Pokalbių laidoje aktorius Sakalas Uždavinys dalysis savo patirtimi, kaip pabaigęs LMTA dešimčiai metų išvyko į Kanadą ir ten dirbo aktoriumi. Pasakos, kuo skiriasi režisierių darbas ir kaip į vaidybą žiūri amerikiečiai ir lietuviai. „Amerikoje parodžius rimtą spektaklį žūrovai jo nesupranta. Jie netiki, kad tokios problemos yra pas juos. Jeigu Lietuvoje parodytume tokį spektaklį, prie kokių jie yra pratę, turbūt mus nušvilptų“, – sakys S. Uždavinys.
– Prasidėjus karui Ukrainoje kyla daug klausimų apie meno naudą ir beprasmybę. Kiek dabar reikalingas scenos menas?
– Manau, jis būtinas. Visais laikais teatras būdavo atsvara, kur žmonės ateidavo atsigauti nuo moralinių traumų ir dilemų. Teatras svarbus, nes jis turi gyvą kontaktą. Tai momentinis menas, kuris pabrėžia laikinumą.
Karo metu gamta parodo, kokia bereikšmė yra tavo gyvybė visose kategorijose, o mums norisi kažką reikšti ir jausti reikalingumą, ryšį su tuo, kas vyksta aplinkui. Tik gyvu menu ir meninės išraiškos būdu kompensuojamas tas jausmas.
Pažvelgus į teatro istoriją, tai visų kataklizmų laikais teatras kito. Ir kito dėl tragiško konteksto, kuriame jis privalėjo egzistuoti. Lietuviškas teatras, absurdo literatūra atsirado Antrojo pasaulinio karo metu.
– Pats esate sukūręs daug vaidmenų pagal A. Čechovo, M. Bulgakovo kūrinius. Ar po dabartinių įvykių Ukrainoje ryžtumėtės kurti vaidmenį pagal rusų rašytojo kūrinį?
– Sunku pasakyti. Nemanau, kad M. Bulgakovą ar A. Čechovą būtų galima priskirti rusų rašytojų kategorijai. A. Čechovui neteko pragyventi J. Stalino „džiaugsmo“, nors manau, kad jis būtų įžvelgęs pavojų komunistinei idėjai. M. Bulgakovas savo kailiu patyrė visa tai ir visi žinome, kaip savo kūriniais, metaforom ir potekstėm jis kalbėjo apie J. Staliną, apie Rusijos struktūrą ir mentalą. Jeigu šiais laikais iš viso būtų galima kalbėti apie ją kaip apie mentalo valstybę. Nežinau, turbūt A. Čechovo ir M. Bulgakovo tai negalėtų liesti, o kalbant apie šiuolaikinius autorius, vienareikšmiško atsakymo neturiu.
– Kiek teatralui yra artimas narciziškumas, puikybė?
– Reikia pripažinti, kad labai artima. Nori nenori narciziškumas ir puikybė aktoriui yra kaip prieskoniai ir druska – to turi būti. Bet kur yra riba ir kiek jo reikia įdėti į patiekalą, rizikinga atsakyti, bet kiekvienas menininkas privalo būti narcizas, tik ne per daug.
– Sugrįžkime į jūsų karjeros pradžią. Ar dešimčiai metų į Kanadą išvykote su mintimi, kad pavyks įsilieti į Amerikos aktorių rinką?
– Turbūt išvažiavau be jokių minčių. Žinoma, pafantazuoji, bet iš tikrųjų vykau iš smalsumo pamatyti, koks gyvenimas ten verda. Dabar jauniems žmonėms sunku suvokti, kad anksčiau tu negalėjai taip lengvai išvykti svetur. Kai aš nėriau į šią avantriūrą, mes ką tik buvome atgavę nepriklausomybę, o Amerika buvo tai, į ką mes lygiavomės. Buvo įdomu, kas yra demokratija, laisvė, kur galima viskas.
