Visuomenė pakraupusi nuo žiaurių vienas po kito Lietuvą sukrėtusių nusikaltimų. Nuo „socdeminių“ išdavysčių ginant susimovusį partijos narį. Nuo seksualiniu maniaku tapusio Seimo nario, kuris, girdi, „kovojo su sistema, kuri jį už tai dabar puola“. Ir visgi, kas bebūtų, šalis yra mūsų, o tunelio gale visuomet matosi šviesa.
Dėl šalį sukrėtusių žudynių. Negalima pasiduoti žemiausiems instinktams, reikalaujant mirties bausmės. Taip, tragiška, kad visa šutvė jaunų žmonių – pakelių grobuonys – yra pasiruošę žudyti ir itin žiauriai – kastuvo smūgiais – atima vienmetės merginos gyvybę. Taip, jeigu juos nuteis, teks mums išlaikyti dar keletą žmogėdrų iki grabo lentos, bet tokia yra humanizmo kaina: valstybė neturi teisės žudyti.
Taip, jie, kaip ir kiti nuteistieji, galimai reikalaus savo teisių, kreipsis į Strasbūrą, ir tai kokį nors bendruomenės narį siutins. Juolab kad dar negirdėti jokio atsiprašymo.
„Mūsiškiai“ rašytojos Rūtos Vanagaitės įvardyta prasme neatsiprašo. Atsiprašyti sugebantis žmogus paprastai nežudo, nebent kažkas užplaukia ant smegenų.
Tai ar atsiprašys? Jeigu rėksime „prakeikti čigonai!“, tikrai neatsiprašys. Juolab nereikėtų pamiršti, kad pastaruoju metu visą eilę žiauriausių žmogžudysčių įvykdė degradavę lietuviai. Mažiausiai ko reikia, tai ieškoti atpirkimo ožio kitataučio. Lietuvos istorijoje yra pavyzdžių, kuo gali baigtis visos tautos tapatinimas su blogiu.
Kalbant apie degradaciją. Degradavusių – savanaudiškumo kontekste – Lietuvoje taip pat netrūksta. Ir čia visai nesvarbus išsilavinimas ar statusas visuomenėje. Šiuo atveju kalbu apie veikėjus Seime (save vadinančius socialdemokratais), kurie gina galimai su nusikaltėliais bei Rusijos slaptosiomis tarnybomis susijusį frakcijos narį Mindaugą Bastį. Kalbu ir apie jau buvusį kandidatą į LSDP pirmininkus Zigmantą Balčytį, kuris (kaip ir bendrapartietė Vilija Blinkevičiūtė) pasirinko geresnį gyvenimą užsieniuose, o ne gelbėti visuomenės apklausose iki 7,7 procento kritusią partiją.
Iškeliaus į Europos Parlamentą ir Gediminas Kirkilas. Kitaip kaip žiurkių bėgimu iš skęstančio laivo šio proceso nepavadinsi. Kas taps Mesiju, išgelbėsiančiu tikrąją lietuviškąją socialdemokratiją? Stebint kandidatus, teks rinktis tarp maro ir choleros. Abiem atvejais būtinas ideologinis išgijimas – arba mirtis.
Ar dar verta plačiau kalbėti ir apie dar vieną Seimo seksualinį maniaką Kęstutį Pūką? Ir iš kur tokie vis į Seimą patenka? Klausimas visiškai toks pat, kalbant ir apie žudikus. Kol šalį kankins politinė degradacija, pasiruoškite nesistebėti būsimais jaunų žmonių nusikaltimais, nes principų neturėjimas yra užkrečiamas. Taip jau yra, kad Lietuvoje perfrazuojant, kas galima Jupiteriui, galima ir jaučiui.
Tokia yra praeitos savaitės nusikaltimų suvestinė, tokie politinės degradacijos bei amoralumo pavyzdžiai. Kaip aš tokiu atveju įžvelgiu šviesą tunelio gale? Geras klausimas.
Štai šią savaitę aplankysiu vieną gimnaziją Elektrėnuose. Kalbėsiu apie pilietinę visuomenę ir jos pagrindus gimnazistams. Su šia programa iš viso esu aplankęs apie 400 gimnazijų. Žinau, ką šį kartą pasakysiu gimnazistams:
„Jeigu manote, kad pasiduoti, nuleisti rankas, pabėgti, stovėti šalia ir taip susitaikyti su blogiu yra daug lengviau, tai klystate. Susitaikėlis, prisitaikėlis tampa to blogio šalininku. Tai aksioma. Kitaip nebūna. Vieno nelaimė nėra kito laimė. Kito nelaimė anksčiau ar vėliau pasibels ir į tavo namus.
Aš grįžau į Lietuvą traukiniams su emigrantais lekiant iš šalies, bet man nė karto nekilo mintis šokti į nulekiantį traukinį. Paprasčiausiai nenoriu, kad mano šalyje politiniai ir kriminaliniai degradai diktuotų dienotvarkę man ir visuomenei.
Visokių tautybių degradų yra visur, nuo jų nepabėgsi, gali tik apsimesti, kad išsisuksi. Nenoriu, kad tokie diktuotų šaliai, kuri savo grožiu nenusileidžia nė vienai kitai pasaulio valstybei, kuri yra mūsų visų, nesvarbu kilmės ir statuso, Tėvynė.
Vienoje savo pasakoje vaikams rašiau, kad gerų žmonių gyvenime visuomet yra daugiau nei blogų. Antraip nei Lietuvos, nei pasaulio su žmonėmis jau nebebūtų. Gyvenimas garantuoja, kad ir juodžiausio tunelio gale yra šviesa, tik nereikia prarasti drąsos ir pasitikėjimo savimi.“
Taip pasakysiu gimnazistams, taip sakiau ir sakau savo sūnums. Ir taip, įjungsiu visu garsu „Queen“ su Freddie Mercury: „The show must go on!“
