Karo draskomoje Ukrainoje atsidūręs visuomeninės organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas ir koordinatorius, kino režisierius ir karo stebėtojas Jonas Ohmanas neslepia – ten užsiima karo logistika, turi kontaktų su įvairiais Ukrainos kariuomenės daliniais, brigadomis, batalionais ir teikia jiems humanitarinę pagalbą.
Lietuvoje antrus namus susikūręs švedas tiekia ir skirsto žmonių bei organizacijų Ukrainos kariams paaukotus pirmojo būtinumo daiktus: šalmus, neperšaunamas liemenes, drabužius, medicinos priemones, maistą, organizuoja jų pristatymą iš Lietuvos ir kitų ES valstybių.
Ketvirtą kartą per pastarąjį laikotarpį Ukrainoje atsidūręs J. Ohmanas su skausmu stebi, kaip brolžudiškas karas veikia šią šalį, jos žmones. Kaip jie bendradarbiauja. Arba ne. Kaip nusiteikusi tauta, ką veikia šalies valdžia. „Įspūdžių – daug ir įvairių. Teigiamų ir neigiamų. Visokių. Bet pamažu ateina supratimas, kaip reikia veikti“, – prisipažįsta J. Ohmanas.
Spontaniškai susikūrusios visuomeninės paramos Ukrainai grupės „Blue/Yellow“ nariai, susitelkę socialiniuose tinkluose, per draugus ir patikimus asmenis daro tai, ką turėtų daryti įvairios ES ar NATO struktūros, tačiau nedaro.
„Kažkoks „marazmas“! Tarkim, su vaikų namais, mokyklomis turėtume dirbti kaip visuomenininkai, bet dirbam kaip valstybininkai... Bet turiu pasakyti, kad aš čia nesu vienas ir, ačiū Dievui... Kai visokiausi skeptikai manęs klausia, kodėl mes tai darome, nes daugelis, ypač Vakaruose, ką nors daryti bijo, aš jų noriu paklausti – ko jie bijo? Ar jie nemato, kad Putinas neadekvatus? Ar jie nemato, kad „separus“ reikia „dusinti“? Kas jiems neaišku?“, – piktinosi pilietiškumo pamokas Švedijoje išėjęs Jonas.
Pasak J. Ohmano, ukrainiečiai daro viską, ką gali. Formuoja naujus kariuomenės dalinius, ir patys teikia jiems pagalbą. Kartais koordinuoti jų veiksmus padeda šios patirties turintis Jonas ir jo draugai iš Lietuvos. Ukrainiečiams padeda susiderinti tarpusavyje, bendradarbiauti.
Pamatę į neramumų apimtas Ukrainos vietoves pagalbą atvežusius lietuvius, vokiečius, švedus vietiniai žmonės juos priima labai teigiamai, džiaugiasi, dėkoja. „Iš bataliono „Aidar” netikėtai gavau asmenišką padėkos raštą už paramą. Jis man labai svarbus, nes tas raštas ne tik man, bet ir visai mūsų komandai“, – kalbėjo J. Ohmanas.
Įvykius karo zonoje atidžiai sekantis vyras patvirtina – paliaubos tarp Ukrainos pajėgų ir separatistų valdomų Donecko ir Lugansko rajonų iš tiesų tęsiasi, iš tiesų yra kiek ramiau. Geriausias to įrodymas – mažėjimas žuvusiųjų ir sužeistųjų, vežamų į ligonines. Palygini šiuos skaičius, ir iš karto aišku, ar paliaubų planas veikia, ar ne. „Dabar padėtis – pusė bėdos. Bendrauju su medikais, ir jie sako, kad atoslūgis jaučiasi“, – kalbėjo karo stebėtojas.
Pasakyti tiksliai, kokios jėgos dalyvauja karo veiksmuose, J. Ohmanas negalėtų, mat jos kinta, žmonės migruoja. Vis dažniau pasiekia žinios, kad savanoriai stengiasi pereiti reguliariosios kariuomenės žinion, stengiamasi susigrąžinti karo belaisvius ir t.t.
„Ukraina šitame kare atstovauja civilizacijai, separatistai – „bandiūgoms“, tarp jų – nieko gero. Visų pirma, jie nėra reguliari, valdoma kariuomenė, visų antra – jie tikri gangsteriai. Donecką, Luganską valdo gangsterinė kariuomenė“, – rėžia J. Ohmanas.
