Nemiegota naktis, septynios valandos sekant stumbrų bandos pėdsakais, braidymas po pelkes, gulėjimas bandos pašonėje stengiantis nekvėpuoti, kai įtarus gyvūnas dvidešimt minučių spokso į akis. Slėptuvės paukščiams stebėti, gamtoje praleistos paros, šaltis, ledinis vanduo, uodai, konkurentą pajutęs elnias, pasisveikinti ateinantys šernai, gulėjimas upelio srovėje žiemą laukiant, kol pasirodys vandeninis strazdas. „Būna, paskambina: „Yra paukštis.“ Įvertinu sėkmę, jeigu yra bent dešimt procentų, viską metu ir važiuoju“, – sako ornitologas, gamtos fotografas Marius Čepulis, kurio klajonių po Lietuvos miškus, laukus ir parkus nuotraukas bei pasakojimus socialiniame tinkle „Facebook“ seka tūkstančiai žmonių.
Žymiausias Švėkšnos paukštis – iš upelio apsiuvas traukiantis vandeninis strazdas baltais vokais. Bene liūdniausias padaras – mažasis žiemsprindis, drugys, kurio sparnus pakanda rudens šalna, lieka tik vėjo nupučiamas apvalkalas. Taiki stumbrų banda pralaimėtų atbėgančiai klasei vaikų, paprasčiausiai spruktų nuo jų. Tokias istorijas tarsi iš kišenės traukiantis vilnietis fotografas žmonėms piešia romantišką buvimo gamtoje vaizdą, bet negaili ir ne visada patogios realybės, ironijos spalvų. Tiesiai pripažįsta, kad pagrindinis motyvas nenustoti braidyti po miškus su fotoaparatu jam buvo nesėkmė – kai nesiseka kartą, du, septynis, dar atkakliau medžioji svajonę.
Lietuviams M. Čepulio puslapis „Čepulio fotoklajonės“ jau tapo savotišku gamtos naujienlaiškiu. Tiems, kurie labiau vertintų egzotiškų užsienio šalių gyvūnus, paukščius ar vabzdžius, jis galėtų išskleisti visą nuotraukų kolekciją: Lietuvoje yra beveik 380 rūšių paukščių, 70 rūšių žinduolių, įamžinti spėjo vos pusę. O jei to negana, papasakotų apie prieš porą metų į Kauno apylinkes atskridusią baltąją pelėdą, kurią nufotografavo pirmas. Paskui pasigrožėti paukščiu važiavo autobusai iš Anglijos, Airijos, Lenkijos, Latvijos.
Kai tarėmės dėl interviu, įspėjote, kad turite sąlygą: paskutinę minutę galite išskubėti į gamtą fotografuoti. Ta paskutinė minutė būna ir ketvirtą ryto. Tiesiog atsikeliate taip anksti, pasižiūrite pro langą, oras palankus – ir važiuojate? – paklausiau ornitologo, zoologo, gamtą fotografuojančio aštuoniolika metų.
Dažniausiai susiruošiu iš vakaro, pasižiūriu prognozes, kokie bus orai, kokios sąlygos, nes reikia nusistatyti žadintuvą. Čia svarbiausias dalykas: nusistatau tris žadintuvus, su vienu nesuveikia, antras sunervuoja, trečias pažadina. Kartais pabundu antrą ryto ir žiūriu, koks dangus, koks oras, ar nepasikeitė prognozė, jau tada važiuoju. Arba važiuoju į kurią nors slėptuvę ir oras nelabai rūpi, tada jau galima ruoštis prieš kelias dienas, neišlekiu tą pačią sekundę.
Būna, paskambina: „Yra paukštis.“ Įvertinu sėkmę, jeigu yra bent dešimt procentų, viską metu ir važiuoju.
Reikia turėti informatorių tinklą visoje Lietuvoje?
Taip, nes fotografijoje pats svarbiausias dalykas yra informacija. Paskambina žmonės, kolegos, miškininkai.
