Tedas Bundy atrodė kaip tikra kino žvaigždė: aukštas, harmoningų veido bruožų ir žavios šypsenos. Jis buvo nepaprastai protingas, iškalbingas ir mandagus. Tačiau už šios patrauklios kaukės slypėjo vienas baisiausių nusikaltėlių JAV istorijoje – pabaisa, nužudęs dešimtis jaunų merginų ir du kartus pabėgęs iš kalėjimo, sumanus manipuliatorius ir psichopatas. Jo kruvini žygdarbiai iki šiol kelia siaubą.
Aštuntajame dešimtmetyje gražuoliukas teisės studentas, kilęs iš krikščionių šeimos, įgijęs psichologijos išsilavinimą, išties neatitiko tipiško maniako profilio. Tačiau, kai teismui pavyko įrodyti, kad jis įvykdė apie 30 žiaurių jaunų merginų nužudymų, Amerika pasibaisėjo. T. Bundy buvo grynasis blogis, tačiau jo asmenybė ir psichinės savybės vis dar lieka paslaptimi teismo medicinos mokslininkams.
Teismo posėdžių metu šis monstras buvo pripažintas visiškai sveiko proto, atsisakė valstybės advokato pagalbos ir pats nusprendė gintis bei atlikti liudytojų apklausas. Jis elgėsi kaip ekstravagantiška Holivudo įžymybė, nesąžiningai apkaltinta absurdiškais nusikaltimais: iškalbingai kalbėjo, šypsojosi prisiekusiųjų komisijai, šmaikščiai diskutavo su teisėja, daug juokavo, sukeldamas teismo salėje susirinkusiųjų juoką.
Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad jam pavyks išlipti sausam iš balos. Taigi, kai prisiekusiųjų teismas pripažino jį kaltu dėl visų kaltinimų, o teisėjas jam skyrė didžiausią bausmę – mirtį, T. Bundy buvo šokiruotas. Kaip ir visa šalis, kuri tiesiog negalėjo patikėti, kad šis žavus ir išsilavinęs jaunuolis sugeba padaryti tokius siaubingus nusikaltimus.
„Visuomenė nori tikėti, kad ji gali atpažinti piktus, blogus ar pavojingus žmones, bet negali“, – prieš pat mirties bausmės įvykdymą kalbėjo pats T. Bundy. O mes nusprendėme pasinerti į prieštaringai vertinamo šio maniako gyvenimo istoriją, kad suprastume, kaip charizmatiškas, kupinas ryžto ir protingas jaunuolis virto šaltakrauju žudiku, sumaniu manipuliatoriumi ir vienu baisiausių psichopatų JAV istorijoje.
„Aš nesu gyvulys ar beprotis, esu paprastas žmogus“
Tai buvo žodžiai, kuriais T. Bundy pradėjo savo istoriją duodamas interviu žurnalistui Stephenui Michaudui, kurį jis sutiko duoti 1980 m. mainais už savo bylos peržiūrą. Serijinis žudikas nusprendė pirmą kartą papasakoti savo istoriją spaudai. Taip, kaip jis ją matė pats.
Kai S. Michaudas paprašė jo pradėti nuo vaikystės prisiminimų, Tedas tik nusijuokė. „Visus traukia priežasties ir pasekmės idėja, gebėjimas pasakyti: „Taip, jo tėvas jį vaikystėje mušė – mes tai matėme, kai jis buvo vaikas.“ Bet tai visiška nesąmonė, – sakė jis. – Mano biografijoje nebuvo nieko, kas rodytų, kad aš galiu įvykdyti žmogžudystę.“
Tedas paaiškino, kad vaikystę laiko „vienu laimingiausių“ savo gyvenimo periodų, o psichologų bandymai atrasti vaikystės psichologinę traumą, pavertusią jį maniaku, yra juokingi. Jis teigė užaugęs mylinčioje šeimoje, kurioje nebuvo vietos smurtui, ginčams ar žalingiems įpročiams.
Tedas gimė 1946 m. lapkričio 24 d. Burlingtone, o po kelerių metų su mama persikėlė į mažą Takomos miestelį Vašingtone, kur lankė mokyklą. Jis pasakojo, kad turėjo daug draugų, o mėgstamiausias užsiėmimas buvo varlių gaudymas – jo sėkmę šiuo klausimu puikiai įvertino ir kiti vaikinai, su kuriais Tedas lankėsi skautų stovykloje. Kiekvieną sekmadienį su mama ir patėviu eidavo į bažnyčią, o darbo dienomis žaisdavo aktyvius žaidimus su kaimynų vaikais. „Buvau geras mokinys, buvau klasės seniūnas, dauguma draugų užsiiminėjo lengvąja atletika, o savaitgaliais važiuodavau slidinėti. Buvau vienas geriausių tarp vaikinų“, – pridūrė jis.
