Vakarų demokratijose stojo pasitikėjimo krizės tradicinėmis partijomis laiko dvasia – tokios naujienos tapo įprastos medijose, kurios primena apie aukso amžių išgyvenančius antisisteminius, populistinius ir dažnai kraštutinumų nevengiančius politikos senbuvius ir naujokus Senajame žemyne. Tačiau ir pati žiniasklaida susiduria su ne ką lengvesniais išmėginimais – pirmiausia su tuo, kaip išlaikyti objektyvumą ir pareigą informuoti, nenormalizuojant ksenofobijos, rasizmo ar kitokių priešiškumo apraiškų.
Keblumai, prasidedantys žodynu
Kai lapkričio 11-ąją, Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimo dieną, BBC publikavo interviu su Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ pirmininke Marine Le Pen, jo autoriui Andrew Marrui ir žiniasklaidos kanalo atstovams teko teisintis atremiant kritikos srautą dėl neva aukoms demonstruojamos nepagarbos. Nepagarba radikalaus XX a. nacionalizmo aukoms būtų tyla ir ignoravimas iššūkių, su kuriais susiduria Europa atgimstant nacionalizmui šiandien, kur kas labiau rafinuotais pavidalais, įkūnyjamais partijų kaip „Nacionalinis Frontas“ – taip gynėsi britų televizija.
Tačiau kontrastuojantis istorinės dienos ir reportažo personalijos derinys yra tik paviršius. Kad ir kaip vertintume Le Pen ar jai giminiškus politikus Europoje, žiniasklaidos funkcija yra informuoti, pristatyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne kokiu jį norima matyti.
Šiuo atveju nerašytas ir kitose srityse abejotinas dėsnis, kad bet koks viešumas yra geras viešumas, veikia, tad demokratiją serginti žiniasklaida, suteikdama matomumą, kartu sudaro prielaidų ir šių tik selektyviai demokratiškų politikų populiarumui. Naujai susiformavę judėjimai ir partijos įprastai stokoja organizacinių ir finansinių resursų, kurių dėka jų pozicija galėtų būti išgirsta, tad populiariosios žiniasklaidos dėmesys, net ir ne visada palankioje šviesoje, tampa egzistenciškai svarbus. Tariant kitaip, žiniasklaida yra politinės pasiūlos vartai, per kuriuos politikai įeina į rinką ir tampa matomi potencialiems rinkėjams kaip viena iš pasirinkimo galimybių.
Pro juos įėjus, ne taip svarbu, ką apie tave kalbės liberali žiniasklaida, kuri nepapuola į kraštutinių dešiniųjų nuomonės formuotojų gretas. Ir tiesiogine ar perkeltine prasme, greta susodindama nuosaikius politikus ir radikalius prasisiekėlius, žiniasklaida kartais nesąmoningai sulygina juos iki dviejų tolygių pasirinkimų. Dviejų alternatyvų ant tos pačios lentynos, viena kurių gali būti, pavyzdžiui, tarp neonacių vėliavų šmėžuojanti Graikijos „Auksinės aušros“ partija. Tarsi rinkėjo pasirinkimas nėra moralinis sprendimas, tačiau tik asmeninio ir todėl neužginčijamo skonio reikalas.
Prieš dešimtmetį, kai imigracijos problema, kuria naudodamiesi šiandien į populiarumo Olimpą kopia kraštutinės dešinės politikai, iš tiesų buvo stipriai hiperbolizuota, išpūstą burbulą buvo nesunku susprogdinti realybės adata. Šiandien į juos neįmanoma nereaguoti, kai palaikymas siekia tūkstančius, virstančius balsais rinkimuose. Tai daryti reikštų paminti pačius žiniasklaidos principus.
