Užsienio kompanijos, kurios paliko Rusiją prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, apie galimą sugrįžimą ėmė kalbėti atsargiai. Tačiau kai kurios iš viso neišėjo. Rusijoje veikia daugiau nei 11 tūkst. Vakarų kapitalo įmonių, kurios, leidinio „The Insider“ skaičiavimais, per metus Rusijai sumoka apie 5 mlrd. dolerių mokesčių, o pirmaujančios šalys pagal tokių įmonių skaičių yra JAV ir Vokietija. Nė viena iš jų neskuba dalytis savo pajamomis su Ukraina, kaip ir kitos užsienio bendrovės, kurių pelnas augo dėl Rusijos ir Ukrainos karo.
Ne mažiau nei 11 tūkst. Vakarų kompanijų
Donaldo Trumpo pokalbių telefonu su Vladimiru Putinu ir skandalo Ovaliame kabinete fone Rusijoje vis garsiau kalbama apie sankcijų panaikinimą ir Vakarų prekių ženklų, ypač Ispanijos drabužių gamintojo „Inditex“ (prekių ženklai „Zara“, „Bershka“, „Pull & Bear“, „Stradivarius“) sugrąžinimą. Tačiau ši žinia, kurią išpūtė Rusijos žiniasklaida, vėliau nepasitvirtino. Tačiau automobilių gamintojas „Hyundai Motor“ yra ryžtingesnis ir neatmeta galimybės, kad „Renault“ sugrįš. Tiesioginius pristatymus sustabdžiusi Pietų Korėjos elektronikos gamintoja „Samsung“ jau didina savo reklamos biudžetus išmaniųjų telefonų reklamai.
Rusijos pareigūnai teigia, kad per trejus karo metus iš Rusijos pasitraukęs Amerikos verslas prarado 300 mlrd. dolerių. Leidinys „Financial Times“ Europos įmonių nuostolius per pusantrų metų įvertino 100 mlrd. eurų. Tačiau yra kompanijų, kurios norėjo išvengti nuostolių, likdamos Rusijos rinkoje. Pavyzdžiui, „Coca-Cola“, kuri paliko „Multon Partners LLC“, kad užsidirbtų pinigų iš „Dobryj Cola“, ir išplėtė teises į „Coca-Cola“, „Sprite“ ir „Fanta“ prekių ženklus, kuriuos formaliai pašalino iš rinkos.
Užsienio kapitalo įmonių skaičius Rusijoje sumažėjo nuo 29 tūkst. 2021 m. kovą iki 19 tūkst. 2024 m. kovą, prieš metus rašė „Kommersant“, remdamasi „Kontur. Fokus“ tyrimu. Remiantis „The Insider“ skaičiavimais, paremtais „SPARK-Interfax“ duomenimis, 2025 m. pradžioje Rusijoje buvo 14,2 tūkst. įmonių, kurių savininkai buvo iš Vakarų šalių, įskaitant Kiprą, arba 11,6 tūkst. įmonių, neįskaitant tų, kurių pagrindinės įmonės yra Kipre registruotos įmonės.
Kaip skaičiavo
Leidinys „The Insider“, skaičiuodamas Rusijoje veikinančias užsienio kapitalo įmones, prie Vakarų priskyrė visas Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalis, taip pat Didžiąją Britaniją, Šveicariją, JAV, Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją ir Japoniją. Iš viso 2025 m. pradžioje Rusijoje buvo įregistruota 14,2 tūkst. įmonių, kuriose dalyvauja šių šalių patronuojančios įmonės arba kurios tiesiogiai priklauso šių šalių piliečiams.
Į šį skaičių įeina, pavyzdžiui, „Rosneft“, kurios 19,75 proc. priklauso BP per „BP Russian Investments Ltd“ (JK), arba Rusijos įmonės, kurių pagrindinis juridinis asmuo registruotas Kipre. Kadangi tiek daug ofšorinių Kipro įmonių neįmanoma tiksliai atskirti tikrų užsieniečių nuo Rusijos savininkų, „The Insider“ į tyrimą neįtraukė visų Kipro įmonių. Iš viso užsienio, ne tik vakarietiško, kapitalo įmonių (neįskaitant šaknų ar savininkų iš NVS šalių ar Ukrainos) yra 36,9 tūkst.