Tačiau jo klasės draugų ir kaimynų prisiminimai kiek skiriasi nuo jo versijos. Jie sakė, kad jaunasis Tedas buvo gana uždaras berniukas, kuris norėjo tik pasirodyti „geriausias“. Jis turėjo problemų dėl kalbos ir socialinio bendravimo, o jo mokyklos rezultatai toli gražu nebuvo puikūs.
Kai kurie manė, kad berniuko psichinei būklei didelę įtaką padarė šeimos paslaptis, kurią Tedas sužinojo tik paauglystėje. Jo mama pastojo dar neištekėjusi. Norėdami paslėpti šią „gėdą“ nuo visuomenės, jos tėvai nusprendė Tedą pavadinti savo vaiku. Taigi vaikinas ilgą laiką savo motiną laikė „vyresniąja seserimi“, tačiau vėliau rado gimimo liudijimą ir nustebo sužinojęs tiesą.
Psichologai teigia, kad tas epizodas turėjo rimtą poveikį būsimo serijinio žudiko psichikai. Tačiau pats Tedas atvirai juokėsi iš šios hipotezės. Pasak jo, daug vaikų visoje šalyje atsidūrė panašioje situacijoje, tačiau tai nepavertė jų maniakais.
Baigęs vidurinę mokyklą, Tedas įstojo į vietos Puget Sound universitetą, bet po metų nusprendė persikelti į Vašingtono universitetą studijuoti psichologijos. Profesoriai jį apibūdino kaip stropų, trokštantį mokytis studentą. 1972 m. Tedas gavo diplomą, tačiau negalėjo apsispręsti, kokioje profesinėje srityje norėtų save realizuoti.
Iš pradžių jis įsidarbino pagalbos smurto aukoms centre, kur atsiliepdavo į karštosios linijos skambučius, atkalbėdavo potencialius savižudžius nuo lemtingų sprendimų, net surašė atmintinę apie darbą su aukomis, kuria pradėjo naudotis visi įmonės darbuotojai.
Netrukus jis nusprendė išbandyti savo jėgas politikoje. Ričardo Niksono stiliaus atviras respublikonas Tedas pradėjo dirbti Sietlo gubernatoriaus Dano Evanso kampanijos personale. Jaunuolis aktyviai dalyvavo perrinkimo kampanijoje, kartu tyrinėdamas, kaip politikai formuoja savo įvaizdį visuomenės akyse. „Kai pirmą kartą susipažinau su Tedu, jis dirbo Respublikonų partijoje, – sakė kolegė ir draugė Marlin Wortman. – Jis buvo labai malonus žmogus. Vaikinas, už kurio norėtumėte apvesdinti savo seserį.“
Tedas išnaudojo visą savo natūralų žavesį kampanijos labui: lankydavosi socialiniuose priėmimuose ir vakarienėse, daug kalbėdavosi su žmonėmis ir užsirašydavo viską, ką pasakė jo varžovas demokratas Albertas Rosellinis, kad vėliau panaudotų tai prieš jį. Ir jo pastangos nenuėjo veltui. „Negaliu patikėti, kad tai, ką padariau, domina spaudą, – žurnalistams kukliai prisipažino Tedas. – Mano vaidmuo kampanijoje toks nereikšmingas, kad man dėl tokios šlovės nejauku. Labai nepatogu.“ Tačiau tuomet jis buvo akivaizdžiai nesąžiningas. Tiesą sakant, Tedui labai patiko būti visuomenės dėmesio centre.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo susitikinėti su Vašingtono universiteto bendramoksle Stephanie Brooks. Mergina buvo iš labai turtingos šeimos, daug aukštesnio už jį statuso. Tačiau, pasak jo paties, šis faktas Tedo nelabai jaudino. Be to, Stephanie dėka jis turėjo galimybę palypėti socialinėmis kopėčiomis, apie kurias taip svajojo.
Maždaug tuo pačiu metu Tedas nusipirko automobilį – geltoną „Volkswagen Beetle“ – ir nusprendė įgyti antrąjį teisės laipsnį. Atrodė, kad dabar jis viską kontroliuoja ir užtikrintai juda savojo tikslo – saugaus ir garbingo gyvenimo aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose – link. Tačiau staiga „gražusis ateities paveikslas“ ėmė griūti kaip kortų namelis.
1973-iųjų vasarą jis gavo stojamųjų egzaminų rezultatus, kurie buvo gana vidutiniški: Tedas suprato, kad nebus priimtas į jokį prestižinį universitetą ir buvo priverstas pasirinkti Puget Sound universiteto teisės mokyklą. Tai buvo rimtas smūgis jo reputacijai ir jo paties ego. Tada prasidėjo problemos su mergina – socialinio statuso skirtumai galiausiai tapo tokie rimti, kad Stephanie nusprendė palikti Tedą. Ji nustojo atsakyti į jo laiškus ir visiškai dingo iš jo gyvenimo. „Tos vasaros pabaiga man buvo juodoji skylė – tai buvo tikras košmaras“, – prisipažino Tedas.
