Žiūrėkite, aš tikiu, kad buvusi Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterė Rasa Kazėnienė, kuri neseniai išvertė iš kėdės teisingumo ministrę ir jos viceministrą, nuoširdžiai tiki, kad ji kovoja su korupcija. Na, gal ne taip nuoširdžiai, kaip ji pati, bet tebūnie.
Aš taip pat tikiu, kad R. Kazėnienę kažkas persekioja ir seka. Gal ne taip nuoširdžiai, kaip ji pati tuo tiki, bet tebūnie.
Kita vertus, aš ateistas, ir tikėjimo man nepakanka. Ir todėl aš iki šiol nepatikėjau nė vienu Lietuvos žurnalistu, įskaitant ir patį Edmundą Jakilaitį, kurie man bandė įteigti, kad R. Kazėnienė yra herojė. Nes aš mačiau jos parašus ant viešųjų pirkimų dokumentų, kuriais remdamasi ji pradėjo savo kovą su korupcija.
Man, kaip žmogui, R. Kazėnienės nuoširdžiai gaila ir aš ją užjaučiu. Tų vadinamųjų žurnalistų, kurie daro iš R. Kazėnienės heroję, man nei gaila, nei aš jų užjaučiu. Nes žurnalistika ne visiems.
Bet šį kartą noriu kalbėti ne apie R. Kazėnienę ir ne apie Lietuvos „žurnalistiką“. Noriu pakalbėti apie tai, kam gali būti naudingas R. Kazėnienės „herojizmas“ ir sumaištis Teisingumo ministerijoje, kuriai pavaldžios Lietuvos įkalinimo įstaigos, kurias taip kritikuoja R. Kazėnienė.
Iš karto prisipažinsiu, kad siūloma versija ne mano. Aš tik patikrinau faktus, ko pastaruoju metu nedaro Lietuvos žiniasklaidos „grandai“.
O faktai tokie. 2016 m. 70 naujų ŽIV infekcijos atvejų (32,7 proc. bendro naujų atvejų skaičiaus) buvo diagnozuota Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose, ir tai buvo trigubai daugiau nei 2015 m. (23 nauji ŽIV infekcijos atvejai).
2017 m. įkalinimo įstaigose užfiksuoti jau 97 nauji ŽIV atvejai. Kiek mažiau nei pusė visų, pernai užfiksuotų Lietuvoje. 56 nauji atvejai tenka Alytaus pataisos namams, likusius pasidalina kitos įkalinimo įstaigos. Kaip teigiama Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro pranešime spaudai, cituoju, daugumos (daugiau nei 80 proc.) įkalinimo įstaigose nustatytų naujų ŽIV atvejų pagrindinis infekcijos perdavimo būdas – narkotikų vartojimas.
Kaip žmogus, truputėlį suprantantis apie ekonomiką ir rinkos dėsnius, drįsčiau teigti, kad Alytaus pataisos namai yra puikus segmentas narkotikų prekeiviams šalyje, kurioje – talibano valia – už 1 gramą „žolytės“ asmeniniam vartojimui gresia cypė. Nes kai pardavinėji cypėje, ir net ne „žolytę“, o kai ką rimtesnio, klientams cypė negresia. Nes jie ir taip jau sėdi.
Aš nežinau to produkto, kuris yra tiekiamas į Alytaus pataisos namus, rinkos kainų, jas būtų galima patikrinti kai kuriuose Vilniaus baruose, esančiuose netoli Vilniaus universiteto, tačiau spėju, kad net ir 56 nuolatiniai klientai (kurie per praėjusius metus jau pasigavo ŽIV) yra nebloga rinka. Ypač turint omenyje nuolatinį poreikį ir paslaugos vartotojų koncentraciją. Nes tie 56, pernai pasigavę ŽIV, neabejotinai nėra didžiausia dalis minėtos paslaugos vartotojų įstaigoje, kurioje gyvena ne mažiau nei 1000 „klientų“ (kiek tiksliai, nesugebėjau atrasti, nes Alytaus pataisos namų interneto puslapyje ta informacija paskutinį kartą atnaujinta 2014 m. rugsėjo 4 d.).
Kita vertus, viešai prieinama ES statistika sako, kad Lietuva yra lyderė visoje ES pagal kalinių skaičių 100 000 gyventojų, o visame kontinente atsilieka tik nuo priešiškos Rusijos ir draugiškos Gruzijos.
Sakyčiau, labai gera rinka. Ypač jei tiekėjas yra natūrali monopolija, o būtent taip ir yra, nes Vilniaus taboro prekeiviai vargu ar gali patenkinti Alytaus pataisos namų ir kitų įkalinimo įstaigų klientų poreikius. O net jei galėtų, vargu ar sugebėtų susimokėti PVM ir kitus reikalingus mokesčius už nepertraukiamą produkcijos tiekimą tokiais kiekiais.
Šiaip tai aš už rinką. Ir už pasiūlą, kuri patenkina poreikius. Tik bėda ta, kad Alytaus ir kitų įstaigų klientai kartas nuo karto išeina į laisvę. Ir nemaža dalimi prisideda prie to, kad bendras oficialių ŽIV nešiotojų skaičius Lietuvoje per praėjusius metus išaugo nuo 2749 iki 3012 asmenų. Pabrėžiu – oficialių ŽIV nešiotojų. Ir primenu, kad pernai visoje Lietuvoje daugiau nei pusė užsikrėtė per švirkščiamuosius narkotikus ir kad įkalinimo įstaigose šis rodiklis viršijo 80 proc.
Herojiška R. Kazėnienės kova prieš korupciją man kelia susižavėjimą. Nepaisant to, kad iki šiol dėl tos korupcijos niekas nesėdi nei Alytuje, nei kitose Lietuvos vietose, ir kad iki šiol bent jau aš negirdėjau nė apie vieną ikiteisminį tyrimą dėl tos baisios korupcijos ir plačiai išgarsėjusių guolių.
Bet štai chaosas Teisingumo ministerijoje ir jai pavaldžiame Kalėjimų departamente man kelia nerimą. Ypač turint galvoje tuos 3000 ŽIV nešiotojų, kurių pusė tokiais tapo Lietuvos įkalinimo įstaigose.
Nepagalvokite, aš nesakau, kad R. Kazėnienė vartoja ar kad ji yra narkomafijos bosė. Jau sakiau, kad man jos tiesiog nuoširdžiai gaila.
Bet jei būčiau Rasa Juknevičienė, man kiltų įvairių minčių apie tai, kam naudingas chaosas Lietuvos įkalinimo įstaigų sistemoje, kurį dengia R. Kazėnienės herojiška kova su korupcija ir Lietuvos žiniasklaidos neįgalumas.
