Taip, kad rusai nesukiltų, prireiks karo. Ne mažyčio, kokio nors Sirijoje ar Libijoje, ir ne Ukrainoje, o didelės vertės simbolinio karo. Mat mažais karais savo parapijoje Rusijos piliečių jau nebenustebinsi, o karas Ukrainoje nėra toks populiarus.
Rusijai vadovaujantis politinis režimas jau suprato, kad ukrainiečiai – tai ne nutukę, karo vengiantys vakariečiai. Ukrainiečiai kovos taip, kaip kovojo „kiborgai“, gindami Donecko oro uostą. Tad viena rimčiausių alternatyvų karui Ukrainoje – Baltijos valstybės.
Psichologinis ir dezinformacijos karas prieš Lietuvą jau vyksta. Pamenate Seimo narės Rimos Baškienės (LVŽS) kvietimą mokytis iš Rusijos? Taip, mokytis, kaip daužoma laisvė.
Jei JAV ir NATO sugebėtų Vladimiro Putino režimą įtikinti, kad karas prieš Baltijos valstybes keltų pavojų pačiai Rusijai, jam tektų rinktis tarp likusių scenarijų. O jų nėra tiek daug.
Kovo 26 dieną nuvilniję per visą Rusiją (o kovo 25-ąją – ir Baltarusiją) protestai rodo, kad bent dalis abiejų šalių piliečių praranda baimę. Jei baltarusių protestus prieš jų prezidento Aleksandro Lukašenkos baudžiamuosius mokesčius už „bedarbystę“ galima būtų įvardinti Rusijos skatinama provokacija prieš bepurkštaujantį vasalą, tai kaip vertinti tai, kas šiandien vyksta Rusijos miestų gatvėse?
Garsaus kovotojo prieš korupciją Aleksejaus Navalno sukviesti žmonės, išėję į gatves, protestuoja kažkaip labai jau protingai ne prieš patį prezidentą V. Putiną, o prieš jo statytinį premjerą Dmitrijų Medvedevą. Ar tai reiškia, kad šie protestai yra režimo sankcionuotas teatras? Jeigu tai ne teatras, Rusijos vadovui, jei nuspręstų siekti kompromiso, gali tekti paaukoti savo statytinį. Aišku viena: ne tik Maskvoje, bet ir visoje Rusijoje atsiranda nebijančių režimo žmonių, ir į tą drąsą autoritariniam režimui nori nenori teks vienaip ar kitaip atsižvelgti.
Taigi vienas galimų scenarijų – Rusijos režimo kompromisas su savo tauta, kai ramybės labui būtų aukojamas artimiausias V. Putino bendražygis. Normalioje šalyje tai būtų logiškas sprendimas.
Tačiau Rusija nėra normali šalis ir netaps normalia tol, kol rusai toleruos žudikus ir vagis valdžioje. Todėl kompromisas prieštarautų V. Putino „kieto bičo“ įvaizdžiui. Jis tiek išpopuliarintas, kad bet koks protingas susitarimas tuojau kirstų per jo valdžios pagrindus. Apskritai per rusiško mentaliteto „muša, reiškia myli“ ir „valdžios reikia bijoti, kitaip negerbs“ pagrindus.
Susidorojimui su protestuojančiais žmonėmis metamos didžiausios policinės ir vidaus kariuomenės OMON pajėgos rodo, kad kompromiso nebus. Puolama viskas, kas juda: nesvarbu, ar tai besiramsčiuojantys lazdele senukai, ar pagyvenusios moterys, ar studentai, jaunimas.
Kitas scenarijus – atvira diktatūra, tačiau ne tiek bolševikų, kiek Argentinos karinės diktatūros pavyzdžiu. Kitaip tariant, būtų suteikiama laisvė verslui bei korupcijai, bandant išlaikyti kovotojo už demokratinę tvarką veidą, imponuojantį kai kuriems V. Putino gerbėjams Vakaruose. Tuojau bus paleista per pasaulį propaganda apie „nesankcionuotas demonstracijas, kurių netoleruotų nei viena demokratinė valstybė“, žinant, kad tokiems protestams Rusijoje niekas leidimų neduotų.
Karinė diktatūra leistų sau atvirai persekioti priešininkus. Jau ir šiandien tie priešininkai – politikai, žurnalistai, pabėgę FSB agentai – Vakaruose ir Rusijoje sušaudomi vidury dienos gatvėse, nuodijami poloniu, paslaptingai miršta Vakarų viešbučiuose.