Aštuonios dingusios merginos, tūkstančiai įtariamųjų ir baisus medžiotojų radinys
1974 m. vasario 1 d. Vašingtono universiteto studentė ir orų prognozės slidinėtojams pranešėja Linda Healy neatvyko į darbą. Merginos kaimynai išgirdo ryte jos kambaryje suskambėjusį žadintuvą ir pagalvojo, kad ji nuėjo į radijo stotį. Jos lova buvo tvarkingai paklota, o kambarys tvarkingas. Tačiau Linda namuose nepasirodė nei vakare, nei kitą dieną. Atrodė, kad mergina tiesiog dingo.
Kai policija atvyko į jos butą, ant čiužinio rado tik keletą nedidelių kraujo pėdsakų. Kitų įrodymų teisėsaugininkai nerado. Beliko tikėtis, kad Linda dar gyva ir anksčiau ar vėliau grįš namo. Tuo tarpu Sietle dingo kita mergina – studentė Donna Gail Manson, kuri išvyko iš universiteto į džiazo koncertą, bet ten taip ir nepasirodė.
Policija vėl numojo ranka ir surašė dar vieną pranešimą apie dingusius asmenis. Panikos regione nebuvo, kol kitose Vašingtono valstijos jurisdikcijose nebuvo pranešta apie dar keturių mergaičių dingimą. Paaiškėjus, kad beveik kiekvieną mėnesį nuo vasario iki birželio be žinios dingdavo jauna moteris, visuomenę apėmė baimė. Naktį merginos bijojo eiti į lauką, o ir dieną vaikščiojo poromis arba grupelėmis. Tuo tarpu policija vis dar neturėjo jokių įkalčių, kurie galėtų priartinti juos prie šešių paslaptingų dingimų išaiškinimo.
1974 m. liepos 14 d. oras Vašingtono valstijoje buvo puikus, todėl apie 40 tūkst. žmonių nuvyko į paplūdimį prie Samamišo ežero. Ten buvo daug jaunų merginų – pirmą kartą po ilgo laiko jos jautėsi saugios, nes buvo apsuptos kitų poilsiautojų. Tačiau tam tikru momentu tą saulėtą dieną buvo nustatyta, kad dingo 23 metų Janice Ott ir 18 metų Denise Nasland.
Tai buvo tiesiog neįsivaizduojama – abi merginos atvyko poilsiauti su draugų kompanija, visąlaik buvo aiškiai matomos, tačiau staiga dingo, praktiškai ištirpdamos ore. Kitą dieną policija pradėjo apklausti visus, kurie liepos 14 d. buvo paplūdimyje. Ir galiausiai jie turėjo pirmuosius įkalčius. Kai kurie poilsiautojai pasakojo šalia Janice ir Denise matę malonios išvaizdos jaunuolį sugipsuota ranka, kuris prašė pagalbos.
Abi merginos nekantravo pabendrauti su žaviu nepažįstamuoju ir sutiko kartu su juo eiti į automobilių stovėjimo aikštelę pakrauti burlaivio į jo geltoną „Volkswagen Beetle“. Niekas daugiau jų gyvų nematė. Keletas liudininkų taip pat prisiminė, kad paslaptingasis nepažįstamasis prisistatė „Tedu“.
Dabar tyrėjai žinojo pagrobėjo automobilio markę ir spalvą, taip pat jo spėjamą vardą. Padedami liudininkų, jie sugebėjo sukurti gana tikslų eskizą, kurį vėliau išplatino po visą Sietlą. Tuo pat metu policija pradėjo ruošti įtariamųjų sąrašą – jis pasirodė gana didelis. Vašingtono valstijoje buvo tūkstančiai „Volkswagen Beetle“ savininkų, vardu Tedas arba Teodoras. Policija neturėjo resursų jų visų apklausti. Be to, jie negalėjo tiksliai žinoti, kad tikrasis pagrobėjo vardas buvo „Tedas“.
Karštoji linija taip pat sulaukė šimtų skambučių iš piliečių, kurie neva matė nusikaltėlį arba įtarė ką nors iš pažįstamų. Šios bylos darbo grupė bandė atsižvelgti į visas versijas, tačiau nebuvo įmanoma kiekvienos iš jų išsamiai išplėtoti.
Rugpjūčio mėnesį į policiją paskambino mergina, kuri prisistatė Elizabeth Kloepfer. Ji buvo susirūpinusi dėl savo vaikino elgesio – jo vardas buvo Tedas Bundy, o jam priklausė geltonas „Volkswagen Beetle“. Ji su juo susitikinėjo kelis mėnesius, bet kažkas jame jai atrodė įtartina. „Jis paminėjo įvykį, kai sekė merginą iš bendrabučio, – sakė Elizabeth. – Vaikščiodamas vėlų vakarą jis sekė žmones. Jis bandė sustoti, bet vis tiek tai darė.“
Mergina taip pat prisipažino, kad jo bute rado krepšį su moteriškais apatiniais, automobilyje – peilį ir kelis gipsus. Tyrėjai prisiminė, kad Elizabeth nuoširdžiai išsigando, bet nebuvo tikra dėl savo įtarimų. „Mūsų kasdienybėje nebuvo nieko, kas rodytų, kad jis buvo smurtaujantis žmogus, kuris darytų kažką panašaus“, – pridūrė ji.
