Kai mažas, tik aštuonerių metų berniukas Kazlų Rūdos savivaldybėje vidury šaltos žiemos, lyg kokioje baisioje brolių Grimų pasakoje, buvo patėvio žiauriai iš namų pusnuogis išvarytas, Lietuva pakraupo eilinį kartą. Ačiū Dievui, berniuką surado gyvą. Klausimas: kodėl nekraupsta lietuviai, kai vaikai varomi iš klasės mokyklose, pažeidžiant Švietimo ministerijos nuostatas „Dėl pritarimo rekomendacijoms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“? Ir kodėl niekas nekreipia dėmesio, kai vaiką, pasiskundusį tėvams, mokytojas išvadina skundiku?
Turime problemą, apie kurią tėvai neretai bijo viešai kalbėtis. Išgirdau pasakojimą apie vieną mokyklą, kurios pavadinimą tėvai bijo atskleisti. Anot tėvų, mokytojai neįtikusius vaikus toje mokykloje varo iš klasės. Vienas penktos klasės vaikas buvo išvarytas tris kartus tos pačios mokytojos. Už ką? Pamokos metu teisingai atsakęs į du mokytojos klausimus ir negavęs atsakyti į trečią, vaikas nusivylęs tarė: „Nesąmonė“. Mokytojos reakcija – „von iš klasės!”. Antras kartas: spontaniškai padėjo kitam vaikui garsiai su atsakymu, kurio pastarasis nežinojo. Ir vėl – „von iš klasės!“. Trečias kartas: pamokos metu atsigėrė vandens iš buteliuko. Už šį „nusikaltimą“ vaikas buvo nuvestas pas direktorių.
Kita mokytoja toje pačioje mokykloje už pakalbėjimą su draugu taip pat išvarė vaiką iš klasės. Turėkite omenyje, kad vaikui tik suėjo vienuolika metų ir, akivaizdu, dar nemoka valdyti spontaniškumo. Tėvai teigia, kad jis gerai mokosi. Jis nesimuša, nedegina mokyklos, mat tik tokiais atvejais galima „varyti“ iš klasės mokinį, perduodant jį ar direktoriui, ar kitam mokytojui, bet jokiais būdais nepaliekant vieno koridoriuje. Iš tėvų pasakojimo susidaro galimas vaizdas, kad vaikas yra hiperaktyvus. Seno, sovietinio sukirpimo mokytojai tesugeba tokį vaiką bausti varymu iš klasės „už neklausymą“, nes nemoka atskirti psichologinių vaiko būsenų taip, kaip tai daro jų kolegos Skandinavijos ar JK mokyklose.
Dar viena bausmė: vaikas teisingai atsako į visus kontrolinio klausimus, bet gauna dvejetą už „blogą elgesį“. Direktorius pritaria susidorojimui su vaiku. Tokioje mokykloje mokytojai traktuoja vaiką kaip priešą, kurį, sovietinio „štrafnoj batalion“ pavyzdžiu, būtina bausti kuo griežčiau. Vienas toks vaikas tampa tokių „pedagogų“ kitų klasės vaikų gąsdinimo įrankiu: „Jeigu neklausysite, bus taip pat su jumis“. Vaikams įkalama į galvą mintis, kad bet koks spontaniškumas yra siaubingas nusikaltimas. „Trukdymo“ kriterijai – ne iš šio svieto, taip sakant. Tai apie tokias, robotus gaminančias mokyklas ir visuomenes, roko grupė „Pink Floyd“ pastatė miuziklą „Siena“ – „The wall“.
Dar viena istorija. Tėvai ir vėl nenori mokyklos viešinti. Jie pasakoja, kad mokytoja pirmokams primygtinai pardavinėjo katalikiškus simbolius, kryželius, lipdukus ir taip toliau. Pirmokiukas grįžo namo apsipirkęs ir dar skoloje. Tėvai kreipėsi į direktorių. Jau kitą dieną mokytoja liepė pirmokams prisipažinti, kuris pranešė tėvams apie jos biznį pamokų metu.
Iškėlęs šiuos pavyzdžius savo FB paskyroje, sulaukiau aibes įvairiausių komentarų. Keli pavyzdžiai: „Buvau ne karta išvarytas, bet dabar, po tiekos metų, negalėčiau pasakyt, kad be pagrindo. Man atrodo, kad tai pati neutraliausia bausmė. Jei mokinys trukdo pamoką, reikia jį išvaryt, o ne įkalbinėti, daryt pastabas ir, neduok Dieve, mušt, ar kažkaip kitaip baust. Mokytojas turi turėt autoritetą. Nes dabar atėjo mada mokytojus tujinti ir t.t . Užtenka postringauti apie mokinių teises, nes apart teisių jie privalo turėt ir pareigas. Kurių nėra daug. Tik mokytis ir netrukdyti tai daryt kitiems. Kai jie tas pareigas vykdys, galima bus diskutuoti ir apie teises.“. (Citata netaisyta).