Kokios dabar „aktualijos“ žvėrių ir paukščių pasaulyje, kas vyksta miške, parke, mieste? Kaip tik neseniai kalbėjote apie parkų žvėris ir paukščius, pasakojote, kad migruoja stirnos, kiškiai, kovo mėnesį Vingio parke perės pelėdos. Dažnai ateiname į parką galvodami, kad jame nieko nėra, nebent koks žvirblis tupi.
Dabar sausio pabaiga, nieko įdomaus nevyksta gamtoje. Visi ieško maisto, žvėrys ir paukščiai bando išgyventi. Kai kurie paukščiai jau pradeda krautis lizdus, vasario pabaigoje pradės perėti jūriniai ereliai. Prasideda kranklių vestuvės, jie ima gražiai rėkauti, miškuose – vilkų, lūšių vestuvės, lapių ruja – šitie žvėrys pradeda aktyviai lakstyti, ieškoti partnerių, naktimis kaukti. Veiksmas vyksta. O parkuose paukščiukai laksto, ieško maisto, įvairių rūšių zylės susiburia į būrius kartu su geniais, lipučiais, bukučiais ir laksto po medžius.
Pradedantis gamtos stebėtojas gal ir gali žinoti, kur galima rasti kokį kranklį, o kur ieškoti erelių?
Kad ir Grigiškėse. Jų visur yra, kur atsiveria neužšąlantys vandens plotai. Aišku, jei žiemą nėra kaip susirasti maisto, nekrenta gyvūnai, erelių nebus. Prie miškų erelių pamatysi rečiau, jie pasitraukia arčiau vandens, minta negyvais žvėrimis, paukščius, žuvis prie tvenkinių pagaudo.
Jūsų domėjimasis gamta prasidėjo nuo vasarų močiutės kaime. Tada buvo vaikščiojimas po parkus, paukščių žiedavimas, knygų apie juos skaitymas, studijos – esate ornitologas, zoologijos magistras. Dabar ir fotomedžiotojas, kuris tampa fotomenininku. Fotografuoti pradėjote turbūt nuo miesto paukščių, žvėrių, ar pirmos fotomedžioklės buvo miške, įsirengus slėptuvę?
Pradėjau fotografuoti seniai, dar su „Smena“, fotkinau kaimo ožkas ir šunis, žvėris zoologijos sode. Kai jau turėjau normalesnį fotoaparatą, „Zenit“ su spalvota juostele, pradėjau fotografuoti visokius vabzdžius, gėlytes. Prieš tai nardžiau, po vandeniu labai daug visko fotografavau, bet kai jau išlipau į krantą ir rimtai pradėjau domėtis paukščių fotografija, daugiausia laiko praleisdavau Vingio parke. Beveik kiekvieną rytą važiuodavau į parką, eidavau savo maršrutais palei upę, ieškodavau, bandydavau įamžinti.
Paskui pradėjau domėtis, kaip iš tikrųjų tuos paukščius reikia fotografuoti, ir išsiaiškinau pagrindinę taisyklę – jeigu nori padaryti gerą nuotrauką, paukštis arba žvėris turi pas tave ateiti, o ne tu pas jį. Kai šitai įvykdai, viskas yra tvarkoje. O kaip tą padaryti, jau visas menas.
Turbūt reikia pradėti nuo paukščių stebėjimo – tai darant nejudėti, laukti kantriai vienoje vietoje, nebūti raudonai apsirengus?
Ne, gali būti raudonai apsirengęs. Vis tiek prie paukščių taip paprastai neprieisi ir jų neapgausi, reikia statytis slėptuves, kad tavęs visiškai nematytų. Paukščiai labai reaguoja į judesį, jei žmogus nors kiek sujuda, jie bijo, bėga. Aišku, ne visi, bet dauguma. Todėl statomos slėptuvės, kartais jie jaukinami, viliojami. Visos paukščių nuotraukos daromos iš slėptuvių. Aišku, kai vaikščiojau Vingio parke, dar maskuotis nebandžiau. Pradėjęs fotografuoti iš slėptuvių, važiuodavau į Nemuno deltą. Pasistatydavau palapinę, kurią užmaskuodavau žolėmis, tinklais. Taip pasislėpdavau, kad manęs žmonės nematydavo penkiolikos metrų atstumu. Buvo vienas atvejis, tvenkinio sargas norėjo mane išrūkyti, galvojo, kad brakonierius. Visai šalia jo gulėjau, nematė.