Tačiau policija susidomėjo jos parodymais, nes T. Bundy, be jo vardo ir automobilio modelio, atitiko daugelį kriterijų: jis buvo Vašingtono universiteto studentas, mokęsis toje pačioje grupėje, kaip ir vasarį dingusi radijo laidų vedėja; gyveno Sietle ir neturėjo patvirtinto alibi aukų dingimo metu.
Dabar darbo grupei reikėjo tik įtikinamos priežasties jį sulaikyti, nes fiziškai jo niekas nesiejo su šiais incidentais. Jie parodė T. Bundy nuotrauką liudininkams iš Samamišo ežero. Tačiau, jų nuostabai, septyni iš aštuonių liudininkų sakė, kad T. Bundy ir paslaptingasis pagrobėjas „Tedas“ buvo du skirtingi žmonės. Pamažu ir patys tyrėjai ėmė abejoti Elizabetos vaikino dalyvavimu merginų dingime: stropus teisės studentas, neturintis teistumo, toli gražu nebuvo ryškiausias įtariamasis šioje byloje.
Netrukus po to du medžiotojai, kurie rugsėjo 6 d. vaikštinėjo netoli Samamišo ežero, pranešė apie šiurpų atradimą. Janice Ott ir Denise Nasland palaikai buvo rasti už kelių kilometrų nuo vietos, kur jos dingo. Taip pat rasti keli „papildomi“ kaulai – kaip vėliau tyrėjai padarė išvadą, jie priklausė ankstesnėms maniako aukoms.
Ištyrę visas rastas kūno nuotrupas, jie suprato, su kuo iš tikrųjų turi reikalų: su serijiniu žudiku, kuris ypač žiauriai išprievartavo ir nužudė jaunas moteris, o po to išmetė jų palaikus suėsti laukiniams gyvūnams. Ir tada atėjo dar vienas baisus supratimas, kurį policija buvo priversta pripažinti: jei paslaptingasis „Tedas“ vėl nužudys, jo sugauti nepavyks.
Tuo tarpu T. Bundy nusprendė palikti Elizabeth Kloepfer ir persikelti į Solt Leik Sitį mokytis Jutos universitete. Ten jis tapo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu.
Plečiasi nusikaltimų geografija, prabyla pabėgusi auka, įsitraukia spauda
Spalio 18 d. Solt Leik Sičio priemiestyje dingo policijos vado duktė Melissa Smith, po devynių dienų jos kūnas buvo rastas netoliese esančiuose kalnuose. Nepraėjus nė dviem savaitėms dingsta dar viena mergina – šįkart maniako auka tapo 17-metė Laura Ann Aim. Jos palaikai buvo rasti Didžiajame kanjone. Vietos policija padarė išvadą, kad abi merginos buvo išžagintos ir pasmaugtos nailoninėmis kojinėmis, tačiau nusikaltėlio tapatybė liko paslaptyje. Kaip ir tikrasis jo aukų skaičius: jie dar nežinojo, kad kaimyniniame Vašingtone buvo pradėtos aštuonios panašios bylos.
Tai buvo pagrindinis tuo metu egzistavusios sistemos trūkumas: skirtingų valstybių policijos padaliniai nesikeitė informacija ir neturėjo bendros duomenų bazės. Tai yra, jei nusikaltėlis keliavo didelius atstumus, tai gerokai sumažino jo galimybes būti sučiuptam. Ir dėl savo išsilavinimo T. Bundy tai puikiai žinojo. „Dėl teisėsaugos sistemos trūkumų nusikaltimų atskleidimas ir sprendimas yra itin sudėtingas procesas, – sakė jis. – Mūsų teisėsaugos sistemos trūkumai leidžia žmonėms išvengti teisingumo.“
Taigi, kai jaunų moterų pagrobimų banga nuvilnijo toliau į pietus – per Kolorado valstiją (ypač Aspeną), policija vis dar nežinojo apie tai, kas vyksta.
Tik vienai šio maniako aukai pavyko išvengti baisaus likimo. Tai buvo 18-metė Carol DaRonch iš Solt Leik Sičio priemiesčio. Lapkričio 8 d. ji ėjo pro vietinį prekybos centrą, kai prie jos priėjo žavus vyriškis, prisistatęs policijos pareigūnu. Jis pasakojo, kad į aikštelėje stovėjusį Carol automobilį įsibrovė įsibrovėliai, ir pakvietė merginą kartu su juo vykti į policijos komisariatą rašyti pareiškimo. Kai priėjo prie jo automobilio – geltonos spalvos „Volkswagen Beetle“, Carol suabejojo tariamo policininko tapatybe, todėl paprašė jo pateikti įrodymų.