O čia buvusio vienos Šiaulių mokyklos direktoriaus Algirdo Kontrimo požiūris: „Arkadijau, mokykloje 35 metai, iš jų 30 mokyklos vadovas, daugiau nei pusė metų dirbau ir tebedirbu miesto mokyklose. Nėra tekę patirt situacijos, kurioje net pagalvočiau vaiką vyt iš klasės. Koks bebūtų išdykėlis, situacija per vieną pamoką nesusiklosto kritiška, kažką tada ne taip daro mokytojas. Aš nekalbu apie teisines pasekmes – pamokų metu mokytojas ir mokykla atsako už mokinį. Jei išvytas vaikas tuo metu išeis iš mokyklos ir autoįvykis? Ką pasakysi šeimai? Bet šioje konkrečioje situacijoje variantų buvo įvairiausių, ir juokais galima viską buvo paverst, ir pamoką dar įdomesnę padaryt. Man tiesiog nagai niežti, kaip smagu mokytojo vietoje pamokoje tuo metu būti. Neeilinė situacija – laisvė darbui pamokoje. O jei nebelaiko nervai, jei vertinamos pažymiu ne žinios, o elgesys, gal verta pagalvot ir apie poilsį? Ir nesvarbu, kad tau būna tik 30 metų, o ordinai žvanga abejose švarko pusėse... Dabartiniai vaikai nemėgsta to žvangėjimo, laikas mums pradėti dirbti kitaip. O dirbančių kūrybingai irgi, patikėkit, labai daug.“
Be jokios abejonės, tėvai turi mokyti vaikus pamokos metu netrukdyti mokytojui ir vaikams mokytis. Tačiau varymas iš klasės, nesiremiant Švietimo ministerijos rekomendacijomis, prieštarauja šiuolaikinei pedagogikai. Ji jokiais būdais nepateisina mokytojo reikalavimo, kad vaikas nepraneštų tėvams apie tai, kas vyksta su juo mokykloje.
Advokatas Vytautas Sirvydis, paprašytas komentuoti straipsnyje pateiktus pavyzdžius, teigia: „Jeigu pateikiama faktinė fabula tikra (o vienintelis šaltinis, kaip suprantu, tėra pats vaikas), tai labiausiai užkliūva liepimas „daugiau neskųsti“. Tai kokių gi daugiau veiksmų gali imtis vaikas, jeigu nesiskųsti? Pats, savo jėgomis organizuoti savųjų interesų gynybą? Kažkokia armijos/zonos „poniatija“, agituojanti už Linčo metodikų taikymą. Teisinėje visuomenėje nėra kito būdo patikrinti veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumą, vienintelis būdas yra skųsti tokius veiksmus ar nutarimus, subjektams, turintiems kompetenciją tokius skundus nagrinėti. Teisės skųstis apribojimas ar uždraudimas smarkiai prieštarauja teisingumo principui ir skatina savivalę.“
Taigi matome, kad egzistuoja aiškios rekomendacijos, kaip tvarkytis su „sunkiais“ vaikais. O kaip atrodo rekomendacijos mokytojams? Anot V. Sirvydžio, „pažeisti Jūsų nurodytas taisykles (turiu galvoj tas taisykles, kurios reglamentuoja mokytojų, o ne mokinių elgesį) vargu ar įmanoma, nes juridinės technikos požiūriu tos taisyklės yra labai amorfiškos, galinčios būti interpretuojamos labai įvairiai, be to, tėra rekomendacinio pobūdžio, taigi, neprivalomos.“ Jeigu taip yra, tai ar tėvai tampa betoninio mokytojų prūsiško vaiko „auklėjimo“ įkaitais? Matyt, taip ir yra, nes tokiose mokyklose dauguma tėvų tiesiai šviesiai bijo ginti savo vaiką, bijodami mokytojų susidorojimo su jų vaiku.
Tokiose mokyklose mokytojai kategoriškai atsisako bendrauti su tėvais, sprendžiant vaiko elgesio problemą, nes patys buvo išmuštruoti panašios „pedagoginės“ mokyklos „pedagogikos“. Tokioje mokykloje nekalbama. Tokioje mokykloje baudžiama. O paskui baisimasi, kad kažkas išvaro vaiką iš namų. Matyt, tą žmogėną, išvariusi pusnuogį vaiką į šaltį, taip pat kažkas, lyg kokį šunį vaikystėje, varinėjo lauk. Kiek dar tokių mokyklų ir mokytojų yra Lietuvoje?