Daugumos Rusijoje registruotų įmonių 2024 m. ataskaitos 2025 m. kovo pradžioje dar nepaskelbtos, todėl buvo analizuojami 2023 m. Skaičiuojant buvo naudojamas 2023 m. vidutinis metinis valiutos kursas: 85,163 rublio už dolerį.
Daugiau nei trilijonas rublių pelno
Vakarietišką (išskyrus Kipro) kapitalą turinčių įmonių pajamos, „The Insider“ skaičiavimais, 2023 m. siekė 17,3 trln. rublių, arba 203 mlrd. dolerių. Rezultatai buvo skaičiuojami tik tų įmonių, kurios pateikė ataskaitas, tai yra maždaug 80 proc. sąrašo.
Bendras šių įmonių pelnas siekia 1,23 trln. rublių. Tačiau daugiau nei pusė šio pelno gaunama iš dviejų užsienio kompanijų – jau minėtos „Rosneft“ ir kitos iš 10 geriausių naftos gamintojų bendrovės – „RussNeft“ (31,28 proc. priklauso Šveicarijos įmonei „Rambero Holding AG“).
Tarp labiausiai paplitusių kompanijų, kurių pelnas ženkliai išaugo (2023 m. palyginti su 2021 m., prieškariu), veiklos rūšys yra farmacijos, didmeninė prekyba, staklių ir kitų gamybos priemonių pardavimas, maisto produktai, statybinės medžiagos, kosmetika ir buitinė chemija, programinės įrangos kūrimas, restoranai, viešbučiai, statyba.
Pavyzdžiui, Šveicarijos paslaugų bendrovės „Interrail Holding“ pajamos išaugo trigubai (nuo 1 mlrd. iki 3 mlrd. rublių po kritimo 2021 m.), taip pat ir sūrio gamintojos „Bongren Europe East“, kuri 100 proc. priklauso prancūzams. Vokietijos maisto gamybos įrangos tiekėjos „Ascoblok Debag Rus“ pajamos išaugo penkis su puse karto.
Pajamų padidėjimą iš dalies lėmė kitų užsienio konkurentų pasitraukimas, o tai atlaisvino ištisas nišas rinkoje. Pavyzdžiui, bankų sektoriuje „Raiffeisenbank“ ilgą laiką išliko vienu iš nedaugelio didžiųjų bankų, kurie toliau tvarkė mokėjimus doleriais ir eurais. Pasinaudojęs šia beveik monopoline padėtimi, jis padidino mokesčius ir uždirbo gerą pelną – daugiau nei pusę visos pasaulinės „Raiffeisen“ bankų grupės pelno. ECB spaudžia Austrijos biurą palikti Rusiją. Tačiau „Raiffeisenbank“ tai daro lėtai – žada iki 2026 m. sumažinti savo paskolų portfelį 65 proc. palyginti su prieškariniu lygiu.
Daugelio mažų ir labai mažų įmonių, užsiimančių prekyba, pajamos išaugo dešimt kartų. Kai kurie iš jų greičiausiai priklausė tiekimo grandinėms iš užsienio, kurias teko iš naujo atkurti po sankcijų įvedimo.
„Siekiant apeiti sankcijas, gana aktyviai pasitelkiamos įvairios mažos ir vidutinės įmonės, per kurias vyksta užsienio prekybos srautai, nes stambų verslą daug lengviau suvaldyti, o mažų ir vidutinių įmonių yra net ne tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių, todėl jų visų sukontroliuoti neįmanoma. Tai paaiškina tam tikrų kategorijų mažų įmonių klestėjimą, – komentuoja Andrejus Jakovlevas, Harvardo universiteto Daviso centro asocijuotasis tyrėjas. – Būtent per tokias įmones į Rusiją tiekiami būtini komponentai, reikalingi gynybos pramonei, bet ne tik. Tarpininkai gauna savo maržą, nes prisiima riziką. Tačiau sunku išskirti tuos, kurie užsidirba būtent apeidami sankcijas, taikomas gynybos pramonei.“
Pusė trilijono rublių į karinį biudžetą
Likdamos Rusijoje, Vakarų šalių piliečiams priklausančios kompanijos ne tik pačios uždirba iš karo, bet ir užtikrina Rusijos karinio biudžeto užpildymą. „The Insider“ skaičiavimais, jų bendros mokestinės pajamos 2023 m. siekė maždaug pusę trln. rublių, arba 4,85 mlrd. dolerių. Palyginimas: iš visų ne naftos ir dujų mokesčių į biudžetą buvo gauta 20 trln. rublių. Vien šių įmonių pelno mokestis kariniam biudžetui suteikė mažiausiai 111 mlrd. rublių (1,3 mlrd. dolerių).
