėl daugiau į Panemunę važiuoti neapsimokėjo ir ji čia daugiau nebesirodo.
„O nuvažiuoti į Pagėgius (apie 10 km) neturint savo automobilio nėra paprasta, – pasakojo moteris. – Ryte, 8.20 val., iš Panemunės į Pagėgius važiuoja autobusas. O grįžti jau reikia taksi automobiliu.
Nelinksma statistika
Seniūnijų pateikta informacija pagal deklaruotas gyvenamąsias vietas š. m. sausio 1 d.: Pagėgiai – 4 283, Lumpėnai – 1 136, Natkiškiai – 857, Vilkyškiai – 1 720, Stoniškiai – 2 126 gyventojai.
Lietuvos statistikos departamento Demografinės ir migracijos statistikos skyriaus vedėja Inga Masiulaitytė-Šukevič „ŪP“ informavo, kad emigravo ir su Pagėgių kraštu atsisveikino: 2011 m. – 220, 2012 m. – 155, 2013 m. – 143, 2014 m. – 148, 2015 m. – 191 gyventojas. Tos pačios Tauragės apskrities Šilalės rajone, kuriame gyvena apie 25 500 žmonių, t. y. 2,5 karto daugiau gyventojų nei Pagėgių savivaldybėje, praėjusiais metais emigravo tik 248 žmonės (iš Pagėgių – 191).
O gal pagėgiškiams paprasčiau emigruoti, nes jie gyvena pasienyje?
Kai tiek daug žmonių emigruoja, nenuostabu, kad gyventojų skaičius dėl šios priežasties mažėja. Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Elena Komskienė „ŪP“ sakė, kad pernai Pagėgių krašte mirė 117 žmonių. Nors gimė daugiau – 126, deja, iš jų 43 naujagimiai išvydo pasaulį ne Pagėgiuose, o užsienio šalyse.
Pagėgių gyventojai gali neliūdėti nebent tik susipažinę su bendra Lietuvos emigracijos statistika. Emigravusių lietuvių skaičius gerokai padidėjo 2010 ir 2011 metais. 2010-aisiais išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų, o 2011 m. – 54 tūkst. Manoma, kad tokį akivaizdų padidėjimą tuo metu lėmė įvesta prievolė Lietuvos gyventojams mokėti privalomąjį sveikatos draudimą – tai paskatino išvykimą deklaruoti ir ankstesniais metais emigravusius asmenis.
2013 m. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 39 tūkst. žmonių. 2014 m. emigravo 36,6 tūkst. gyventojų, arba apie keturis kartus daugiau, nei šiuo metu gyvena visoje Pagėgių savivaldybėje.
Absoliuti dauguma gyventojų išvyksta dėl ekonominių priežasčių, tačiau tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia ir kiti veiksniai: socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus... Ne paslaptis, kad tokie dalykai egzistuoja ir Pagėgių krašte.
Lietuva – emigracijos valstybė. Šalies emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Per nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 825 tūkst. asmenų, arba beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Nors emigracija pati savaime nėra neigiamas reiškinys, tačiau Lietuvos atveju dideli emigracijos mastai kelia šaliai nemažai iššūkių: kinta šalies demografinė struktūra (visuomenė sensta), ima trūkti darbo jėgos, nuteka protai. Galima įžvelgti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų emigracijos pasekmių. Emigrantai uždirba daugiau, tačiau ne visada išnaudoja savo potencialą, jie įgyja naujos patirties, tačiau gyvena toli nuo namų, svetimoje aplinkoje.
Tikėtina, kad atsigaunant ekonomikai daugės grįžtančių lietuvių.
Istorija mena
1920 m., atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos, Pagėgiai atsidūrė netoli būsimos sienos, be to, tapo administraciniu sukurtos naujos apskrities centru. 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuomet prasidėjo ne tik kultūrinis, bet ir kitų sričių Pagėgių krašto klestėjimas. Lietuvos valdžia suteikė Pagėgiams miesto teises, skyrė nemažai lėšų infrastruktūros plėtrai.
Mieste susitelkė apskrities valdžia, buvo įkurta muitinė, pasienio policija, kariuomenės dalinys. Jame veikė trys bankai, trys viešbučiai, kelios parduotuvės, knygynas, keli gydytojų kabinetai, biblioteka. Penktadieniais vykdavo dideli arklių turgūs. Labai sparčiai daugėjo gyventojų – valdininkų, pedagogų, prekybininkų, statybos darbininkų. 1925 m. jų buvo apie 1 400, o 1932-aisiais spaudoje minimas skaičius – 4 000. Neįtikėtinais tempais buvo tiesiamos naujos gatvės, statomi įvairūs pastatai. Tuomet Pagėgiai tapo sparčiausiai augančiu Lietuvos Respublikos miestu.
Pagėgiuose veikė nemažai lietuviškų visuomeninių organizacijų – Šaulių būrys, Vilniui vaduoti sąjunga, Giedotojų draugija. Tuo metu savo kultūrine veikla ėmė garsėti šiame krašte gyvenę Vydūnas, Vilius Gaigalaitis, Enzis Jagomastas, Martynas Jankus, Adomas Brakas, Johanesas Bobrovskis. Be to, kraštas garsėjo Šereitlaukio ir Šilgalių dvaruose veisiamais žirgais, derlingomis Nemuno žemupio pievomis, garsiuoju Tilžės sūrio keliu. Deja, klestėjimas, kaip kirviu nukirtus, baigėsi 1939 m. kovo 22-ąją hitlerinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą. Nustojo veikti visos lietuviškos valdžios įstaigos, panaikinta Pagėgių apskritis, apie 1 500 gyventojų turėjo paskubomis trauktis į Didžiąją Lietuvą. Miestas buvo pamirštas ir apleistas.
Penketą metų valdytas nacių, patyręs didelių praradimų 1944-aisiais Pagėgių miestas nesuklestėjo ir sovietmečiu. Tiesa, iki 1962-ųjų Pagėgiai dar išlaikė rajono centro teises, bet vėliau tapo, galima sakyti, Šilutės rajono užkampiu su nuolat mažėjančiu gyventojų skaičiumi.
