Prieš pradedant diskusiją, derėtų susitarti dėl politkorektiškumo apibrėžimo. Taigi: rasizmas, antisemitizmas, homofobija, ksenofobija, socialinis rasizmas, kai tyčiojamasi iš bet kurios visuomenės grupės, kai tyčiojamasi dėl religinių pažiūrų – tai nėra politkorektiškumas. Ar humanistinės pažiūros, humanistinės vertybės, kuriomis remiasi civilizuoti žmonių tarpusavio santykiai, yra blogis ir veda į blogį? Ne. Todėl kai buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, eilinį kartą išvėmusi rasistinį stereotipą, didžiuodamasi teigia, kad nesiruošia būti politkorektiška, kai ant rasistinio kabliuko pakliūna ir Andrius Tapinas (kartu su socialinio rasizmo pradininkais Algiu Ramanausku ir Andriumi Užkalniu), belieka konstatuoti, kad „jie“ ir jiems pritariantys, tai yra „visi“, nesuvokia politkorektiškumo svarbos civilizuotoje visuomenėje. Beje, ar patiko bendrinimai „jie“ ir „visi“? Nuoširdžiai tuo abejoju.
Politkorektiškumas neturi nieko bendro su minčių cenzūra ir kritikos draudimu. Neturi nieko bendro su apynasriu menui bet kokia forma, žodžio ir spaudos laisvei. Farsas kaip kritikos forma yra būtinas priedas, pavyzdžiui, kritikuojant valdžioje esančių ar šiaip žmogaus ydas. Tačiau kokiomis aplinkybėmis politkorektiškumas tapo siejamas su baubu? Aplinkybė, tiesą sakant, tik viena: dešiniųjų ir kairių ideologijų šalininkų dvigubų standartų politika.
Kai vienas mužikiškiausių JAV istorijoje prezidentų, knygos neatverčiantis Donaldas Trumpas, išvadinamas „putės graibytoju“ („a pussy graber“), jo ginti tuojau puola kraštutiniai dešinieji. O gal ir visai net ne kraštutiniai. Kai Vakarų kairieji verčia palestiniečių teroristus ir korumpuotus nuo galvos iki kojų jų lyderius didvyriais, užsimerkdami prieš masines žudynes Sirijoje ar Somalyje, tokia kairiųjų kritika tuojau įvardijama nepolitkorektiška. Kai 9-ajame dešimtmetyje Švedijos komunistams pareiškiau, kad jų dievinamas sovietinis rojus yra žiauri diktatūra, jie išvadino mane fašistu.
Kai kraštutiniai dešinieji Europoje ir JAV mano turintys teisę sukilti prieš, jų manymu, kairiųjų politkorektiškumo reikalavimus tema „visi juodaodžiai benamiai bomžai rytais yra laimingi“, o kairieji mano turintys teisę lyginti Izraelio valstybę su fašistine, tuo pačiu „pagrįstai“ gviešiantis su JT institutų pagalba sunaikinti istorinį žydų ryšį su istoriniu Izraeliu, abejose pusėse to politkorektiškumo nėra nei kvapo. Tai paprasčiausia primityvi neapykanta kitam, priedangai pasitelkiant „politkorektiškumą“ – arba skelbiant kovą su juo esant dorybe, kova už žodžio ir nuomonės laisvę.
Sutikite, kad žodžio laisvė, žmogaus teisės, laisvas pasirinkimas yra Vakarų švietėjiško liberalizmo išdava. Tai teisės ir laisvės, kurios formavo ir formuoja mūsų vakarietišką civilizaciją. Šių čia išvardintų vertybių laikymasis, sprendžiant konfliktus tarp skirtingų visuomenių, kultūrų ar socialinių grupių yra būtina prielaida mūsų vakarietiškos civilizacijos išgyvenimui. Todėl būtina vadinti reiškinius pagrįstais vardais, nenaikinant mūsų civilizacijos pagrindo.
