Teigiu be užuolankų: jeigu LSDP pirmininku taps sovietinės nomenklatūros mentaliteto tęsėjas (visai nesvarbu kandidato amžius), šiai partijai – šakės. Turėsime nomenklatūros atstovą LSDP pirmininku ir Seimo pirmininko pavaduotoją, gavusią daktaro laipsnį už sovietinio propagandinio mėšlo pavertimą „mokslu“. Šiandien Irena Šiaulienė įžūliai skaito odę demokratijai. Nors kaip tik dėl jos stokos partija nusirito iki demagogų paksistų lygio.
Kodėl manau, kad LSDP gręsia vegetavimas politikos paraštėse? Todėl, kad nei vienas iš dviejų likusių kandidatų viešai nepareiškė, kad LSDP ir nepotizmas – viena ir tas pat. Žiūrėkite, kas vyksta Vilniuje bei regionuose, ir viską suprasite. Ir kodėl jie turėtų ką nors sakyti, o ir dar daugiau – teikti konkrečius švogerizmo sutvardymo planus? Juk abu kandidatai vartaliojosi nomenklatūrinėje komunistų-lddpistų valdomoje partijoje, niekada neprotestavę.
Mindaugas Kluonis, LSDP Vilniaus skyriaus socdemų švietimo komisijos pirmininkas, drėbė iš peties: „Nomenklatūrinė sistema vietoje to, kad didintų profesionalumą, sukuria neskaidrią paskyrimų sistemą, kurios išdava yra ekonominė ir idėjinė stagnacija“.
Teisingai, bičiuli M. Kluoni, tik kodėl paties balso niekada nesigirdėjo? Na, geriau vėliau, negu niekada. Todėl pasidalinsiu dar viena svarbia jo įžvalga, apibrėžiančia nomenklatūrą kaip reiškinį: „Nomenklatūra yra patronažinė korupcinė sistema, kur postų valstybės tarnyboje užėmimas grindžiamas ne asmens kompetencija ir dalykinėmis savybėmis, bet lojalumu partijos „bosui“. Bosai (tai yra partijos vadukai) skiria sau lojalius asmenis į politinius ir administracinius postus būtent dėl jų lojalumo, kuris nebūtinai sutampa su profesionalumu, taip sukurdami korupcinių ryšių tinklą, kuris apraizgo valstybę“. (2017 Delfi.lt).
Matyt, šių žodžių autorius turi omenyje Algirdą Brazauską ir visus kitus, kurie ir „tuo metu“ dirbo Lietuvai. Baigiant, žinoma, šiandieniniu LSDP pirmininku Algirdu Butkevičumi, nuvedusiu LSDP į jos nomenklatūriškai švogeristinę logišką pabaigą – 7,7 proc. visuomenės simpatijų tiems, kas dar liko.
Taigi turime du kandidatus, kurių vienas yra labiau nomenklatūrinis produktas, kuriam socialdemokratinės vizijos tėra atmintinai išmoktas žargonas ir kuris siūlo nesiblaškant praeityje žiūrėti į šviesią ateitį. Kitaip tariant, klaidos – nė motais, nėra čia ko pasiduoti „saviplakai“. Tai reiškia, kad vietos savikritikai ir apskritai kritikai šioje partijoje ir toliau neatsiras.
Kitas kandidatas puikiai suvokia, kad kažką skandinaviško būtinai reikėtų nuveikti. Ir šis žinojimas bei galimas pasiryžimas šį bei tą skandinaviško gerovės labui nuveikti yra to antro kandidato silpnoji vieta kovoje prieš lddpistinę nomenklatūrą. Vien tik jo visiškai teisingas siekis keisti partijos vadovų sudėtį kai kam kelią siaubą.