Jis nusišypsojo ir parodė jai savo policijos ženklą. Netrukus po to, kai jie išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės, Carol suprato, kad vyras veža ją priešinga kryptimi nuo nuovados. Mergina spėjo iššokti iš automobilio, tačiau netikras policininkas nubėgo paskui ją ir parvertė ją ant žemės. Tarp jų kilo muštynės. Galiausiai Carol pavyko išsivaduoti. Ji puolė prie artėjančio automobilio, įšoko į vidų ir paprašė nuvežti ją į policiją. Mergina smulkiai prisiminė užpuoliką ir parašė prieš jį pareiškimą. Tačiau praėjo savaitės, o paskui mėnesiai, bet jo rasti nepavyko.
Vieną 1975 m. rugpjūčio naktį policijos pareigūnas, patruliavęs Jutos apygardoje (netoli Solt Leik Sičio), pastebėjo važiuojantį automobilį su išjungtais žibintais. Jam tai pasirodė įtartina, todėl jį sustabdė. Tai buvo „Volkswagen Beetle“, vairuojamas T. Bundy. Policijos pareigūnas prisiminė, kad panašaus vyro automobilis buvo ieškomas už Carol DaRonch pagrobimą ir nusikaltėlį nuvežė į nuovadą.
Visą šį laiką T. Bundy išlaikė šaltą ramybę ir sugebėjo būti paleistas už užstatą. Tik tada, kai jam buvo pasakyta, kad vyks atpažinimo procesas, į kurį bus pakviesta Carol, jis susinervino. Tačiau Tedas greitai suėmė save į rankas ir, kaip jam atrodė, rado išeitį iš padėties. Atpažinimo dieną T. Bundy buvo nuvežtas į nuovadą, tačiau jo išvaizda buvo kardinaliai pasikeitusi – jis persirengė, kitaip pasiskirstė plaukus ir kruopščiai nusiskuto. Tačiau net ir tai nesutrukdė Carol atpažinti savo pagrobėjo.
Netrukus Tedui buvo iškelta byla, jis pripažintas kaltu ir pagal valstijos įstatymus nuteistas „neterminuota“ laisvės atėmimo bausme – nuo 1 iki 15 metų. Iš pradžių apie T. Bundy atvejį (kuris tuo metu dar atrodė nereikšmingas) rašė vietiniai laikraščiai, o vėliau į šias publikacijas atkreipė dėmesį kitų leidinių žurnalistai. Galiausiai vienas Vašingtono laikraštis pirmame puslapyje paskelbė straipsnį, pavadintą „Ar „Tedas“ iš Jutos“ gali būti tas pats asmuo kaip „Tedas“ iš Sietlo“? Visuomenė pradėjo plačiai diskutuoti šiuo klausimu, o policijos pareigūnai iš įvairių valstijų, kuriose buvo nužudytos jaunos merginos, atvyko į Jutą apklausti T. Bundy apie jų bylas. Pradėjo aiškėti baisus nusikaltimų raizginys.
„Jie manė, kad mano išsekimas padės mane palaužti, bet klydo“
Spalio mėnesį Kolorado tyrėjai rado svarių įrodymų, siejančių T. Bundy su jų valstijoje įvykusiomis žmogžudystėmis. Jie kreipėsi į Jutą, prašydami išduoti nusikaltėlį, ir jiems buvo suteiktas leidimas. Buvo manoma, kad Tedas nuspręs užginčyti ekstradiciją, nes Kolorado valstijoje jis buvo apkaltintas pirmojo laipsnio žmogžudyste, už kurią gresia mirties bausmė. Bet jis to nepadarė. Kai žurnalistai paklausė T. Bundy advokato, kodėl jo klientas sutiko vykti į Koloradą, jis atsakė: „Jis įsitikinęs, kad laimės. Esu tikras, kad jis gali ten nuvykti ir laimėti bylą.“
Tedas iš tiesų buvo nepaprastai ramus. Atvykęs į Aspeną, jis nuoširdžiai šnekučiavosi su žurnalistais, tikindamas, kad yra nekaltas, ir daug laiko praleido bibliotekoje studijuodamas teisinę literatūrą. 1977 m. birželio 7 d. įvyko dar vienas jo bylos posėdis. Per pertrauką Tedas paprašė, kad jį nuvestų į kambarį, kuriame buvo laikomi teisės žinynai, kad pasiruoštų kitai sesijai. Jį lydėjo apsaugos darbuotojas, kuris liko stovėti prie durų. Ir staiga atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo, – teisiamasis dingo iš teismo rūmų.
Pasinaudojęs akimirka, kai sargybinis buvo išsiblaškęs, T. Bundy atidarė langą, iššoko iš antro aukšto ir dingo. Aspeno šerifas viešai pripažino savo kaltę dėl įvykio ir patikino visuomenę, kad nusikaltėlis bus sučiuptas. Tedas šešias dienas slapstėsi kalnuose, tačiau siaubingos oro sąlygos ir alkis privertė jį nusileisti į miestą. Jis vėl buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę.
