Psichologijos mokslas anaiptol neteigia, jog rankos paspaudimas gali būti laikomas kuo nors panašiu kaip „langas“ į žmogaus asmenybę, iš tiesų šis tūkstantmečių senumo gestas, toks dažnas ir įprastas formalumas politikos ar verslo kasdienybėje, dažniausiai nieko ir neišduoda. Vis dėlto kartais šį tą jis gali pasakyti, kai kalbama apie tokius išraiškingus gestus, kokiais pasižymi Donaldas Trumpas.
Šeimininkas Baltuosiuose rūmuose, šeimininkas visur
Linkstama manyti, jog rankos paspaudimas galėjo atsirasti kaip taikos gestas, parodantis, kad abi pusės yra neginkluotos ir nieko neslepia, ilgainiui jis ėmė simbolizuoti vienodą statusą – rankas vienas kitam spaudžia tik tarpusavyje lygūs, ant to paties hierarchinio laiptelio stovintieji. Kitaip nei, pavyzdžiui, nusilenkimas, priklaupimas ar reveransas, rankos paspaudimas yra simetriškas – du žmonės, stovintys vienas priešais kitą, daro tą patį ir simboliškai susilygina.
Tik ne tuomet, jei ranką Jums spaudžią Donaldas Trumpas. Tvirtas grybšnis, trūktelėjimas link savęs, nepasiruošusius beveik verčiantis iš stoto, ypatingomis progomis – tėviškas patapšnojimas per ranką, laikomą tol, kol pats Trumpas nusprendžia, kad metas ją paleisti. Baltųjų rūmų šeimininko rankų paspaudimas skirtas parodyti, kas yra šeimininkas visose situacijose, kad ir kokios aplinkybės bebūtų.
Trumpas su kitais valstybių vadovais dažnai būna familiarus, nepaiso nerašyto diplomatinio etiketo ir kitus politikus kaustančio santūrumo, tačiau Trumpo familiarumas pabrėžia veikiau ne artimumą, o paties viršenybę ir situacijos kontrolę. Tiesa, ją išlaikyti pavyksta ne visuomet. Pavyzdžiui, pro JAV žiniasklaidos akis neprasprūdo pastarasis D. Trumpo pasirodymas Didžiojo septyneto susitikimo metu.
[twitter:https://twitter.com/calvinstowell/status/867758381884485633]
Žengdamas kartu su kitais G7 šalių vadovais, Trumpas tarsi nei iš šio, nei iš to paduoda ranką šalia ėjusiam Belgijos karaliui Phillipe‘ui – pastarajam, regis, lygiai taip pat netikėtai. Galbūt dėl to, jog toks gestas, kaip ir po to sekusios išskėstos Trumpo rankos, buvo nežodinis signalas E. Macronui, einančiam link kolegų: „aš esu čia svarbiausias, prie manęs turėtum prieiti pirma.“ Tačiau E. Macronas pirmiausiai pasisveikino su Angela Merkel, po to – kitais dviem kolegomis, palikdamas Trumpą, atrodo, ne itin pamalonintą.
Williamo Chaplino ir kolegų iš Alabamos universiteto tyrimas prieš beveik du dešimtmečius parodė, jog rankos paspaudimas iš tiesų atskleidžia tam tikras asmenybės charakteristikas. Tyrimo išvadose teigiama, kad energingi, stiprūs, ilgiau trunkantys rankų paspaudimai, kuriuos lydi intensyvus akių kontaktas, parodo žmogaus ekstravertišką būdą, tokie asmenys rečiau būna kuklūs, uždari ir neurotiški. Nieko stulbinančio, tačiau šiuo atveju svarbiau dar vienas mokslinis patvirtinimas – to, kad mes susikuriame pirmąjį įspūdį apie žmogų, spręsdami apie jo rankos paspaudimą.
Įdomu ir tai, kad metų pradžioje Donaldas Trumpas užsiminė, jog yra nemenkas bakteriofobas (tiesa, kiek kitame kontekste – kai buvo paskleistas gandas apie jo neva iškrypėlišką vakarą su Maskvos prostitutėmis). Be to, prieš savo politinę karjerą rankų paspaudimus, pasak „The Washington Post“, sykį net pavadino „barbariškais“. Neįprasta, kaip žmogui, nepaleidžiančiam premjero ar kito prezidento rankos kelioliką sekundžių.
