Plagiato šešėlis K. Sabaliauskaitės knygoje, bet autorė su leidykla ginasi: šiai knygai taikomi kiti reikalavimai

Praėjusį penktadienį Vilniaus dailės akamedijos meno istorikė dr. Rūta Janonienė viešai išreiškė kritiką dėl naujausios Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Kaip skaityti meną“ („Baltos lankos“, 2024) turinio ir pateikimo principų.

Savo „Facebook“ paskyros įraše R. Janonienė išreiškė nuostabą ir nusivylimą, kad knygos skyriuose, pristatančiuose Lietuvos meno kūrinius, nėra paminėti autoriai ar tyrimai, kuriais, anot jos, galėjo remtis K. Sabaliauskaitė. Ypač dėmesį patraukė skyrius apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas, kur, pasak R. Janonienės, yra per daug panašumų su jos pačios tekstais.

„Skyrelyje apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas pastebėjau daugokai paralelių su savo tekstais, bet vietoj savo pavardės aptikau tik nekonkrečią nuorodą į anoniminių „menotyrininkų“ tyrimus“, – rašė R. Janonienė.

Ji pabrėžė, kad freskų aprašymai, chronologinės datos ir interpretacijos K. Sabaliauskaitės knygoje itin primena jos suformuluotas išvadas. Pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitė rašo: „Kaip nustatė menotyrininkai, jis buvo sukurtas tarp 1513 ir 1521 m. <...> Menotyrininkai rado dokumentus, kad iki 1513 m. tęsėsi bažnyčios atstatymo darbai, o 1521 m. puošyba buvo baigta ir bažnyčia pašventinta.“

Šis apibendrinimas, anot R. Janonienės, beveik identiškai atkartoja jos 2010 m. knygoje išdėstytą išvadą: „Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios interjeras buvo ištapytas (al secco technika) po jos rekonstrukcijos XVI a. pradžioje, tiksliau – po 1513 m., nes iki tų metų tęsėsi bažnyčios atstatymo darbai, bet iki 1521 m., nes tais metais naujoji bažnyčia jau minima konsekruota.“

R. Janonienė taip pat pastebėjo, kad kai kurios freskų detalės yra beveik neįmanomos pastebėti stovint bažnyčioje, todėl K. Sabaliauskaitė negalėjo jų aprašyti be išankstinių tyrimų ar vizualinių šaltinių. „Freskose yra detalių, kurių nesimato nuo žemės, tarp jų – Šv. Kristoforo ir Šv. Jurgio kompozicijas papildantys elementai, tokie kaip aukštai ir neryškiai nutapyti iš Areco miesto bėgantys demonai arba žmogų ryjantis drakoniukas, kurį uždengia barokinis balkonėlis“, – aiškino R. Janonienė. Ji taip pat pridūrė, kad šios detalės matomos tik iš arti, pavyzdžiui, naudojant pastolius ar iliustracijas, todėl kyla klausimas, ar K. Sabaliauskaitė nesirėmė jos publikacijose pateikta medžiaga.

Toliau R. Janonienė išsamiai lygino K. Sabaliauskaitės aprašymus su savo darbais. Pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitė rašo: „Vandenyje po Kristoforo kojomis plaukioja undinėlės, žuvys monstrai su trimis uodegomis ir viena galva – tai nuodėmių, blogybių ir vilionių, pasitaikančių žmogaus kelyje į sielos išganymą, simboliai. Dar pavaizduoti šio šventojo gyvenimo istorijos įvykiai, o dešinėje – sienomis apsupta bažnyčia, iš kurios bėga... paklaikę ir išsigandę demonai. Jie labai įdomūs: vieno galva žalia, o kitas – su kanopomis...“

R. Janonienė savo knygoje pateikia beveik analogišką aprašymą: „...vandenyje, prie šventojo kojų pavaizduotos įvairiausios žuvys bei fantastiniai gyvūnai (tarp jų nutapyta undinėlė su dviem uodegom; <...> trys žuvys su viena bendra galva)... Visi tokio pobūdžio sutvėrimai šv. Kristoforo atvaizduose paprastai aiškinami kaip įvaizdžiai piktųjų dvasių, nuodėmių ir erezijų, trukdančių žmogaus sielai pereiti žemiškosios būties „vandenis“... Dešiniajame kompozicijos krašte <...> simboliškai pavaizduota mūru apsupta bažnyčia ir iš šventoriaus išbėgantys du demonai (nutapyti mažų žmogelių pavidalu: vieno iš jų galva žalia, kitas su kanopomis).“

R. Janonienė savo „Facebook“ įraše akcentavo, jog tokio pobūdžio leidiniuose būtina pripažinti kolegų indėlį, o šiuo atveju daugelis idėjų ir interpretacijų pateikiamos tarsi be aiškios kilmės. „Kreipdamasi į „Baltų lankų“ leidyklą norėjau tik atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio knygoje kaip K. Sabaliauskaitės turėtų būti naudotos literatūros sąrašas ar kažkaip kitaip (gal įvade) įvardyti autoriai, kurių tyrimais remtasi.“

Šiuo metu R. Janonienės „Facebook“ įrašas yra ištrintas arba nėra viešai prieinamas.