„Aspene vėl saugu“, – džiaugėsi vietos televizijos. Per slapstymosi dienas T. Bundy numetė 11 kilogramų, tačiau, sprendžiant iš garsiųjų nuotraukų, darytų po sulaikymo, jis neprarado narciziško pasitikėjimo savimi. Jis šypsojosi kameroms ir sveikino pažįstamus žurnalistus didžiulėje minioje. „Žinau, kad policija manė, kad būsiu depresyvus, prislėgtas ir fiziškai išsekęs, o viso to neišvengiamybė mane priblokš. Jei būsiu apkūnus kaip supuvęs pomidoras, tai prireiks tik šios neįprastos aplinkybės, kad mane pralaužtų, – vėliau sakė T. Bundy. – Tačiau, nepaisant mano išsekimo, jie klydo.“
Po pabėgimo T. Bundy stebėjimas buvo sugriežtintas: kalėjimo prižiūrėtojams buvo pateiktos naujos rekomendacijos, o nusikaltėlio kameroje uždėtos dvi papildomos spynos. Tačiau 1978-ųjų Naujųjų metų išvakarėse, pasinaudojus daug išradingesniu ir apgalvotesniu nei ankstesnis būdu, jam pavyko antrą kartą pabėgti. Sublogęs iki 63 kilogramų, T. Bundy prasispaudė pro savo kalėjimo kameros lubose esantį liuką, per lubas nukeliavo į vieno iš kalėjimo prižiūrėtojų butą, kur persirengė uniforma ir išėjo pro priekines duris.
„Antrasis Bundy pabėgimas buvo košmaras, – sakė tyrėjas Bobas Kepbellas. – Jis dingo ir niekas nežinojo, kur jis yra.“ Bėgo dienos ir savaitės, tačiau pavojingo nusikaltėlio vietos policijai nepavyko rasti. Buvo sukrėstas ne tik mažasis Aspenas, bet ir Kolorado, Vašingtono bei Jutos valstijos. T. Bundy galėjo nuvykti į „buvusios šlovės vietas“, kad užbaigtų savo kruvinų nusikaltimų seriją.
Policija susisiekė su serijinio žudiko motina, E. Kloepfer ir kitais žmonėmis, į kuriuos jis galėjo kreiptis pagalbos po pabėgimo. Į bylą įsitraukė net FTB agentai – jie įtraukė T. Bundy į ieškomiausių nusikaltėlių sąrašą ir išsiuntė savo žmones į valstijas, kur jis galėjo grįžti. Tačiau FTB neatsižvelgė į tai, kad jie ieško ne tipiško maniako. T. Bundy žinojo, kokią logiką jie naudos, todėl patraukė į pietus, kur niekas apie jį nebuvo girdėjęs. „FTB žino, kad žmonės yra įpročio padarai, – vėliau sakė jis. – Turime įpročių, kuriuos daryti patinka. O FTB tik laukia, kol žmogus vėl grįš prie tų įpročių. Žmogui tereikia pažvelgti į save ir pasakyti: kokios mano gyvenimo sritys išsiskiria? Ir tada pakeisti jas. Susikurti naują asmenybę nėra taip sunku.“
FTB klaidingas skaičiavimas kainavo labai brangiai. 1978 m. sausio 14-osios naktį T. Bundy įėjo į moterų bendrabutį Talahasio mieste, Floridoje, kur su kuoka užpuolė penkias miegančias merginas. Dvi iš jų mirė neatgavusios sąmonės. Tada T. Bundy nuvažiavo į vakarus, kur vasario pradžioje pagrobė, išprievartavo ir nužudė 12-metę Kimberly Diane Leach. Jo baisių nusikaltimų istorija buvo sustabdyta tik vasario 12 d., kai jis grįžo į Talahasį. Eilinis policijos pareigūnas sustabdė įtartiną automobilį, kuris buvo nurodytas kaip vogtas. Jis sulaikė prie vairo sėdėjusį vyrą, tačiau jis atsisakė nurodyti tikrąją pavardę. Kurį laiką Talahasio valdžia neturėjo supratimo, kad sučiupo ieškomiausią FTB bėglį. Tyrėjai darė didelį spaudimą sulaikytajam, stengdamiesi prisipažinti, ir netrukus T. Bundy nebeištvėrė. Jis sutiko nurodyti savo vardą mainais į E. Kloepfer skambutį. Iš karto po šio pokalbio mergina susisiekė su Sietlo policija, kuri padėjo sujungti visas – nuo Vašingtono iki Floridos – bylas į vieną. „Jis sakė, kad bandė gyventi normalų gyvenimą, bet jam nepavyko“, – sakė Elizabeth.
T. Bundy žinojo, kad byla darosi rimta: keliose valstijose jam pateikti kaltinimai žmogžudyste, o tyrėjai iš visos Amerikos norėjo užtikrinti, kad jis būtų nuteistas mirties bausme. Tačiau jis ir toliau tvirtino esąs nekaltas. Tačiau per vieną iš apklausų jis ištarė tyrėjus pašiurpinusią frazę. „Kai surasite vyrą, įvykdžiusį nusikaltimus, kuriais mane kaltinate, – sakė jis, – tas vyras bus nužudęs moteris, kurių skaičius šešiose skirtingose valstijose bus triženklis.“
Minios gerbėjų, bendradarbiavimas su FTB ir mirties bausmė
T. Bundy teismas Floridoje buvo vienas garsiausių 1979 m. įvykių. Pirmą kartą istorijoje apie tokio pobūdžio teismą nušvietė 50-ies JAV valstijų žiniasklaida ir 9 kitų šalių žurnalistai.
