Lukiškių aikštėje paplūdimys Vilniaus valdžiai tinka, tačiau „Bomžpakių festivalio“ daryti neleido: užkliuvo pavadinimas

Praėjusį šeštadienį Vilniaus Lukiškių aikštėje turėjo įvykti „Bomžpakių festivalis“ – renginys, skirtas makaronų mėgėjams. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai prieš keletą metų Lukiškių aikštėje tiko net paplūdimys, dabar nusprendė, kad tokio festivalio čia rengti negalima.

Kad lapkričio 23 d. Vilniaus centre turėjęs vykti renginys yra nukeltas neribotam laikui, feisbuke paskelbė patys organizatoriai.

„Su giliu liūdesiu pranešame, kad netekome vietos mūsų renginiui".

Jautrūs Vilniaus savivaldybės klerkai nusprendė, kad nei renginio formatas, nei pavadinimas netinka Lukiškių aikštei. Net pakeitus pavadinimą į anglų kalbą „BumNoodlesFest“ ir užtikrinus, kad aikštėje nebus nuogų kūnų, vis tiek savivaldybė pasiūlė rengti renginį prie kokios nors mokyklos.

Vilnius visiems tapo "Vilnius saviems“, – rašė renginio organizatoriai.

Savivaldybė nurodė, kad renginio pavadinimas yra „socialiai nejautrus ir nepriimtinas“, tačiau nepateikė aiškaus pagrindimo, kodėl taip vertinama. Ar pavadinimas galėjo būti suprastas kaip pašaipa tam tikroms socialinėms grupėms, ar tai tėra administracinis perdėtas atsargumas?

Anot savivaldybės, Lukiškių aikštė apibrėžiama kaip „valstybinė reprezentacinė ir memorialinė erdvė“, tačiau šio argumento nuoseklumas kelia abejonių. Prieš kelerius metus aikštėje buvo įrengtas paplūdimys, kurio rekreacinė paskirtis buvo ginama kaip „kūrybinė iniciatyva“. Kodėl šiandien panašios interpretacijos netaikomos festivaliui? Ar tai reiškia, kad aikštės funkcijos šiandien vis sparčiau kinta pagal politinį ar administracinį kontekstą?

Vilniaus miesto valdžia siūlo festivalį perkelti į kitas vietas, tokias kaip pieva prie Baltojo tilto, tačiau kartu atsiriboja nuo renginio organizavimo paramos. Toks sprendimas galimai rodo natūralų ir suprantamą administracijos siekį išlaikyti kontrolę reprezentacinėje erdvėje.

Tačiau renginių derinimo komisija, remdamasi socialinio jautrumo ir etikos principais, argumentavo, jog šis pavadinimas ne tik įžeidžia socialiai pažeidžiamas grupes, bet ir naudoja nevartotiną svetimybę – žodį „bomžas“. Tai jau atspindi platesnį konfliktą tarp visuomenės siekio puoselėti pagarbą visiems jos nariams ir kūrybinės saviraiškos laisvės. Dar daugiau, buvo netgi siūlyta pavadinimą pakeisti į anglų k., tačiau savivaldybė vis tiek nesutiko jo leisti organizuoti Lukiškių aikštėje.

Žodyno laisvės ribos

Savivaldybė nusprendė „Bomžpakių festivalį“ uždrausti Lukiškių aikštėje, nors joje anksčiau buvo leistini įvairūs ir netradiciniai eksperimentiniai projektai. Taigi socialinio jautrumo sąvoka naudojama kaip pagrindas draudimams. O Lukiškių aikštės paskirties traktavimas, atrodo, lieka lankstus tik pagal situaciją. Ši diskusija atspindi ne tik viešųjų erdvių politinę dinamiką, bet ir būtinybę skaidriau bei argumentuotai pagrįsti administracinius sprendimus.

Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas neleisti organizuoti „Bomžpakių festivalio“ Lukiškių aikštėje atspindi visuomenėje vyraujančias diskusijas apie socialinį jautrumą, žodyno etiką ir viešųjų erdvių paskirtį. Renginių derinimo komisijos išvada – festivalio pavadinimas, nors ir išplėtotas iš žargoniškai vartojamo termino, yra netinkamas, nes gali būti laikomas pašaipa socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu. Kyla klausimų ne tik apie socialinį jautrumą, bet ir apie ribas tarp kūrybinės laisvės ir atsakomybės.

2020 metais paplūdimį leido

Renginių organizatoriams pateiktas argumentas dėl terminų netinkamumo grįstas ne vien etinėmis nuostatomis, bet ir kalbinėmis gairėmis – „bomžpakis“, kaip sudurtinis žodis, apima nevartotiną svetimybę „bomžas“, kuri, savivaldybės vertinimu, neatitinka kalbos normų. Kartu atsiranda alternatyvus pasiūlymas – renginį perkelti į Baltojo tilto pievą ar kitą teritoriją, pavyzdžiui, švietimo įstaigų erdvę, kurioje galimai dalyvautų daugiau tikslinės auditorijos. Toks sprendimas taip pat gali kelti abejonių, ar savivaldybės pasiūlyta alternatyva nėra tik formalumas, nes tokiose erdvėse renginio organizatoriai negalėtų pasinaudoti savivaldybės pagalba ar finansiniais ištekliais. Galima kelti klausimą, kokią naudą Vilniaus miestui duoda tokie arba panašūs festivaliai, bet kodėl ir kuo tada kliūva šio festivalio pavadinimas?

Galų gale čia išnyra ir istorinis kontekstas. 2020 m. Lukiškių aikštėje leistas paplūdimys tapo vienu kontroversiškiausių įvykių miesto kultūrinėje erdvėje. Kodėl paplūdimys buvo priimtinas, o „Bomžpakių festivalis“ – ne? Savivaldybė šį skirtumą aiškina teisės aktų pokyčiais, tačiau net ir nenoromis kyla klausimas, kiek iš tiesų teisės aktai atspindi visuomenės lūkesčius ir dinamiką, o kiek jie tampa patogia forma riboti renginių turinį.

Renginio pavadinimo problematika ir jo vietos parinkimas atskleidžia ne tik savivaldybės biurokratinius argumentus, bet ir platesnį konfliktą tarp kūrybiškumo ir viešojo diskurso normų. Ar tikrai tokie sprendimai užtikrina socialinį jautrumą, galbūt juose slypi rizika per daug suvaržyti saviraišką?