– Pasidalykite, su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Turbūt nėra iššūkių, su kuriais nebūčiau susidūręs. Važiuodamas į Kanadą galvojau, kad moku anglų kalbą, bet tik nuvykęs ten supratau, kad nei aš suprantu, ką šneka, nei mane kas nors supranta. Mus mokykloje mokė mokytojai, kurie patys gyvai niekada nebuvo girdėję šios kalbos.
Šiaurės Amerikoje ir JAV aktoriaus profesija yra niekas. Ilgai užtruko, kol priėmiau faktą, kad ten tu gali save vadinti aktoriumi vien turėdamas norą juo būti. Tuose kraštuose tai reiškia interesą, o ne profesiją.
– Kodėl nusprendėte sugrįžti?
– Atėjo laikas, kai supratau, kad stoviu vietoje ir netobulėju. Jeigu važiuoji į Ameriką su intencija gyventi patogiai – tai yra tobula šalis, bet jei važiuoji gyventi įdomaus gyvenimo, man atrodo, tai ne ta vieta.
Aš gyvenau vakarų pakrantėje, kur kultūra buvo kitokia. Žmonės pratę prie holivudinio teatro, jiems tai visų pirma pramoga. Amerikoje parodžius rimtą spektaklį žūrovai jo nesupranta. Jie netiki, kad tokios problemos yra pas juos. Jeigu Lietuvoje parodytume tokį spektaklį, prie kokių jie yra pratę, turbūt mus nušvilptų. Mes augę kitokioje šalyje su savo mentalu, ir tai, kas įdomu mums, nėra įdomu jiems. Nenoriu nuvertinti problemų, bet rasizmas, lyčių lygybė mums Lietuvoje nėra meninės problemos. Manau, kad turime temų, kurios mums yra aktualesnės.
– Sakykit, kuo skiriasi aktorių ir režisierių darbas Amerikoje ir Lietuvoje?
– Aš mokiausi režisūros magistrą Kanadoje, nes pamačiau, kad jie teatro konstrukciją mato visiškai kitaip. Pastato spektaklį, atvaidina jį šešias savaites ir jis dingsta. Žinoma, jie jį vaidina po aštuonis kartus per savaitę. Būtent todėl ten kitokie repeticijų terminai. Dažniausiai duodama keturios savaitės repeticijoms, į kurias aktoriai ateina jau mokėdami tekstą. Kadangi procesas yra žymiai greitesnis, tai nulemia meninę kokybę. Nesakau, kad jie prasti, bet sakau, kad teatras Lietuvoje ir Šiaurės Amerikoje labai skirtingas. Mūsų teatras yra režisūrinis, o Amerikos teatras – aktorinis, jiems svarbu vaidybiniai niuansai.
– Esate sakęs, kad niekada nevaidintumėte sau neartimo personažo, nes tai būtų prakeiksmas. Bet ar tai ir nėra pagrindinė aktoriaus užduotis? Įkūnyti tai, kas jam nėra artima?
– Manau, kad normaliam artistui artima yra viskas. Skambės nuvalkiotai, bet vienoje knygoje skaičiau, kad gamtai viskas yra įmanoma ir natūralu. Čia tik žmonės susigalvoja, kad kas nors neleistina, šlykštu, siaubinga.
Viskas, net ir siaubingiausias dalykas, menininkams yra priemonės kalbėti, į ką atsiremti. Aktorius drąsiai galėtų vaidinti marozą, kuris puola Ukrainą, taip pat žmogų, kuris bėga nuo to siaubo. Personažas yra artimas tiek, kiek tu supranti temą.
– Aš jus pacituosiu: „Kai artistas pereina į senatvinį marazmą, pradeda arba rašyti knygas, arba dalyti visiems patarimus. Aš darau ir tą, ir tą.“ Ką turėjote omenyje sakydamas tai?
– Turbūt vėl žvengiu iš savęs, nes manau, kad be saviironijos gyvenimas būtų labai liūdnas. O senatvinis marazmas vienam ateina būnant šešiolikos, o kitą aplenkia net būnant devyniasdešimties – tai priklauso nuo požiūrio, ne nuo fiziologinės būsenos.
