Kiek daugiau nei prieš mėnesį naujuoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generaliniu direktoriumi paskirtas Arūnas Bubnys, jo paties žodžiai, paveldėjo sudėtingą situaciją.
Vyko vidiniai konfliktai, Centro pajėgumai neatitinka jam keliamų uždavinių, mokslininkai patiria stiprų viešosios opinijos spaudimą ir net kolegos iš kitų institucijų nusisuka nuo LGGRTC.
Alfa.lt kalbėjosi su A. Bubniu apie tai, kokia Centro padėtis yra šiandien ir kokius darbus ketinama nuveikti artimiausioje ateityje.
– Dirbate jau kiek daugiau, nei mėnesį. Koks esate vadovas? Demokratas ar autoritaras?
– Priskirčiau save labiau prie demokratų tipo. Kartais man prikaišioja, kad esu gal pernelyg atleidus, per minkštas. Gal ir darbuotojai kartais tuo pasinaudoja ir kartais tvarkos pritrūksta.
10 metų vadovavau Tyrimų departametui, o ten dirbo motyvuoti istorikai, kurie patys dėjo daug pastangų į darbą ir man nereikėdavo jų raginti. Man, kaip vadovui, buvo lengva, nes nereikėjo žmonių skatinti ir kontroliuoti, nes jie patys daug dirbo, nepaisant mažų atlyginimų ir kitokių trūkumų.
– Kai pradėjote vadovauti LGGRTC, jame ir aplink jį vyko nuožmūs konfliktai. Ar dabar pavyksta susikalbėti su visais darbuotojais?
– Bandau užmegzti dialogą su visais, įskaitant ir tuos darbuotojus, kurie palaikė buvusį generalinį direktorių Adą Jakubauską. Netrukus numatytas susitikimas su profsąjungomis, kurių pas mus dabar yra net dvi. Pirmąją įsteigė buvusiam vadovui daugiausiai oponavę istorikai, o antrąją daugiausiai sudarė jo šalininkai. Aš sieksiu dialogo su abiejų atstovais. Nenoriu nei vienos iškelti ar sumenkinti. Išklausysiu visų darbuotojų lūkesčius ir kritiką.
– Senai dirbate Centre ir gerai pažįstate šią organizaciją. Ar jūsų nuomone, jai reikalingi rimtesni pokyčiai?
– Vistik aš buvau tik vieno iš departamentų vadovas ir geriausiai išmaniau savo padalinio darbą. Tapus generaliniu direktoriumi, pamačiau daug platesnį vaizdą ir man atsivėrė naujos veiklos sritys, pavyzdžiui, administravimo ir finansų, su kuriomis anksčiau tiesiogiai nesusidurdavau. Taigi, kol kas dar susipažįstu su padėtimi ir bandau įsivažiuoti, todėl apie kažkokias permainas kalbėti per anksti, nes tikrai jų nederėtų imtis skubotai, be aiškaus plano. Didelių pokyčių artimiausiu metu neverta tikėtis.
Yra tokie klausimai, kuriais galima užsiimti ir šiandien – naujo Paieškos ir identifikacijos skyriaus steigimas. Šis padalinys užsiims partizanų ir civilių aukų palaikų paieška ir atpažinimu. Manau, kad ši darbo kryptis yra labai svarbi ir ją reikia stiprinti. Žinoma, tam reikia ir papildomų etatų, ir papildomo finansavimo.
Netolimoje ateityje taip pat planuojame Tuskulėnų memorialiniame parke atidaryti „Homo sovieticus“ muziejų. Tai bandoma padaryti jau 20 metų ir tikiuosi, kad dabar galiausiai pavyks. Tai būtų modernus, multimedijomis aprūpintas muziejus, pasakojantis apie sovietinio žmogaus kasdienybę, jo kaip asmens formavimą. Manau, kad tai būtų įdomu visuomenei, turistams ir ypatingai – jaunajai kartai. Mano kartai komunistų partija, socializmas ir visi su tuo susiję dalykai atrodo savaime suprantami, o jaunimas dažnai nedaug apie tai žino. O net ir merkantiliškai žiūrint, tai galėtų Centrui būti papildomas lėšų šaltinis.
– Jau seniai kalbama apie tai, kad Centras patiria spaudimą iš visuomenės, politikų ir net užsienio diplomatų pusės. Ar jaučiate šį spaudimą?