Didžiausias mokesčių mokėtojas šiame sąraše yra kompanija „Untygeineft LLC“, pervedusi 22,35 mlrd. rublių. Pusė naftos gamintojo priklauso Kanados „CanBaikal Resources Inc.“, kita pusė – Michailo Gucerevo „Neftisa“. Rusijos antrinė įmonė turėjo būti įkurta 2022 m., kai žemės gelmių įstatymas uždraudė užsieniečiams išduoti licencijas plėtrai.
Nemažą dalį pajamų gavo plataus vartojimo prekių ir maisto produktų gamintojai. Tai „Procter & Gamble“, „Mars“, „Nestle“, jau minėta „CocaCola“, taip pat „PepsiCo“.
Vokietijos konsorciumo „Knauf“ įmonės 2023 m. sumokėjo daugiau nei 11,7 mlrd. rublių mokesčių, be to, dar 2,3 mlrd. rublių mokėjimas buvo atidėtas iki 2024 m. 2023 m. lapkritį Ukraina įtraukė „Knauf“ į „karo rėmėjų“ sąrašą būtent dėl didelių mokesčių, kurie patenka į Rusijos biudžetą. 2024 m. bendrovė atsidūrė televizijos kanalo ARD žurnalistinio tyrimo centre: okupuoto Mariupolio statybvietėse buvo aptiktos Rusijos „Knauf“ įmonių medžiagos. Tuo metu bendrovės spaudos tarnyba nurodė, kad su galutiniais vartotojais sutarčių neturi ir jie nėra atsakingi už tai, kur buvo panaudota jų produkcija.
Tarp didžiausių mokesčių mokėtojų taip pat yra Kaliningrado cigarečių gamintoja „Universal Cigarette Manufactory“ (JAV), drabužių mažmeninės prekybos įmonės „New Yorker“ (Vokietija) ir „Guess“ (Nyderlandai ir Šveicarija), farmacijos įmonės KRKA (Slovėnija), „FarmaMondo“ (Rusija, Šveicarija, Vokietija) ir PUIG (Prancūzija).
„B4Ukraine“ skaičiavimais, apie 1600 didelių tarptautinių korporacijų toliau vykdė verslą Rusijoje ir 2023 m. sumokėjo apie 22 mlrd. dolerių mokesčių. Jų ekspertai kartu su Kijevo ekonomikos mokykla ir projektu „Squeezing Putin“ peržiūrėjo visas įmones, taip pat ir Azijos, ir atsižvelgė į visas mokestines pajamas.
Jų skaičiavimais, didžiausiomis mokesčių mokėtojomis tapo Ukrainą remiančių šalių įmonės: 17 iš 20 didžiausių mokesčių mokėtojų. Sąraše pirmauja Jungtinės Valstijos – jos kompanijos 2023 m. sumokėjo 1,2 mlrd. dolerių pajamų mokesčių. Antroje vietoje yra Vokietija, kurios įmonės įnešė 692,5 mln. dolerių.
Jei jos pasiliks, įmonės dar daugiau mokės pajamų mokesčio, nes 2025 m. tarifas didinamas nuo 20 iki 25 proc.
Ar įmanoma priversti verslą padėti Ukrainai?
Įmonės, kurios gauna papildomo pelno iš karinės padėties, turėtų aktyviau dalytis savo pajamomis su Ukraina, teigia „B4Ukraine“ autoriai. Ekonomikos profesoriai Håvardas Hullandas ir Knutas Antonas Mørckas atkreipia dėmesį į Norvegijos sėkmę dėl sparčiai augančių gamtinių dujų kainų 2022–2023 m. Remiantis naujausiais Iždo departamento skaičiavimais, tai sudaro apie 111 mlrd. dolerių papildomų dujų eksporto pajamų. Tuo pat metu Norvegija savo 2025 m. biudžete Ukrainai remti skyrė tik kiek daugiau nei 3,1 mlrd. JAV dolerių, pabrėžia ekonomistai.
