Po LSDP Tarybos sprendimo pritarti pasitraukimui iš koalicijos su LVŽS, premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad ir toliau dirbs su socialdemokratų frakcija Seime, o su partijos vadovu Gintautu Palucku nemato reikalo susitikti. Šioje vietoje logiškas asmeniškas kreipimasis į premjerą: „Premjere, atleiskite, kokioje tikrovėje gyvenate? Pačiam nebūnant jokios partijos nariu, matyt, sunku suvokti arba suvokus susitaikyti su mintimi, kad frakcijos Seime nariai nėra nukritę iš Marso. Antraip nei Jūs pats ir Jūsų (ne)atstovaujama (ne)partija, socialdemokratų Seimo frakcija veikia partijos Statuto ir partinės drausmės rėmuose.“
Šis premjero S. Skvernelio išsišokimas užprogramuotas jo nepagarboje Lietuvos politinei sistemai, kurios stuburą sudaro politinės partijos. Bet kokie judėjimai, teigiantys neva jie esą profesionalai ar medžių mylėtojai, todėl nieko bendro su partijomis neturintys, yra nekas kita, kaip primityvūs melagiai arba niekšai, siekiantys demokratijos Lietuvoje griūties. Šiems veikėjams patekus į Seimą, jiems nori nenori tenka lygiuotis į šimtametes demokratijų tradicijas, įtikinamai įrodžiusias pranašumą prieš diktatūras, anarchiją ir chaosą.
Nori premjeras ar nenori susitikti su vienos didžiausių partijos pirmininku, jam teks tai padaryti. Juk LSDP Tarybos posėdis vienareikšmiai parodė, kad dauguma LSDP skyrių (44 skyriai iš 60, 140 Tarybos narių iš 167) pritarė jos pirmininkui G. Paluckui dėl išėjimo iš koalicijos su LVŽS. Ir ne, pritarimas jokiais būdais nebuvo aklas. Visuose 60-tyje skyrių vyko intensyvi diskusija, tarti „Taip“ ar „Ne“ koalicijai. Menkindamas partijos pirmininką, Lietuvos premjeras tiesiai šviesiai spjauna tūkstančiams Lietuvos LSDP partijos narių į veidą. Kas garantuos, kad eventualiai jam tapus Lietuvos prezidentu, jis nespjaus į veidą visai Lietuvai?
Toks premjero elgesys, be jokios abejonės, yra trumparegiškas, nes, jeigu nekris jo vyriausybė, jam teks tampriai dirbti su opozicija, kuriai šiandien jis nerodo nei asmeninės, nei politinės pagarbos. O jeigu jis nori likti premjeru bent iki prezidento rinkimų, jam būtų pravartu įdėmiai susipažinti su mažumos vyriausybės Danijoje politine kultūra. Ji skiriasi kaip diena nuo nakties nuo susireikšminusio premjero autokratinio požiūrio į demokratinę kultūrą ir jos žaidimų taisykles.
Gal koks S. Skvernelio šviesesnis patarėjas paaiškins, kad menkinantis požiūris į opoziciją niekaip neprisidės prie mažumos vyriausybės nuoseklaus ir stabilaus darbo. Nebent LVŽS pasikvies koalicijon teisiamą Tvarkos ir Teisingumo partiją arba „neprognozuojamą“ Valdemaro Tomaševskio partiją. TS-LKD savo munduro gadinti nesiruošia, jai puikiai sekasi dirbti konstruktyvioje opozicijoje. Todėl S. Skverneliui teks nuryti asmeniškumus ir pradėti derėtis su socialdemokratais, kuriems atstovauja jos pirmininkas G. Paluckas. Tik prieš derybas su socdemais premjeras ir visa LVŽS turės apsispręsti, ant kurios kojos jie tą akimirką stovės: dešinės ar kairės. Apsimetinėjimui, neva LVŽS yra nesvetimos kairiosios idėjos, nelieka vietos. Ateis laikas, kai LVŽS (jeigu negrius jos vyriausybė) dėkos socialdemokratams už pasitraukimą, nes jiems patiems teks mokytis pagarbos opozicijai ir demokratinei Lietuvos santvarkai.
Nors pagarba demokratinei santvarkai, net ir žmogui patekus į Seimą, tampa deficitu. Vardan kėdės partijos keičiamos kaip kojinės, emocingai aiškinant, kad partijų laikai jau baigėsi, o svarbiausia – stabilumas valstybėje. Taip bandoma pateisinti nežabotą savanaudiškumą, kaip tai daro užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, jau pareiškęs, kad traukiasi iš LSDP. Žmogus iš baimės prarasti postą net pamiršo, kad užsienio reikalų ministro pozicija kardinaliai skiriasi nuo kitų deleguotų į vyriausybę ministrų. Mat Lietuvos užsienio politikos gaires numato bendru sutarimu Seimo partijos. Galimos taktinės gudrybės, bet užsienio politikos gairės išlieka galioti. Visai galimas daiktas, kad L. Linkevičiui būtų padaryta išimtis, nes niekas neabejoja jo profesionalumu ir nuoseklumu.
Deja, asmeninis interesas didesnis už savigarbą ir sąžiningumą. Įdomu, kiek dar tokių pseudopartiečių išlįs iš spintos? Regis, L. Linkevičius nebus paskutinis. Jeigu tikrai LSDP vadovybė ruošiasi atgaivinti partiją susigrąžinant socialdemokratines vertybes, kurių sąraše griežta kova su nepotizmu ir korupcija partijoje užima rimtą vietą, teks ne vienam jos nariui parodyti savo tikrą veidą.
Galiausiai, nors Lietuvos premjeras S. Skvernelis teisingai pastebėjo, kad STT iškelti įtarimai Liberalų Sąjūdžiui kaip partijai sudavė smūgį Lietuvos politinei sistema, jis nėra teisus, iš principo traktuodamas „smūgį“ neigiamai. Atvirkščiai: Lietuvos politinės partijos bus priverstos išsivalyti, dėl ko reikia tik džiaugtis.
Lietuvos teisingumas parodė, kad niekas nėra už teisingumo ribų. Toks premjero pesimizmas glūdi nesugebėjime matyti naujų politinių vėjų, nes jis jų paprasčiausiai neatpažįsta. Todėl jis ir nori bendrauti tik su tiek pat į praeitį įsikibusia LSDP frakcija Seime – nes atpažįsta jų bendravimo ir vertybių kodą, kuriam jau senai laikas atsidurti istorijos šiukšlyne. Jeigu nesu teisus, tai kodėl rinkimai taip žiauriai buvo pralaimėti ir LSDP skyriai bei Taryba priėmė teisingą sprendimą?
Akivaizdu, kad S. Skvernelis, kaip ir dalis LSDP frakcijos narių, vis dar gyvena tikrovėje, kurios nebesidalija LSDP nariai. Jie nebenori, jiems įgriso būti pastumdėliais, statistais. Ir jie klausia įstrigusių pasenusioje tikrovėje politinių veikėjų socialdemokratės Tarybos narės iš regiono balsu: „Ar esate Dievo pateptieji?“ Ir už šiame klausime slypinčią tiesą premjeras, trumparegiškai atsisakantis bendrauti su socialdemokratų partijos pirmininku, spjauna tūkstančiams Lietuvos piliečių į veidą. Apgailėtina, premjere.
Autorius yra LSDP narys.