Iš Vašingtono – linkėjimai kraštutinės dešinės Europai
Kol Europoje stambiausieji naujienų šaltiniai neapsisprendžia netgi dėl to, kaip įvardyti šias politines jėgas – kraštutine, radikalia, ekstremistine ar tiesiog populistine dešine – Jungtinėse Valstijose žiniasklaida perima žodyną, kuriuo švelniai save apibūdina agresyvaus gaivalo politinės organizacijos. „Alternatyvi dešinė“ (angl. alt-right) nėra visai naujas pavadinimas jiems, tačiau dabar jis girdimas kur kas dažniau, kai pradėtas atkartoti visiems žinomų naujienų šaltinių.
Tačiau slepia jis nebūtinai naujas idėjas ar asmenis, o neretai – banalų baltąjį nacionalizmą ir priešiškumą mažumoms. Tokią reputaciją JAV spėjo susikurti vadinamasis Nacionalinės politikos institutas, kurį, prieš savaitę neapdairiai antraštėje pristatęs kaip eilinį naują analitinį centrą, dienraštis „Los Angeles Times“ sulaukė kolegų ir visuomenės pasipiktinimo dėl neonacizmo normalizavimo.
Ne dramatiška, tačiau, ko gero, simptomiška. Pradedama priprasti prie to, kas ne taip seniai šiurkščiai trikdydavo, o prie to prisideda ir nauji konkurentai.
Vienas tokių tokių – „Breitbart News“ tinklapis. Be išlygų ir objektyvumo, kurio reikėtų tikėtis iš žiniasklaidos priemonės, rėmęs Donaldą Trumpą, planuoja įkelti antrą koją į Europą. Steve‘o Bannono, Trumpo rinkimų kampanijos vadovo ir būsimojo vyriausiojo stratego, valdoma organizacija jau turi biurą Londone ir planuoja plėsti veiklą ir steigti naują būstinę. Tarp svarstomų galimybių – Prancūzija, Vokietija ar Briuselis. Paklausa yra, niša vietinėje rinkoje – taip pat.
Nereikėtų apsigauti, kad kalba sukasi apie tiesiog dar vieną naujienų portalą, kurio skiltininkai turi politines pažiūras. Tai neišvengiama ir egzistuoja visur. „Breitbart“ net nesimuliuoja objektyvumo ir atmeta neutralų, kiek tai įmanoma, žurnalistinį žodyną. Portalas palaikė „Brexit“, o dabar jo mėgstama tema tapo artėjantys prezidento rinkimai Prancūzijoje ir Le Penų šeima.
Marion Marechal Le Pen, geriau pažįstamos Marine Le Pen dukterėčią, „Breitbart“ pavadino kylančia alternatyvios dešinės judėjimo žvaigžde Europoje. Ir atrodo, kad užsimezgantys šilti santykiai yra abipusiški. Ne itin seniai jaunoji Le Pen savo „Twitter“ paskyroje pranešė sutinkanti dirbti su Bannonu. Koks ateities darbų turinys – lieka neaišku, tikriausiai to gerai dar nežino ir abi pusės. Tačiau gana akivaizdu, kad prancūziškai ar vokiškai siunčiama žinia europiečiui skaitytojui nepakistų nuo tos, kuri JAV ar Jungtinėje Karalystėje siunčiama angliškai – laikas sukilti prieš elitą, primetamą globalizaciją, miestus tvindančią imigraciją.
Ir demokratijos turi tokią teisę, jei mano padėtį esant tiesa. Tačiau bet kokiomis priemonėmis savo tikslų siekiančios štai tokios politinės programos palaikymo platformos vargu ar turi teisę vadintis objektyvia žiniasklaida. Europos pakraštyje esančioms Baltijos šalims aktualiausia turėtų būti tai, kad „Nacionalinis frontas“ ir augančiu populiarumu prieš kitų metų prezidento rinkimus džiaugtis galinti Marine Le Pen yra tiesmukai simpatizuojantys Vladimirui Putinui. Dabar Kremliui pritariančioms politinėms jėgoms ranka tiesiama iš Baltųjų rūmų, naujojo prezidento administracijos, o to dar nėra buvę.