Reikalavimas laikytis humanistinių vertybių, tai yra to, kas suformavo politkorektiškumo sąvoką, nėra nepagrįstas. Juk akivaizdu, kad taip suprantamas politkorektiškumas diktatūrų, autoritarizmo, religinio fanatizmo šalininkams kelia siaubą. Taip pat ir dešiniųjų bei kairiųjų fanatikams. Abi pusės, ilgus dešimtmečius valdžiusios Vakarų demokratijas, prisidėjo prie politkorektiškumo diskreditacijos.
Štai Vokietijos kanclerė, krikdemė Angela Merkel. Ji bandė visaip paneigti pabėgėlių krizės Europoje pasekmes, nors pati prie jų prisidėjo. Maža to, kanclerė siekė nedemokratiškai užglaistyti neigiamas, net kriminalines nekontroliuojamos imigracijos puses. Toks elgesys neturi nieko bendro su politkorektiškumu, tačiau demonstruoja baimę prisiimti atsakomybę.
Bet kokios spalvos politinio autoritarizmo šalininkai, bent jau Vakaruose, prisibijo tiesiai šviesiai prisistatyti rasistais ar kurios nors visuomenės grupės nekentėjais. Religiniai fanatikai elgiasi visiškai taip pat, reikalaudami pagarbos sau – ir nekvestionuoti jų tikėjimo. Todėl juoda verčiama balta ir atvirkščiai, dėl to verčiami priešais kitaip manantys ar juos kritikuojantys, o politkorektiškumas tampa baubu.
Kalbant apie mūsų Lietuvą, tikrai nėra lengva atsikratyti baimių kitam ir kitokiems. Ta baimė prasiveržia net iš geriausiųjų mūsų visuomenės veikėjų lūpų. Politiniame lygmenyje ji pasireiškia antialkoholine žaliavalstiečių politika, pavertus alkoholikais visus iki vieno Lietuvos gyventojus. Ji pasireiškia sveikatos apsaugos politikoje, neigiant ir nesudarant sąlygų šiuolaikiniam žmonių psichikos sutrikimų gydymui, taip prarandant gebėjimą kurti rimtą savižudybių prevencijos politiką. Lengviau visus „ligonius“ sugrūsti į uždaras institucijas, taip atsikratant ir seneliais, palikus juos nusibaigti savo pačių išmatose.
Mūsuose vyksta diskusija, kiek galima ir ar apskritai galima žiniasklaidoje nebūti politkorektišku. Turiu omenyje socialinį rasizmą, kai ištisos visuomenės grupės išvadinamos runkeliais, debilais, marozais ir tuo didžiuojamasi, tokius triukus painiojant su visuomenės švietimu. Bet kokia tokio švietimo kritika, kaip ir kritikai, įvardijami „politkorektiškais idiotais“, reikalaujančiais sunaikinti riebesnio žodžio kvapą ir skonį. Tačiau kai tas kvapas ir skonis alsuoja panieka kitam, o socialinė grupė šia panieka prisikvėpuoja, nebelieka jokių šansų civilizuotai diskusijai ir tokiam pat problemų sprendimui.
2009 metais Lietuvos žurnalistų sąjunga išleido knygą „Pabėgėliai daugiakultūriškumo kontekste“. Buvau jos sudarytojas ir bendraautorius. Joje mano ir mano kolegų iškeltos bei apsvarstytos problemos žiniasklaidoje, deja, niekur nedingo. Aktualūs liko ir siūlymai, kaip vengti dažniausiai nematomo, nesąmoningo socialinio rasizmo platinimo žiniasklaidoje. Juk pastebėjau, kad jis ištinka ir geriausius.
Politkorektiškumo vertimas baubu yra dokumentuota dezinformacinio karo dalis, kai puolami esminiai Vakarų demokratijos principai. Galima ir būtina kritikuoti bet kokį valdžios ar nevyriausybinės institucijos elgesį, galima ir būtina kritikuoti žmogiškas ydas, tačiau leiskite man būti politkorektišku: antraip nei puolantieji, aš neturiu jokių suicidinių tendencijų. Todėl ginsiu bet kokį išpuolį prieš mūsų Vakarų demokratinės civilizacijos ir humanizmo pagrindus.