Portalas Alfa.lt susisiekė su menotyrininke R. Janoniene. Meno istorikė papasakojo apie savo veiksmus, kai pirmą kartą pastebėjo galimą autorystės pripažinimo problemą.

„Pirmiausia kreipiausi į LATGA, norėdama išsiaiškinti, kokie yra įprasti veiksmai tokiu atveju, kai kyla įtarimų dėl autoriaus teisių pažeidimų. Gavau atsakymą, kad visų pirma turiu kreiptis į pažeidimu įtariamą autorių ir bandyti gražiuoju išspręsti problemą, o jei nepavyks sutarti, tada kreiptis į advokatus ir t. t. Aš nusiunčiau laišką leidyklai, trumpai išdėsčiusi savo pastebėjimus ir iš karto pasakiau, kad bylinėtis nenoriu, todėl tikiuosi, kad bus įmanoma surasti bendrą sutarimą ir ištaisyti pažeidimą arba bent jau sulaukti atsiprašymo“, – aiškino R. Janonienė.

Tačiau, pasak jos, situacija nesiklostė taip, kaip ji tikėjosi. „Vietoj to per leidyklą gavau arogantišką K. Sabaliauskaitės laišką, kuriame ji teigia neskaičiusi mano knygos ir net rankose jos neturėjusi, todėl esą negalėjusi ja naudotis. Kadangi manau, jog tai netiesa, parašiau savo nuomonę pagrindžiančias pastabas, kurias nutariau paviešinti, nes viešumas, man atrodo, tam tikra išeitis norint atkreipti dėmesį į problemą“, – pridūrė ji.

Menotyrininkė taip pat pabrėžė, kad bylinėtis su K. Sabaliauskaite neketina, tačiau viskas priklausys nuo tolimesnės leidyklos „Baltos lankos“ pozicijos. „Teismuose bylinėtis ir kompensacijų reikalauti neplanuoju, nes gaila nervų. Bet daug kas priklausys nuo tolesnės leidyklos pozicijos“, – teigė R. Janonienė.

Alfa.lt kreipėsi į autorę ir leidyklą, kad pakomentuotų situaciją. K. Sabaliauskaitė į šią kritiką atsakė aiškiai nubrėždama ribą tarp akademinio ir populiarinimo žanro. Jos teigimu, knyga „Kaip skaityti meną“ yra skirta vaikams ir paaugliams, todėl nėra nei akademinė studija, nei vadovėlis, kur reikėtų pateikti detalius literatūros sąrašus ar nuorodas į mokslinius šaltinius. „Laikiausi įprastinio tokiais atvejais ne mokslinio, o populiarinimo žanro, kuris visada yra itin supaprastintas, „suvirškinęs“ daugybę įvairiausios literatūros ir faktelių, kylantis ir iš daugiamečio bendrojo išsilavinimo“, – teigė K. Sabaliauskaitė.

Ji taip pat pabrėžė, kad Lietuvoje dar nėra nusistovėjusios tradicijos populiarinti meną vaikų ir paauglių auditorijai, todėl tokie leidiniai gali būti vertinami kritiškai. „Suprantu, kad tokio dailės vaikų ir paauglių populiarinimo pobūdžio kūrinys, pagal europines praktikas adaptuotas Lietuvoje esantiems meno objektams, be to, vieno objekto apraše originaliai jungiantis technologinę, stiliaus ir ikonografinę informaciją bei vaikams skirtas įvairenybes ir kūrybines užduotis, yra naujas dalykas Lietuvoje, kurio nelabai yra su kuo palyginti“, – komentare rašė K. Sabaliauskaitė.

Autorė atkreipė dėmesį, kad diskusijos socialiniuose tinkluose parodė visuomenės jautrumą autorių teisių klausimams. Atsižvelgdama į tai, ji pažadėjo, kad ateityje knyga bus papildyta rekomenduojamos literatūros sąrašu. „Esu už kuo didesnį įsigilinimą į meną“, – pridūrė ji.

Leidyklos teigimu, jie visada siekia užtikrinti autorių teisių apsaugą ir pasitiki savo autorių žiniomis bei sprendimais. Visgi, atsižvelgdama į kritiką, leidykla įsipareigojo imtis priemonių, kad ateityje panašių situacijų būtų išvengiama.

„Kristinos Sabaliauskaitės vaikams ir paaugliams skirtam meno populiarinimo, eseistikos žanro leidiniui nėra taikomas reikalavimas pateikti akademiniams tekstams būdingas detalias nuorodas ar šaltinius, tačiau gerbiame Lietuvos mokslininkų ir menotyrininkų įdirbį, girdime jų pastabas, todėl šią knygą papildysime literatūros sąrašu ir citatų šaltiniais“, – komentavo leidykla.