Vis pasikartojantį Rusijos kariuomenės įvedimą ir išvedimą iš Ukrainos teritorijos J. Ohmanas vadina tam tikru žaidimu. Esą Rusija nebūtinai nori laimėti šį karą, jai tereikia rusiško „bardako“, ir tą „bardaką“ ji jau sukūrė, ir jis tęsis ilgai ir nuobodžiai.
„Rusijai reikia betvarkės, nes kur yra betvarkė, ten ji gali daryti savo juodus darbus, kurti buferinę zoną nuo NATO. Bet Ukraina visai neblogai atsilaiko, visai neblogai“, – konstatuoja morališkai ir fiziškai ukrainiečius remiantis J. Ohmanas.
Neslepia – šiai veiklai reikia dar daugiau žmonių, savanorių, dar daugiau pagalbos. Ne tik padedančių iškrauti pagalbos siuntas, bet ir rimtų logistikos vadybininkų, suprantančių ne tik siuntų išvežimo, bet ir gavimo subtilumus. „Mes jau pradedam gauti siuntas iš Vakarų šalių. Čia tikrai yra ką veikti“, – neslėpė J. Ohmanas.
Karo stebėtojas apgailestauja – Ukrainos žmonės depresijoje. Ypač vyresnio amžiaus, tie, kurių suaugę sūnūs kariauja fronte. Neseniai Jonas kalbėjosi su viena dėstytoja iš Lvovo; ne vienas jos studentų dabar kariauja. Protingi, mąstantys vyrukai išėjo į frontą. Juk kaip būna - visada pirmi visur eina protingiausi, aktyviausi, jaučiantys, kad reikia kažką daryti.
„Klausiami, kodėl jie ima ginklą, eina į karą, atsako maždaug taip: „Aš kariauju, nes noriu gyventi...“ Tuo tarpu Rusijos propaganda teigia, kad rusai už tėvynę visada nori numirti... Jiems taip išplautos smegenys, ir tai esminis skirtumas nuo savo teritoriją ginančių ukrainiečių“, – pastebi J. Ohmanas.
Su kai kuriomis nacionalistinėmis, kone neonacinėmis pažiūromis garsėjančiomis grupėmis ir savanorių batalionais „Blue/Yellow“ nebendradarbiauja, nes turi savo mąstymą ir matymą: „Ukrainoje tikrai netrūksta totalitarinių nuotaikų, ir tai reikia turėti omenyje. Nežinia, ko iš tokių galima tikėtis. Pokalbiuose su diplomatais, politikais esu kalbėjęs, kad karą gal ir laimėsime, bet reikia laimėti taiką. Tad totalitarinės tendencijos – gana pavojingos.“
Ar pats Jonas jaučia pavojų? „Aš nebijau... Kartais vaikštau su neperšaunama liemene, kartais – be jos... Kažkur nuvažiavęs su liemene, ją visada kažkam atiduodu. Vėliau pasiimu kitą... Gyvenu tom sąlygom, kokios yra. Aš gi įpratęs. Jokių siurprizų man nėra. Vyrai fronte vargsta jau pusę metų, o aš čia – trumpam. Viskas gerai...“ – Europoje esančius savo kolegas ir bendraminčius ramina Jonas.
Pastebi, kad ukrainiečiai ir netgi vietos vadžia į grupės „Blue/Yellow“ narius žiūri su nuostaba – ne tik į Joną, bet ir į kitus. Bet pamažu ima suprasti, ką reiškia pilietiškumas, bendruomenė, organizacija, ir į atvykėlius ima žiūrėti pakankamai rimtai.
Pastebėjus, kad karas, revoliucijos dažnai sutraiško savo didvyrius, Jonas nesutrinka: „Na, aš dar gyvas!.. Be to turiu dvigubą tapatybę. Supraskime - tokiame kare, kaip šis, labai daug gali padaryti žmonės, panašūs į mane – turintys dvigubą tapatybę: Lietuvos - Švedijos, Ukrainos - Kanados, Vokietijos - Ukrainos. Mums konflikto sąlygomis veikti kažkaip lengviau, paprasčiau. Putinas pradėjo hibridinį karą, jam ir priešinasi hibridai. Aš irgi esu hibridas. Mes irgi kažką mokam “, – neleido abejoti jaunystėje karo mokslų ragavęs J. Ohmanas.