Intensyvų fizinį kontaktą tokio paprasto gesto metu, pasak psichologų, žmonės paprastai išnaudoja kaip galios mikro resursą, kuris suteikia pranašumo, dominavimo jausmą gana lengvu būdu – nekomfortabiliai priverčiant jaustis šalia esantį. Žinoma, tai nereiškia, jog Trumpas teatrališkai suplanuotai nuolatos siekia pažeminti kitus. Kaip ir Trumpo kalbos, jo rankos paspaudimai yra nenuspėjami, nenugludinti etiketo, jie yra apie patį Trumpą, padarantys svarbiausiu jį. Kita vertus, kaip jau pastebėta amerikiečių spaudoje, jie primena ir šūkį, su kuriuo Donaldas Trumpas laimėjo prezidento rinkimus – „Amerika pirmiausiai“ (angl. America first). Visur ir visada.
Rankos paspaudimas, pralaimėjęs rinkimus
Trumpas yra ne pirmas politikas, kurio rankos paspaudimai galėtų patekti į įdomiosios istorijos lentyną. Buvęs JAV vadovas Johnas F. Kennedy‘is prieš savo prezidento rinkimų kampaniją netgi buvo užsakęs studija, kuria būtų ištirtas efektyviausias būdas sveikintis. Jis suprato, jog toks paprastas prisilietimas perduoda svarbų įspūdį apie žmogų, kuris nepamainomas politikui.
Kaip tik čia 2004 m. ir paslydo kitas politikas – Australijos Leiboristų lyderis Markas Lathamas prieš šalies Federalinius (parlamento) rinkimus. Bene svarbiausiu politinių debatų klausimu tuo metu buvo Australijos įsitraukimas į karą Irake, kuriam pritarė ilgametis šalies premjeras Johnas Howardas, siekęs savo partijos perrinkimo, tuo tarpu Leiboristai su M. Lathamu priešakyje sėkmės tikėjosi su šūkiu „kariai namo iki Kalėdų“.
Įvykiai pastariesiems žadėjo sėkmę – nors maždaug 850 australų karių Irake daugiausiai atliko patruliavimo ir vietos pajėgų apmokymo funkcijas, atsitraukimas iš konflikto zonos įgijo dar daugiau populiarumo po išpuolio prieš Australijos ambasadą Džakartoje, Indonezijoje, ir tuomečio JAV prezidento George‘o W. Busho komentarų, kai šis sukritikavo M. Lathamo ir Leiboristų kampaniją, pavadindamas ją „pragaištinga“. Baltieji rūmai papiktino dalį australų dėl „kišimosi“ į svetimus reikalus, M. Lathamas laikytas favoritu. Iki vakaro, kurį jam sugadino rankos paspaudimas.
Spalio 8-ąją, dieną prieš rinkimus, televizijos kameros nufilmavo M. Lathamą taip agresyviai užgriebiantį J. Howardo ranką, jog šį veiksmą sunku ir pavadinti rankos paspaudimu. Žiniasklaidoje Lathamas tapo „peštuku“, nuotrauka su šiuo vaizdu numirgėjo per laikraščių titulinius puslapius. Atkaklios kovos rinkimuose tikėtasi, visgi nuo rugppjūčio pabaigos apklausose pirmavę Leiboristai pralaimėjo.
Kaip vėliau sakė Liberalų kampanijos vadovas Brianas Loughane‘as, šis incidentas buvo lemtingas, nusvėręs visas žmonių „abejones ir svyravimus dėl Marko Lathamo“. Pastarasis epizodo nesureikšmino ir tikino, kad tokį jo elgesį išprovokavo pats premjeras J. Howardas, prieš kurį laiką šiurkščiai ir tyčia paspaudęs Lathamo žmonos ranką. Kad ir kokie šios scenos užkulisiai, Lathamas australų atmintyje liko politiku, kuriam rinkimus sugadino rankos paspaudimas.
Macronas: Trumpas vadovaujasi jėgos išbandymo logika
Patyręs Trumpo iššūkį ir jį, pasak socialinių tinklų komentatorių, laimėjęs, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas leidiniui „Journal du Dimanche“ vėliau sakė, jog jo susitikimas su D. Trumpu buvo „tiesos akimirka“.
„Užsitęsęs rankos paspaudimas nebuvo atsitiktinis. Mes privalome parodyti, kad nedarysim nuolaidų, net simbolinių. Kartu, nereikėtų į tokius atvejus kreipti per daug dėmesio“, – susitikimą su JAV lyderiu prisiminė E. Macronas.
Duodamas interviu prancūzas taip pat išsakė matantis panašumų tarp JAV vadovo ir Vladimiro Putino bei Recepo Tayyipo Erdogano. „Donaldas Trumpas, Turkijos prezidentas ar Rusijos prezidentas vadovaujasi jėgos išbandymo logika, tai manęs netrikdo. Aš netikiu viešo užgauliojimo diplomatija, tačiau vykdydamas dvišalius dialogus, aš nedarau kompromisų, tik taip išliksime gerbiami“, – politikos subtilybes aiškino Prancūzijos galva.