Įdomios ne tik jūsų nuotraukos, bet ir istorijos. Pavyzdžiui, rašote, kad nemiegojote visą naktį, septynias valandas sekėte paskui stumbrus, braidėte po pelkes ir griovius iki kelių, kol kelnės suledėjo, gulėjote šalia bandos. Rašote, kaip per šalčius iššokote iš automobilio nufotografuoti sniegenos, atsigulėte ant kelio, ir prišalo kostiumas. Arba mažojo žiemsprindžio gyvenimą ir mirtį papasakojote taip, tarsi jis būtų asmenybė, personažas. Gal tai žmonėms ir patinka, kad bandote Lietuvos gamtos grožį parodyti ne vien vaizdais, bet ir pasakojimais?
Žmones reikia sudominti. Šiais laikais jie visiškai atbukę, jiems niekas neįdomu, reikia pateikti informaciją sukramtytą, įkišti į gerklę, ir tai dar nuryti tingi. Žmonės tingi skaityti, žiūrėti – pamatau, gražu, viskas. Gyvename informacijos amžiuje, viskas per daug greitai eina. Pats kadras, kai tu į jį tik žiūri, pasižiūri ir užmiršti. Bet jeigu yra kažkas parašyta, kaip jis buvo padarytas, darosi įdomiau. Žmonės gi nežino, kas slepiasi po ta nuotrauka, kiek ten reikėjo eiti, šlapti, rizikuoti, nerizikuoti, laukti. Parodai žmonėms tokių nuotraukų kainą, tada domisi, skaito.
Taip fotografuojant būna nemiegotų naktų, prastų orų – kaip išmokote susidoroti su šalčiu, karščiu, uodais, nuoboduliu laukiant?
Būna, kad nenori keltis, nes žinai, kad prieš tai parą temiegojai tris valandas, o dar prieš tai dvi. Bet vertiesi iš lovos, nes galvoji: o kas, jeigu šiandien pavyks? Ta mintis pati svarbiausia, ji pakelia, ir eini automatu.
Su šalčiu tai nėra ką veikti, man šaltis patinka, nešalta, kai yra minus 25. Norėčiau, kad Lietuvoje žiemą visada būtų minus 20, minus 15, niekada nebūtų pliuso, o vasarą temperatūra nekiltų aukščiau negu 20 laipsnių. Kažkas mane prakeiks už tai, bet man nepatinka karštis, aš šaltį toleruoju.
Uodai? Uodų Lietuvoje nėra, palyginti su kokia nors Uralo taiga, tundra, kur vienu smūgiu gali aštuoniasdešimt uodų užmušti. Užsimaskuoji, naudoji priemones, išmoksti apsisaugoti nuo šalčio, apsirengti tinkamai tiek vasarą, tiek žiemą.
O kiek užtruko perprasti, kaip paukštį, žvėrį atrasti, kaip prie jų prieiti? Pradžioje gal bandai aklai, paskui atrandi, kad tos kelnės čeža, toje vietoje žvėris tavo kvapą jaučia.
Viskas tik per praktiką. Daug sužinojau iš savo kolegų, jie pasakodavo, iš pasakojimų, nuotraukų, skaitydamas straipsnius, iš informacijos krislelių susidėliojau, kaip turėčiau daryti. Pats išradau visokių nesąmonių, slėptuvių, kurių anksčiau niekas Lietuvoje nedarydavo, taip nefotografuodavo. Viskas ateina per vargą, per kiekvieną bandymą. Kai kartą nepadarai, nepasiseka, darai kitaip.
Iš tikrųjų perprasti žvėris dar tik pradedu. Kai kuriuos geriau pažįstu, kai kuriuos mažiau.