Prasidėjus teismo procesui, teisėjas jau turėjo Jutoje parengtą psichoterapeuto ataskaitą apie T. Bundy būklę. Jame teigiama, kad kaltinamasis buvo linkęs į agresijos priepuolius, tačiau ekspertas pripažino jį visiškai sveiko proto. Ir pats T. Bundy tvirtino, kad yra psichiškai sveikas. Taigi jis turėjo būti teisiamas visapusiškai pagal įstatymą. Jei T. Bundy bus pripažintas kaltu, jam grės mirties bausmė. Kaltinamajam suteiktas valstybės advokatas Mike'as Minerva rekomendavo savo klientui pripažinti savo kaltę ir sutikti su įkalinimu iki gyvos galvos.
Tedas klausėsi savo advokato ir privačiame pokalbyje jiems pavyko susitarti. Teismas tikėjosi, kad T. Bundy prisipažins birželio 1 d. Tačiau tos dienos rytą paaiškėjo, kad kaltinamasis persigalvojo. Jis stojo prieš teisėją ir pasakė kalbą, sakydamas, kad negali dirbti su M. Minerva, advokatu, kuris laiko jį kaltu, ir paprašė teisės pačiam gintis teisme. „Jis žinojo, kas jam geriausia, – paaiškino kaltinamojo advokatas. – Kai jis atmetė susitarimą dėl kaltinimų, supratome, kad jis nėra tas žmogus, kuris sutiktų su šiais kaltinimais be kovos.“
Gynybos komanda turėjo naują advokatą, jauną moterį, vardu Margaret Good. Ji pasiūlė savo klientui laikytis „beprotybės“ strategijos, todėl buvo surengtas papildomas posėdis, siekiant nustatyti, ar T. Bundy yra pakaltinamas. „Tačiau teisėjas Cowardas nusprendė, kad Tedas ne tik kompetentingas stoti prieš teismą, bet ir kompetentingas gintis, – sakė M. Good. – Situacija buvo labai sunki, nes buvo laikotarpių, kai jis buvo labai nenuoseklus, impulsyvus ir keistas.“
T. Bundy noras viską kontroliuoti kartu su jo ekscentriškumu ir narcisizmu sukėlė problemų kitiems gynėjams, kurie tiesiog nežinojo, kaip reaguoti į jo spontaniškas kalbas. Pavyzdžiui, Tedas staiga nusprendė apklausti kaltinimo liudytoją – policijos pareigūną, kuris pirmasis atvyko į nusikaltimo vietą. T. Bundy paprašė jo išsamiai apibūdinti tai, ką matė, tarsi norėdamas „atgaivinti“ kruvinos egzekucijos vaizdą prieš žiuri akis. Tai buvo tik į naudą prokuratūrai. „Tai, kad jis pareigūno prašė ir vėl labai detaliai papasakoti, ką tas pamatė, kai pirmą kartą ten pateko, galima paaiškinti tuo, kad jis jau anksčiau matė nusikaltimo vietą, mėgavosi jos vaizdu ir nekantravo tai pakartoti, – sakė M. Good. – Tai buvo painu, tai neatitiko Tedo interesų, todėl mes, gynyba, atsidūrėme labai sunkioje padėtyje.“
Galiausiai kaltintojai pateikė nepaneigiamus kaltinamojo kaltės įrodymus – T. Bundy dantų žymės sutapo su ant aukų kūnų likusiomis žymėmis. Gynyba neturėjo pakankamai argumentų paneigti šį akivaizdų faktą. Tačiau galutiniam sprendimui priimti prisiekusiųjų komisijai prireikė maždaug 6,5 valandos. Jie paskelbė savo verdiktą: T. Bundy pripažintas kaltu dėl visų kaltinimų, o teisėjas Edwardas Cowardas nuteisė jį mirties bausme – egzekucija elektrinėje kėdėje. „Manau, kad tragedija, kad toks protingas jaunuolis atsidūrė teisiamųjų suole, – tuomet sakė teisėjas. – Galėjote tapti puikiu teisininku. Prisipažinsiu, būčiau apsidžiaugęs, kad šalia manęs dirbtų toks puikus teisininkas. Bet jūs pasirinkote kitą kelią.“
Tada T. Bundy pradėjo „keliauti“ po įvairias valstijas, rinkdamas kaltinimus žmogžudyste. Ir visose šiose kelionėse dalyvaudavo grupė jaunų moterų, kurios nebuvo asmeniškai su juo pažįstamos, bet buvo suintriguotos jo asmenybės. Žurnalistai jų klausė, kodėl jos lydi nusikaltėlį. „Nežinome, – nerūpestingai sakė jos. – Jis toks gražus, kad tiesiog negalėjo įvykdyti žmogžudystės.“ Tačiau viena iš jų ypač išsiskyrė. Tai buvo Carol Ann Boone, moteris, su kuria Bundy dirbo Sietlo smurto centre.
