Šių metų balandžio mėnesį Valstybės saugumo departamentas (VSD) pasiūlė Lietuvos Respublikos Seimui Baudžiamojo kodekso pataisas.
VSD pasiūlymas numato, kad tas, kas viešai skleidžia melagingą informaciją arba iškreipia faktus apie Lietuvos Respublikos vykdomą politiką, gynybinius pajėgumus, valstybės institucijas, strateginę ar svarbią reikšmę valstybei turinčius objektus, siekdamas pakenkti šalies interesams ar destabilizuoti joje padėtį, baudžiamas laisvės atėmimu iki 7 metų. Už tokias veikas, daromas vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį, grėstų bauda iki 10 metų nelaisvės.
„Mes pateikėme pasiūlymų paketą, vertindami informacines grėsmes, kai prieš mus vykdamos informacinės atakos. Konstatuojame, kad patekome į informacinio karo sąlygas ir tas informacinis karas turi turėti tam tikras taisykles, o valstybė turi turėti demokratinių būdų apsiginti, nusibrėždama raudonas ribas ir sakydama, kad jis ginsis“ – žurnalistams sakė VSD direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Budrys.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai priėmė šį pasiūlymą svarstyti. Jie jo neatmetė, bet ir nepuolė aklai, kaip įprastai daro gavę Saugumo pasiūlymą, vykdyti. Jie suabejojo šios pataisos teisėtumu, išsakė savo abejones žurnalistams.
„Dėl dezinformacijos kriminalizavimo vienareikšmiško atsakymo neturiu, reikia pasitarti su baudžiamosios teisės specialistais, pasikalbėti su komiteto nariais, nes matėt, kad yra daug abejojančių, ar ta sąvoka „dezinformacija“ netaps pagrindu persekioti kitaip manančius, ar nebus per daug ribojama žodžio laisvė“, – sakė komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.
Pasiūlymą įdėjo į pirmininko darbastalio stalčių. Tačiau... jo neužmiršo.
Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams, Komiteto nariai dar kartą svarstė šį pasiūlymą. Jo neatmetė, bet svarstymą atidėjo rudeniui. „Mes išsiuntėme (projektus) teisės institutams, universitetams. Šis paketas dabar pas mus, neforsuojame, rudenį grįšime“ – sakė A. Paulauskas.
Politikų sprendimas logiškas, žiūrint nuo jų namų stogo. Jie nenori erzinti rinkėjų. Būtų kvaila „stumti“ abejotinas Baudžiamojo kodekso pataisas prieš rinkimus.
Kokiais motyvais vadovavosi Saugumo departamentas, parengęs šias Baudžiamojo kodekso pataisas? Galime tik spėlioti ir kelti versijas.
Pirma, jis nori kovoti su asmenimis, kurių vieši pasisakymai kelia grėsmę valstybės nacionaliniams interesams. Saugumiečius galima suprasti. Jie taip pat skaito laikraščius ir mato, ką išdarinėja Kremlius ir kokiais metodais jis veikia. Kremlius „plauna smegenis“ žmonėms, kiršina juos, vykdo informacinį karą. Jis dirba per savo rėmėjus, kurie dezinformaciją aktyviai skleidžia socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijos laidose ir t.t. Saugumiečiai nori turėti efektyvesnių įrankių kovai su Kremliaus 5-ąja kolona Lietuvoje.
Antra, Saugumo departamentas siekia tramdyti kitaminčius, kurie burnoja prieš valdžią, politinę sistemą, aukščiausius šalies vadovus. Saugumas nori rinkti apie juos informaciją, kontroliuoti jų elgesį, kištis į jų gyvenimus ir nurodinėti ką, kada ir kaip sakyti, rodyti, rašyti. Jie nori kontroliuoti visuomenę. Dažnai po avino kailiu slepiasi vilkas.
Tikriausiai, daugelis jūsų prisimenate, kaip saugumo pareigūnas kreipėsi į žinomą žurnalistą, filosofą, politikos apžvalgininką Kęstutį Girnių ir įspėjo jį nerašyti valdžią kritikuojančių straipsnių, nes tai, pareigūno manymu, padeda Kremliui kovoti prieš Lietuvą. Tai, matyt, buvo pirmieji VSD žingsniai, kišantis į nepriklausomo apžvalgininko veiklą ir nurodant jam, kaip jis turi elgtis. Jūs tik įsivaizduokite vaizdelį. Pas filosofijos mokslų daktarą K. Girnių, baigusį Čikagos ir Harvardo (!) universitetus ir ilgus metus dirbusį laisvajame pasaulyje, ateina lietuvišką Mykolo Romerio universitetą baigęs, bakalauro mokslo laipsnį įsigijęs saugumietis ir aiškina K. Girniui „demokratines vertybes“.
Gal taip pat pamenate, kai VSD sekė žurnalistus, klausėsi jų telefoninių pokalbių, skaitė jų elektroninius laiškus, domėjosi jų aplinka. Kai ši informacija iškilo į viešumą, kilo skandalas. Seimo nariai tyrė šiuos faktus, ir, kas svarbiausia, jie pasitvirtino. Saugumas sekė žurnalistus ir kišosi į jų gyvenimą. Tai, matyt, buvo antras VSD žingsnis, kišantis į nepriklausomų ir nusikaltimų nedarančių žurnalistų darbą bei gyvenimus.
Mano įsitikinimu, VSD siūlymas kriminalizuoti dezinformaciją yra nepriimtinas, nes jis suteikia saugumo departamentui ir tiems aukštiems valstybės pareigūnams, kurie valdo Saugumo departamentą, galimybę sekti valdžią kritikuojančius žmones bei kontroliuoti jų veiklą.
Tokios Baudžiamojo kodekso pataisos gal būtų priimtinos, jei vieni kitais pasitikėtume, jei nemeluotume ir nesukčiautume. Juk, pripažinkite, didžiausi veidmainiai yra politikai ir aukšti valstybės pareigūnai.
Ką iš tiesų reiškia „viešai skleidžia melagingą informaciją apie Lietuvos Respublikos vykdomą politiką“? Mano įsitikinimu, didžiausi tokios informacijos skleidėjai yra patys politikai. Tai nejaugi juos teisime ir bausime laisvės atėmimo bausmėmis? Labai sunku, paskaičius naujienų portalus, atpažinti, kuri informacija yra melaginga, o kuri – ne. Kas spręs, kad informacija yra melaginga?!
Ką reiškia melaginga informacija apie „Lietuvos Respublikos politiką, institucijas“? O kokia yra nemelaginga Lietuvos Respublikos politika? Kur ji yra surašyta? Vos ne kasdien matome, kaip mūsų premjeras keičia politiką.
Klausimų daug, o atsakymų mažai. Įstatymai turi būti aiškūs, suprantami ir nedviprasmiški. Jeigu tik yra galimybė kokią nors sąvoką traktuoti dviprasmiškai, iš karto atsiranda galimybė piktnaudžiauti. Kai piktnaudžiauti pradeda Saugumas, gero nelauk.