Žmonės gyvena stereotipais. Jie iš pasakų ir filmukų žino, kad vilkas durnas ir piktas, o yra visiškai atvirkščiai – tai vienas iš protingiausių žvėrių. Ne veltui jo nuotraukų tiek mažai, taip mažai prie vilkų prieinama. Lapė atseit gudri, bet ją apgauti nėra ką veikti – pacypsėk kaip pelė, jinai ateis pasižiūrėti, nes yra labai smalsi. Svarbu, kad tavęs neužuostų ir nepajustų. O lapiukai tai išvis žaidžia šalia, kai fotografuoju.
Žmonės pamato stumbrą, galvoja, kad viskas, panašus į karvę, jautį, jei raudonai apsirengiau, jis vysis mane per pievą. Iš tikrųjų stumbrai patys taikiausi gyvuliai. Kai pasakoju vaikams mokyklose apie gyvūnus, jiems dažnai sakau: „Vaikai, yra jūsų klasė, atsistojate ir bėgate į stumbrų bandą, o stumbrų banda bėga į jus. Kas laimės?“ Visi rėkia: „Stumbrai!“ Ne, vaikai laimės, o stumbrai pabėgs. Jie visą laiką pasitraukia, duoda kelią žmogui. Mieli, faini padarai.
Sakėte, buvote priėjęs visai šalia bandos. Nereagavo į jus?
Jie nematė. Jeigu nors kiek pajustų, kad šalia yra žmogus, pabėgtų. Kai kurie įtardavo, nes yra dvidešimt stumbrų, sužiūrėti kiekvieną iš jų, kuris į tave žiūri, beveik be šansų. Kartais stumbras stebi, kad kažkoks neaiškus šešėlis guli arba stovi pasislėpęs už medžio, žiūri dvidešimt minučių nenuleisdamas akių, ir tu turi tas dvidešimt minučių nekvėpuot, nejudėt, palaukt, kol jisai nusisuks, sumirksės, tik tada gali atpalaiduoti kokią koją, pakelti nutirpusią ranką.
Kalbėjote apie vilkus, lapes, stumbrus. O ką pasakytumėte apie šernus, kurių Lietuvoje pilna? Briedžius?
Šernai vieni iš mieliausių padarų. Jie tikrai protingi, gudrūs ir mieli. Nors istorijos, kaip medžiotojai laksto į medžius nuo šernų, nėra netikros – jeigu šerną įspeisti į kampą ir jis neturi kur pabėgti, tada gali tave pagauti ir pakratyti kaip reikalas. Būrys šernų negyvą stirną suėda per naktį su visais kaulais.
Paprastai prie žmonių jie neina, bijo. Prie manęs šernai bėga būriais: einu palaukėmis, šernai bėga į mane pasižiūrėti, pasisveikinti. Dažniausiai taip elgiasi šerniukai. Yra šernės puolusios – puolė, sustojo, aš nejudėjau, mes pažiūrėjome vienas į kitą ir išsiskyrėme. Svarbu yra jausti žvėrį, žinoti, ką jisai gali padaryti. Aišku, šimtu procentų niekada negali būti tikras. Jei matau, laksto šernas rėkdamas, kriokdamas aplinkui, jaučiu, kiek jis gali padaryti. Jeigu nebėgu, nepanikuoju, ir jisai nebėga, nepanikuoja.
Briedžiai atsargūs, nors per rują pakankamai arti prieina. Tada patinui akys užsipila, bet koks judantis daiktas yra konkurentas. Reikia parodyti, kad esi žmogus, ir briedis pabėgs.
Teko bėgti nuo žvėrių?
Vieną kartą tik reikėjo atšokti, kai žvėris šoko ant manęs. Elnias pagalvojo, kad esu konkurentas, ir užšoko ant mano batų. Buvau nusiavęs, tuo metu perbridau upelį, jis išgirdo, kad bridau. Už manęs subaubė kitas elnias. Pagalvojo, konkurentas stovi, reikia jam duoti į galvą. Vos spėjau atsitraukti. Bet kai elnias užuodė mane, nulėkė laukais.