Viename iš teismų Tedas netgi paprašė jos būti jo gynybos liudytoja, ir ji sutiko. Carol kaltinamąjį apibūdino kaip malonų, šiltą ir kantrų vyrą. Staiga T. Bundy pertraukė moterį ir, žiūrėdamas jai į akis, paklausė: „Ar tekėsi už manęs? Aš tikrai noriu tave vesti.“ Carol atsakė: „Taip.“ Greičiausiai tai buvo pasirodymas prieš prisiekusiųjų komisiją, nes pasibaigus šiam procesui Tedas vėl turėjo būti nuteistas.
Akivaizdi manipuliacija: kaip galima nuteisti vyrą mirties bausme vestuvių dieną? Bet nepavyko. Prisiekusieji pripažino T. Bundy kaltu. Tačiau nuteistasis ir toliau matėsi su Carol net jam būnant mirtininkų kameroje. 1982 m. jie susilaukė dukters.
Skundai nebuvo sėkmingi ir T. Bundy buvo išsiųstas į kalėjimą laukti mirties bausmės. Žinoma, jis nenorėjo mirti, todėl visais įmanomais būdais bandė atidėti egzekuciją. Jis sutiko papasakoti savo istoriją Michaudui, tačiau apie padarytus nusikaltimus kalbėjo trečiuoju asmeniu, kad jo žodžiai nebūtų panaudoti prieš jį. Jis prisipažino, kad jį vedė noras „apvaldyti“ savo aukas, o žmogžudystės buvo tik paskutinis akordas, galutinis patvirtinimas, kad jos priklauso tik jam.
Jis sutiko bendradarbiauti su FTB, kuris devintajame dešimtmetyje kūrė psichologinius serijinių žudikų profilius. T. Bundy juos itin domino, nes atstovavo naujam, anksčiau nežinomam nusikaltėlio tipui – protingam, šviesiam ir charizmatiškam žmogui, turinčiam psichologijos išsilavinimą, įvykdžiusį siaubingas žmogžudystes. FTB specialiajam agentui Billui Hagmeieriui pavyko užmegzti pasitikėjimo kupinus santykius su T. Bundy: jis dažnai lankydavo jį kalėjime, o jų pokalbiai galėdavo trukti valandas.
Agentas uždavė Tedui klausimų, kad suprastų jo mąstyseną ir nusikaltimų motyvus, tačiau serijinis žudikas pasiūlė jam ne tik sukurti savo profilį. „Kai įėjau, jis jau laukė manęs su laikraščių iškarpomis apie žmogžudystes, – kalbėjo B. Hagmaieris. – Prie kai kurių iš jų dirbau, bet apie kitus net nežinojau. Jis pasiūlė: „Sukurkime profilį šiuo atveju? Manau, kad šis žmogus padarys tą ir aną, o tu turėtum padaryti tą ir aną.“ Jis davė mums daug peno apmąstymams.“
1984 m. spalį T. Bundy taip pat pasisiūlė talkinti detektyvui Robertui Keppeliui „Green River Killer“ byloje. Jis sudarė kompetentingą ir gana išsamų psichologinį nusikaltėlio portretą, tačiau policija į tai nekreipė dėmesio. Dėl to žudikas liko laisvėje dar 17 metų.
Per devynerius metus T. Bundy sugebėjo tris kartus atitolinti savo mirties bausmę. Naujos egzekucijos datos išvakarėse jis pasiūlė pakalbėti apie anksčiau nežinomas savo aukas ir parodyti jų palaidojimo vietas. Tačiau visi jau pavargo nuo šių manipuliacijų, o Floridos gubernatorius Bobas Martinezas paskelbė, kad vėlavimų nebebus. 1989 m. sausio 24 d. 7.16 val. ryto T. Bundy buvo įvykdyta mirties bausmė elektrinėje kėdėje. Didžiulė minia paprastų piliečių, susirinkusių į lauką prie kalėjimo, su fejerverkais ir džiūgavimu palydėjo išvykstantį katafalką su serijinio žudiko kūnu. Dabar Amerika galėjo lengviau atsikvėpti – „charizmatiškiausias“ monstras, vardu T. Bundy, mirė.
Tačiau jo istorija gyvuoja iki šiol. Pagal jį kuriami filmai ir knygos, bandoma pagaliau suprasti šio žmogaus fenomeną – serijinį žudiką, protingą ir žavų manipuliatorių, kuris per gyvenimą buvo paskelbtas visiškai sveiko proto, tačiau tai nesutrukdė jam įvykdyti monstriškų žiaurumų. Belieka pripažinti, kad turbūt niekada iki galo nebus galima atskleisti T. Bundy paslapties.