Žinoma, G. Paluckas siūlo keisti „tik“ du trečdalius nukvakusių veikėjų, kuriems „do lampočki“, ar jie sėdi komunistų, socdemų, konservatorių ar dar kokioje kitoje partijoje. (Aš gi kartojau, kad būtina keisti visą LSDP tarybos, valdybos ir prezidiumo bei komitetų ir komisijų sudėtį socdeminiu avangardu).
Bet ir toks būtinas kandidato į LSDP pirmininkus siekis kelia siaubą „stabilumo“ siekiančiai betoninei partijos nomenklatūrai. Gal, sakau, nereikėjo švelniai kontroversiškam kandidatui taip imti ir gąsdinti „už stabilumą ir tęstinumą“ kovojančią nomenklatūrą? Ne veltui įtaigiai spėliojama, kad jau buvusių ir garsiai nomenklatūrą ginusių kandidatų balsai turėtų atitekti Mindaugui Sinkevičiui, kitam kandidatui.
Tokie netiesioginiai patarimai iš aukščiausių partijos ešelonų, vieni atviri, kiti kiek pridengti, jau platinami tarp LSDP narių. Taip, prisidengiant neva rūpesčiu dėl pačių sužlugdyto partijos įvaizdžio, šnibždama „jis, Gintas P. juk jau buvo teistas, negerai gali atrodyti“.
Akivaizdu, kad gerai daliai už G. Palucką balsavusiųjų jo praeitis nė motais. Toks malonus krikščioniškas požiūris, ypač tinkantis ateinančioms Prisikėlimo šventėms: „Miriau už jūsų nuodėmes, tam, kad savo mirtimi jas atpirkčiau“. Atleiskite man, žydų kilmės bendrapiliečiui, bet man kažkaip „galai nesueina“. Kodėl Jis vėl prisikėlė? Juk tų nuodėmių ir šiandien taip pat nors vežimais vežk, ir jos niekur nei iš vienos Lietuvos politinės partijos nepradingo. G. Palucko atveju, manau, labiau tiktų „Kas be nuodėmės, pirmas meskite akmenį“.
Skaitant kandidatų kalbas sunku suvokti ne tik tai, ar jie vienas kas sau arba kartu ruošiasi rimtai imtis priemonių mažinti emigracijai. Juk aišku, kad siekiant tai padaryti, būtina atsižvelgti į jos dvi esmines prielaidas: ekonominę bei politinę/socialinę nelygybę. Apie ekonominius svertus kovojant prieš ekonominę nelygybę jau prisiskaitėme. Jeigu kuris iš kandidatų ruošiasi ir toliau tęsti neoliberalią ekonominę politiką, žmonės ir toliau bėgs iš Lietuvos. Jie taip pat bėgs, jeigu nomenkaltūrinė – švogeristinė antikultūra ir toliau bujos pačioje partijoje.
Kokia LSDP ateitis? Kai matai, kad rinkimuose į partijos lyderius dalyvavo mažiau nei pusė narių, išvados gali būti kelios. Pirma – toje partijoje nėra 20 tūkst. narių. Pusė jų yra „mirusios sielos“ arba emigravo iš socdeminės laimės. Antra – visiškas nusivylimas jos vadovais. Trečia – problema su vidine demografija. Seni išeina, o jaunimo nepakanka jiems pakeisti. Todėl naujam pirmininkui teks imtis rimtų priemonių partijos atnaujinimui ir atjauninimui.
Žinoma, jeigu pasirodys tokie jauni vyrukai-politiniai broileriai, kaip Julius Pagojus arba Donatas Augulis (LSDP Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas), abu susipykę ir su etika, ir su sąžine, jeigu senuosius pakeis nomenklatūros auklėtiniai, tai LSDP ir toliau kabės tarp kūjo ir priekalo. Tokios ateities partijai, bent šimtą metų deklaravusiai rūpestį darbo žmogumi, nelinkiu. O gal, tikrai čia, Lietuvoje, pradės pagaliau rūpintis jau su nauju pirmininku?
Autorius yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys.