Gali pulti sergantis, užspeistas žvėris, kitaip būdavo nebent akmens amžiuje, nes žmogus buvo tiesiog paprasta auka. Dabar žvėrys tikrai žino, kas yra žmogus.
O ar vaikai žino, kas yra žvėris ir paukštis? Daug keliaujate po mokyklas, kalbatės, rengiate parodas. Dažnai sakoma, kad šiais laikais vaikai net karvės nematę, jie nežino apie mūsų gamtą, nepažįsta vietinių rūšių. Ar susidūrėte su tuo, o gal yra priešingai?
Beveik kiekvienoje klasėje būna koks nors vienas vunderkindas, kuris absoliučiai viską žino. Kad visiškai nieko nežinotų, taip nebūna. Aišku, painioja gluodeną su gyvate, neskiria kai kurių paukščių. Bet šiaip ne pats svarbiausias dalykas žinoti, koks gyvūnas kaip atrodo, bet suprasti gamtos principus. Žinoti, kad gyvūnai nėra geri ir blogi, jie visi vienodai geri, reikalingi; erkė lygiai tokia pat gera kaip gulbė.
Padedate ir suaugusiesiems atrasti tai, kas gražu ir įdomu šalia, tiesiog pažiūrėjus pro buto langą.
Aš pats eidamas mieste girdžiu paukščius. Kalbuosi su kuo nors ir girdžiu, kaip jie čiulba, man tai nėra tik fonas. Važiuodamas kur nors automobiliu, ne vien vairuoju, dairausi, kur kas praskrido, prabėgo, stebiu aplinką.
Gamtininkai nemažai kalba apie nykstančias rūšis, žmogaus poveikį aplinkai, vyksta diskusijų apie medžioklę. Kokių pokyčių gamtoje pastebite jūs?
Medžiotojai gamtoje pats mažiausias blogis. Didesnis yra besiplečiantys dirbami plotai, jau dabar trūksta nepaliestų vietų, nes ten, kur vien monokultūros, auga viena rūšis augalų, nebus nei vabzdžių, nei gyvūnų. Nekalbant apie trąšas, pesticidus – nors juos ir bandoma reguliuoti.
Mes vartosime vis daugiau, gaminti reikės daugiau. Aišku, technologijos gerėja ir gamtosaugos srityje, galų gale, keičiasi požiūris. Žmonės mažiau šiukšlina. Nenoriu nieko sakyti apie žvejus, grybautojus, poilsiautojus, bet ten, kur jie praeina, kartais lieka tvartas.
Kai kuriuose šalyse privaloma laukus atskirti krūmais, kad žvėrys, paukščiai turėtų kur slėptis. Jeigu miestuose žalius plotus purškiame purškalais nuo erkių, nieko nebelieka, ne tik erkių.
Kalbėjote apie tai, kad laikėte daug gyvūnų, vienu metu net apie trisdešimt rūšių. Ar jūsų šeima irgi pamišusi dėl gamtos?
Mes su buvusia žmona biologai, vien iš domėjimosi laikėme daug gyvūnų. Gyvatės, driežai, vorai, skorpionai, gyvalazdės, žalčiai lakstydavo po kambarius laisvi ir mušdavosi vienas su kitu. Katės, šunys lygiai taip pat. Kadangi nevažiavau į gamtą, tai gamtą atsivežiau pas save. Jau nekalbant apie visus paukščius, kuriuos žmonės atnešdavo gydyti, užauginti, pagloboti. Vaikai nuo mažumės kambaryje laikydavo po kelis gyvūnus, vienas šešką, kitas papūgą, triušius. Aišku, dabar vaikai užaugę, gyvūnų daug mažiau. Dukra studentė, sūnus baigia mokyklą. Kartais su juo išvažiuoju pafotografuoti žvaigždžių. O mažoji dukra pirmaklasė, laksto po pievas, gaudo vabalus ir man rodo. Meilė gamtai yra.