– Sakyčiau, kad didžiausią spaudimą daro visuomenė, kuri yra gana smarkiai susiskaldžiusi tokiais klausimais, kaip Birželio sukilimo įvykiai ir juose dalyvavusios asmenybės. Nuomonės labai skiriasi ir yra netgi priešiškos. Nori, nenori, bet šis susipriešinimas persiduoda ir istorikams. Jie taip pat žmonės ir jaučia spaudimą, kai žiniasklaidoje nagrinėjama kažkuri probleminė tema ir iš visuomenės pusės ant istorikų pasipila agresyvūs ir net įžeidžiantys komentarai. Vieni žmonės stipresni ir atsilaiko prieš šį spaudimą, o kiti – silpnesni – ima nerimauti, baimintis tiesiai pasisakyti tam tikrais klausimais. Atsiranda savotiška savicenzūra.
Spaudimo iš politikų pusės aš asmeniškai bent jau kol kas nepajutau. Žinoma, politikai taip pat domisi Centro padėtimi, galimomis permainomis, numatomais renginiais, susijusiais su sukilimo, Holokausto ir kitomis sukaktimis. Beje, sukakčių gausa reiškia, kad mums labai padidėjo darbo krūvis, o ištekliai juk liko tie patys.
– Krūvis Centre visais laikais buvo nemažas, o ištekliai riboti – darbuotojų atlyginimai, objektyviai vertinant nedideli. Ar politikai supranta šią problemą?
– Tokio supratimo valdžios institucijose trūksta. Jei nurodoma, kad tam tikros tyrimų kryptys, pavyzdžiui, partizaninis pasipriešinimas arba Holokaustas, yra prioritetinės, valstybė taip pat joms turėtų skirti daugiau dėmesio. Galėtų padidinti finansavimą ir sudaryti specialias tyrėjų grupes, o ne vien priekaištauti, kad Centras kažko nepadarė, neištyrė. Toks įspūdis, kad Lietuvoje daugiau nėra istorinių tyrimų institucijų, tik vienas LGGRTC. Juk yra Lietuvos istorijos institutas, universitetai, įvairūs tyrimais užsiimantys centrai. Bet priekaištai byra dažniausiai vien Centrui, neatsižvelgiant į tai, kad mums tenka milžiniškos apimties darbai. Pavyzdžiui, parengti partizanų sąrašą. Juk tai daugiau nei 20 tūkst. vardų!
– Istorikai neretai sako, kad pirminė problema yra net ne finansavimo trūkumas, o nesugebėjimas aiškiai formuluoti prioritetus. Juk neįmanoma visose srityse viską iš karto ištirti?
– Tikrai neįmanoma. Pateiksiu tokį pavyzdį: Centre dirba iš viso 143 darbuotojai, o istorikų, kurie visą savo laiką galėtų skirti okupacinių režimų veiklos tyrimui tėra 10 – 12 žmonių. Šie žmonės turi ištirti ir nacių okupaciją, ir 50 metų sovietų okupacijos laikotarpį, ir dar Vilniaus krašto lenkiškosios okupacijos laikotarpį. Įveikti visą tai yra neįmanoma. Valstybė turėtų apsispręsti, kurios temos šiuo atveju yra prioritetinės ir skirti tam atitinkamus išteklius.
– Kalbant šia tema, istorikai neretai mini Lenkijos Tautos atminties institutą, kaip sektiną pavyzdį. Jūsų nuomone, tai tinkamas Lietuvai pavyzdys?
– Tai yra didžiulė institucija, kurioje dirba daugiau nei 2000 darbuotojų, iš jų apie 1000 – istorikai, rašantys knygas, straipsnius ir kitą mokslinę produkciją. Kiek žinau, jie per metus išleidžia apie 200 knygų. Jie dirba ne tik Varšuvoje, bet ir padaliniuose daugelyje Lenkijos miestų.
– Lenkija iš to turi grynai pragmatinės naudos – ji gerokai efektyviau ginasi nuo tarptautinės kritikos istoriniais klausimais, o Lietuva šiuo atžvilgiu neretai reaguoja gana pasyviai.
– Tame yra nemažai tiesos. Politinė šalies vadovybė Lenkijoje geriau supranta istorijos mokslo reikšmę visuomenei ir valstybei. Atitinkamai Lenkijoje skiriama daugiau pajėgumų. O ir valstybės prestižo gynimas Lenkijoje, manau, yra geriau suderintas ir akcentuojamas, nei Lietuvoje.
– Galbūt Lietuvos istorikų institucijos galėtų parengti poreikių pagrindimą ir planą, kurį pateiktų Vyriausybei?
– Tai būtų idealus variantas, bet šiuo metu nematau galimybių. Deja, jau kurį laiką Vilniaus universitetas ir Lietuvos istorijos institutas tam tikra prasme boikotuoja LGGRTC, nes neva mes esame labai politizuota įstaiga, iškraipanti kai kuriuos istorijos klausimus. Vienas iš mano, kaip vadovo, prioritetų – nutraukti šią blokadą ir galų gale suderinti bendrą poziciją, imtis bendrų projektų. Tada galėtume jau ir su Vyriausybe kalbėtis apie atminties politiką.