„Norvegija ne tik turi galimybę padaryti daug daugiau įtakos karo baigčiai ir vėlesniam civiliniam atstatymui: ji turi akivaizdžią moralinę pareigą tai padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad jos perteklinės pajamos yra tiesioginis karo su Rusija padarinys, tikrai didesnė jų dalis turėtų atitekti tiems, kurie kovoja ir miršta priešakinėse linijose, kad išliktų laisva šalis“, – rašo jie. Šios pajamos sudaro apie 6 proc. jos nepriklausomo turto fondo, didžiausio pasaulyje, kurio turto vertė yra 1,7 trln. dolerių, arba 308 tūkst. dolerių kiekvienam norvegui.
Ekonomistas: tai, kad Ukrainai apskritai kas nors padeda, yra moralinis stebuklas
Rusų ekonomistas emigracijoje Igoris Lipsitsas laikosi priešingos nuomonės: „Esmė ta, kad karas formaliai yra ne force majeure, o menkai prognozuojama rizika, todėl požiūris į jį gana kompleksiškas. Ekonominiu požiūriu išorinio žaidėjo laimėjimas susidarius karinei situacijai yra palankus įvykių posūkis, kuris yra nenuspėjamas. Jei įvykiai klostosi palankiai, tai žaidėjas nėra kaltas ir neturėtų dėl to atsiprašinėti, – aiškina ekonomistas. – Taip, atrodo, kad, jei tau buvo naudinga svetima nelaimė, tuomet reikėtų ja pasidalyti su juo. Tai graži moralinė pozicija. Tačiau žmonės iš esmės yra amoralūs ir nelinkę laikytis etikos taisyklių. Jie jų laikosi, nes tai jiems naudinga. Žmonės yra agresyvūs padarai ir mielai žudytų vienas kitą, bet jiems naudinga gyventi ir bendradarbiauti kartu.“
I. Lipsitzas primena, kad ši koncepcija taip pat taikoma sprendimų priėmimui įmonių ir nacionaliniu lygmenimis: „Jei matome, kad kai kurios vyriausybės gavo pajamas ir nenori šiomis išmokomis dalytis su Ukraina, tai yra demokratinės valdymo formos pasekmė – jos turi atsakyti rinkėjams, kurie siekia savo ekonominių interesų.
Priešingai, tai, kad Ukrainai apskritai kas nors padeda, yra moralinis stebuklas. Nes nei JAV, nei Vakarų Europa neturi didelių turtinių interesų Ukrainoje. Jei Ukraina pralaimės, jos nenukentės. Atvirkščiai, jos kenčia, nes patiria nuostolių dėl sumažėjusios prekybos su Rusija. Turime pagirti europiečius, kad jie neapleido Ukrainos.
Ir tai yra stebuklas, nes žmonės elgiasi ne pagal tiesioginės naudos logiką. Tokio stebuklo dar nesame matę. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nieko panašaus nebuvo. Čekoslovakija ir Austrija buvo atiduotos, ir niekas jų nepalaikė. Ir tik kalbant apie Lenkiją, Didžioji Britanija stojo jos ginti.“
Iš Rusijos pasitraukusios įmonės tai padarė ne tik dėl etinių priežasčių, tvirtina ekonomistas: „Iš Rusijos išvykusios įmonės baiminosi, kad jų užsienio vartotojai pasmerks jas dėl veiklos Rusijoje tęsimo ir pasaulinėje rinkoje praras daugiau, nei uždirbs Rusijoje. Pavyzdžiui, „McDonalds“ per savo istoriją turėjo daug skandalų, dėl kurių prarado pardavimus. Tai buvo grynas ekonominis skaičiavimas. Dabar ši baimė mažėja, nes abejingumas Rusijos ir Ukrainos karui auga, o daugelis įmonių yra pasirengusios grįžti į Rusiją, o kai kurios, tokios kaip ir „Auchan“, iš viso neišvyko.“
Apskritai nėra teisinio būdo priversti iš karo besipelnančias įmones ar vyriausybes atiduoti dalį pinigų Ukrainai, daro išvadą profesorius I. Lipsitzas. Tačiau yra visuomenės nuomonė, į kurią reikia atsižvelgti. Dabar Europoje ji nebėra taip stipriai linkusi remti Ukrainą, kaip buvo pirmaisiais karo metais.