Ar jūs bandote fiksuoti nykstančias rūšis ateičiai, kaip daro kai kurie užsienio fotografai?
Lietuvoje tokių gyvūnų nėra, yra tik kelios labai retos paukščių rūšys. Prie retų gyvūnų stengiuosi nelįsti, jų netrikdyti, nes man nereikalinga nuotrauka vien dėl to, kad turėčiau trofėjinį portretą. Žvirblis gali būti fotografuojamas dešimt metų ir jo nenufotografuosi taip, kaip nori, nes nori kažko, ko dar pats nežinai, nori, kad žvirblis atrodytų kitaip.
Ar yra minčių savo veiklą pristatyti užsienyje, parodyti, kokių gyvūnų ir paukščių turime? Juk kai kurie gamtos mylėtojai į Lietuvą specialiai atvažiuoja jų stebėti.
Yra minčių apie albumus, gal kooperuosimės su kitais fotografais. Stebėti paukščių atvažiuoja labai daug žmonių. Pagrindinė trauka – į Kuršių neriją, Nemuno deltos regioninį parką. Stebi gerves, erelius. Prieš porą metų prie Kauno buvo atskridusi baltoji pelėda, pusė pasaulio suvažiavo pasižiūrėti į ją. Aš ją nufotografavau pirmas, po manęs žmonės važiavo autobusais iš Anglijos, Airijos, Latvijos, Lenkijos.
Tarptautinius paukščių stebėtojus vienija noras pamatyti tai, ką matome labai retai, savo akimis?
Taip. Arba atrasti naują rūšį. Pats aptikau Lietuvoje dar nematytą paprastąjį stepinį vieversį. Pastebėjau važiuodamas automobiliu pakelėje, nufotografavau, tada su kolegomis ornitologais nustatėme, kokia rūšis (kalbama apie stepinį vieversį, gyvenantį prie Viduržemio ir Juodosios jūros, kuris anksčiau Lietuvoje nepastebėtas – aut. past.). Vėliau pasirodė, kad prieš kelias dienas tą paukštuką stebėjo kitas kolega, tik jis nelabai atkreipė dėmesį į tai, ką matė. Atradėjo titulą teko perduoti jam. Yra sportinis interesas pamatyti kažką reto. Vienas rečiausių paukščių, meldinė nendrinukė, peri tik keliose šalyse Europoje, tarp jų ir Lietuvoje, čia visi važiuoja į jas pasižiūrėti, pasiklausyti.
Klausantis jūsų, galima suprasti, kad Lietuvos gamta daug įvairesnė, nei manome.
Tikrai. Aišku, mes neturime liūtų ir dramblių – nežinau, kodėl jie visiems taip patinka, nieko ten ypatinga, mūsų gamta nėra tokia įvairi kaip tropinių kraštų, bet kai viską, ką gali pamatyti Lietuvoje, susidedi į vieną krūvą... Peržiūrinėju savo nuotraukas: Lietuvoje yra beveik 380 rūšių paukščių, 70 rūšių žinduolių, iš jų esu įamžinęs gal tik pusę, paprastai žmonės geriausiu atveju mato vos dešimt procentų. Jei viską išdėliotume jiems prieš akis, akys išsipūstų. Vaikams ir suaugusiesiems rodau nuotraukas, jie stebisi ,ar čia tikrai tokie pas mus gyvena?
Kukutis, žalvarnis, tulžys, kėkštas – pasakiškų spalvų paukščiai. O kur drugeliai, vabzdžiai, vorai. Pusės jų niekas neištyrinėjęs, jau nekalbu apie grybus, kerpes, augalus.
Augalus, uogas ir kerpes jūs irgi fotografuojate.
Taip, bet reikia pajausti, negali šiaip sau imti ir fotografuoti. Turi susigyventi su tuo augalu, turėti viziją, atrasti tinkamą laiką. Kai eini fotografuoti augalų, neini fotografuoti gyvūnų. Turi būti tam nusiteikęs, kai einu fotografuoti gyvūnų, augalai lieka nuošaly. Bet kartais, kai viskas nusibosta, atsiguli kur nors pievoje ir pusę valandos žiūri į vieną gėlę, kol supranti, kaip ją reikia nufotografuoti.