Režimui gelbėjantis nuo savo tautos pykčio, karas būtų viena iš galimų priemonių. Neoimperialistiniai sapaliojimai apie Rusijos atgimimą ir neva jos patiriamus pažeminimus, „Rusija apsuptyje“ stiliaus demagogija, karinės galios afišavimas visas įmanomais kanalais iš tiesų glūdi savo tautos baimėje.
Per visą Rusijos istoriją vykę sukilimai buvo žiaurios priespaudos išdava. Sukilimai užprogramuoti, kaip ir jų slopinimai bei galiausiai – karas už Rusijos ribų, kaip paskutinė priebėga.
Šiame kontekste Rusijos karas prieš Baltijos valstybes, aiškiai deklaruojant, kad toliau nebus einama, rusų vadovų politinėje strategijoje išlieka gyvybinga idėja. Ypač tuo metu, kai Vašingtone vyrauja politinė suirutė – JAV prezidentas sulaukia vis didesnio pasipriešinimo savo paties partijoje, bandymai prastumti imigraciją ribojančius įstatymus ir panaikinti buvusio JAV prezidento Baracko Obamos sveikatos reformą atmetami. Paties prezidento Donaldo Trumpo patikimumas kabo ant plauko, vykstant tyrimui apie jo ir jo aplinkos galimus ryšius su Rusijos saugumo tarnybomis JAV rinkimų kampanijos metu. JAV vadovo bandymas pažeminti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel net ir valdžioje atsidūrusiam mužikui jau kiek per daug. Šioje vietoje jis kopijuoja V. Putiną.
Priverstinės D. Trumpo deklaracijos apie NATO svarbą ginant ES rytines sienas neįtikina. Taip, pagaliau Baltijos valstybėse dislokuojami NATO ir JAV kariai, sunkioji karinė technika, tačiau yra vienas bet: Rusija puikiai žino Vakarų politinių sprendimų priėmimo kultūrą ir tokių politinių sprendimų procedūrų svarbą. Tai ne Rusijos tipo diktatūra, kur diktatoriui įsakius, rankas „už“ pakelia visas parlamentas.
Tam, kad Rusijos režimo idėja „mums reikia tik Baltijos valstybių“ suleistų šaknis Europos Sąjungos valstybėse ir JAV , tiek tarp politikų, tiek ir plačiojoje visuomenėje jau vyksta „aiškinamasis“ darbas. Kiek jis pavykęs, galima spręsti iš rinkimų Europos Sąjungos valstybėse: Austrijoje nepavyko, Olandijoje nepavyko. Bulgarijoje tik ką laimėjo proeuropietiška GERB partija. Jungtinės Karalystės išėjimas („Brexit“) yra smūgis pačiai ES, bet ši šalis neketina palikti NATO. Toliau: pučas Juodkalnijoje nepavyko, rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat gali nenusisekti Rusijai. Kas lieka? Prorusiška Serbija, Vengrija bei įvairaus plauko kraštutiniai dešinieji Europos Sąjungoje. JAV taip pat vyksta procesai ne Rusijos naudai, nes D. Trumpo mužikiškas elgesys jau užkniso tiek, kad simpatijos jam nusirito į didžiausias žemumas, praėjus tik keliems mėnesiams po inauguracijos.
Tačiau Rusijos režimas nenuleidžia rankų. Jam būtina atlikti savo vaidmenį. Koks jis bus, sužinosime artimiausiomis dienomis. Kol kas Kremlius tyli. Jam pradėjus kalbėti, vėl išgirsime tą pačią plokštelę „mus puola“, „Vakarų provokatoriai“, „spalvotų revoliucijų nebus“.
Tačiau įtampa Rusijos valdančiųjų smegeninėse didės proporcingai jų patiriamai savo tautos baimei. Nors drąsių žmonių Rusijoje palyginus nedaug, bet anksčiau ar vėliau jų padaugės. Todėl mums būtina suvokti, kad karas prieš Baltijos valstybes gali tapti realia priemone Rusijos režimui numalšinti nepasitenkinimą šalies viduje. Tai žino V. Putino režimas. Tai turime žinoti ir mes. Ir tam ruoštis.