Akivaizdu, kad, fotografuodamas gamtą, laukdamas geriausių momentų, išmoksti atidžiau stebėti aplinką, kantrybės, suprasti jos dėsnius. Ką dar jums davė ši veikla, ką išmokote, atradote?
Vienas iš svarbiausių atradimų buvo tai, kad pagrindinis motyvas yra nesėkmė. Labiausiai motyvuoja dirbti, kai nesiseka, nes kai sekasi, padarai labai lengvai, sakai – padariau, ok, kita svajonė. O kai nesiseka vieną kartą, antrą, septintą, nesiseka metus, dvejus, nori dar daugiau, užsispiri įvykdyti.
Negali užsifiksuoti į vieną veiksmą: sugalvojai nufotografuoti elnią, nepavyko, susinervinęs varai namo ir daugiau į nieką nežiūri. Eini, pamatai dar kažką. Pamatai, kad vietoje elnio tupi vabaliukas, daug įdomesnis, smagiau jį fotografuoti. Nesėkmės negali tavęs uždaryti nuo atvirumo aplinkai.
Bet tų nesėkmių, kaip suprantu, buvo? Sugalvojote idėją fotografuoti gyvūnus, dalytis nuotraukomis socialiniame tinkle. Daug kam gal buvo neįdomu: mes viską žinom, viską matėm. Tik paskui atsirado sekėjų.
Kai pradėjau projektą, tikrai nežinojau, kaip bus, mano pirmas postas buvo apie tai, kaip nesiseka: visą savaitę važinėju, nieko nepavyko padaryti. Nesitikėjau, kad tiek žmonių susidomės, sakys, kad gerai rašau. Jeigu patinka, gerai, kryptis teisinga, žmonėms šito reikia.
O be fotografavimo turite kitų veiklų?
Dirbu įmonėje, vakarais šokiai – tai mano kita aistra, dėl to negaliu ilgai miškuose būti, nes į savaitę tris, keturis kartus vyksta šokiai. Kubietiška salsa, bačiata, kizomba. Laisvas grafikas įmonėje yra pliusas, nes vasarą fotografuoti galiu nuo šešių ryto iki nakties, o žiemą sunkiau, švinta pusė aštuntos. Gyvūnų nuotraukas dažniausiai darau rytais ir vakarais.
Mano veikloje turi būti visiškas šeimos palaikymas. Jeigu tokio nėra, blogai, kai žmogus atsikelia naktį ir sako, kad išvažiuoju dviem dienoms, arba gali per vieną valandą sugalvoti, kad jam reikia į pajūrį, į Estiją fotografuoti Šiaurės pašvaistės.
Ar yra tekę rimtai pasiklysti arba naktį, laukiant gero kadro, pasijausti nejaukiai, nes esate vienas, aplinka nepažįstama?
Naktį nebaisu, aš žinau kiekvieną balsą, garsą, suprantu, ką jis reiškia. Kai žmogus eina per lauką naktį ir priešais ateina šlamėdamas didelėmis kojomis mažiukas ežiukas, tada taip – naktį visi garsai ryškesni, bet kai tiksliai žinau, kas aplink vaikšto, nėra ko bijoti. Naktį dar saugiau, tavęs niekas nemato.
Noriu pasiklysti, bet nepavyksta, per daug gerai
orientuojuosi – mano šeimoje visi orientacininkai – ir tėvas, ir brolis. Į Šiaurę
galiu atsisukti bet kada. Galų gale, Lietuvoje nėra tokių miškų, kur užtruktum
ilgiau negu tris valandas, kad iš jo išeitum. Be to, visada turiu telefoną su
žemėlapių programa, – gamtos fotografo kasdienybės romantiką humoru atskiedžia
M. Čepulis, po kurio papasakotų istorijų imi atidžiau stebėti miesto paukščius.
