Alfa.lt eksperimentas: ar tikrai Molėtų plento rekonstrukcija – tragiška, ar „Via Lietuva“ nemeluoja?

Tarp Vilniaus, Molėtų ir Utenos besidriekiantis vadinamasis Molėtų plentas jau tradiciškai vadinamas blogiausiu keliu Lietuvoje – kitaip nei kiti jo broliai, šis kelias ilgą laiką buvo ne supiltas iš asfalto, o sudėtas iš betono blokų. Automobilių su kietesne važiuokle vairuotojams dardėti tokiu keliu – mažas malonumas, be to, nuo vasaros karščių ar žiemos šalčių kelias deformuojasi, blokai „šiaušiasi“ ir veriasi plyšių, todėl ne vienas vairuotojas turi istorijų, kaip legendiniame kelyje jo automobiliui byrėjo važiuoklės dalys.

Dabar Molėtų plentas restauruojamas ir dengiamas modernia asfalto danga, tačiau – staigmena: vairuotojai ir toliau jį keikia. Ypač tie, kuriems tenka važiuoti tarp Molėtų ir Utenos.

Pastaroji kelio atkarpa neseniai buvo renovuota ir eismas čia naujai išklotu asfaltu vyksta vos kelis mėnesius. Tačiau kritikos atliktiems darbams netrūksta, apie ją Alfa.lt rašė dar sausio pradžioje – po to, kai lapkričio pabaigoje „duris atvėrė“ maždaug 30 kilometrų ilgio rekonstruota atkarpa, kurią sutvarkyti kainavo apie 61 mln. eurų, Utenos, Molėtų vairuotojai, o ir šiaip dažniau šiuo keliu važinėjantys pastebėjo, kad anksčiau nors ir nepatogus, bet platus kelias dabar vietomis susiaurėjo iki tiek, kad jame beveik neliko kelkraščių.

Vizualiai vaizdas išties toks, kad vilniečiai šiame kelyje gali pasijusti kaip buvusio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus valdose – kur galėta, ten susiaurinta. Ir nors ne viskas atrodo blogai, kai kurios vietos šioje atkarpoje tikrai kelia klausimų – kelkraščiuose stovi atitvarai, už jų – gan statoka nuokalnė, jei tokioje vietoje sugestų vilkikas ar koks didesnis automobilis, sunku įsivaizduoti, kaip juos tektų apvažiuoti, jei priešpriešinis eismas būtų intensyvus.

Tačiau „Via Lietuva“, valdanti visus valstybinės reikšmės kelius, jau anksčiau portalui teigė, kad kelias nėra siauras ir vietos kelkraščiuose – pakankamai. „Vilnius–Utena kelio ruožas nuo Molėtų iki Utenos yra dviejų eismo juostų (po vieną į vieną pusę). Važiuojamosios dalies plotis 7,0 m, vienos eismo juostos  plotis – 3,5 m, kraštinių saugos juostų plotis – po 1,0 m. Kelkraščiai – 1,50 m pločio. Atkreipiame dėmesį, kad kelio važiuojamoji dalis nėra susiaurinta, t. y. važiuojamosios dalies ir kiekvienos eismo juostos plotis yra pakankamas, kad eismas vyktų saugiai“, – buvo rašoma „Via Lietuvos“ pateiktame atsakyme.

Eksperimentas: paėmėme ruletę ir pamatavome

Nors „Via Lietuva“ sako, kad viskas su rekonstruota kelio tarp Molėtų ir Utenos atkarpa yra gerai, šį kelio ruožą pastaruoju metu pasigavo „tarkuoti“ didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos. Įvertinimų negaili ir šiuo keliu važiuojantys vairuotojai, o ir pačiam važiuojant šiuo keliu vis kyla klausimų, ar tikrai renovuota kelio atkarpa ne per siaura. Kas bus, jei kurioje iš siauresnių vietų, kur stovi atitvarai, įvyks avarija? Kaip ją reikės apvažiuoti ir kaip iki jos privažiuos medikai, policija, ugniagesiai?

Kadangi tokie klausimai nedavė ramybės, paskutinio apsilankymo Utenoje metu teko pasiimti matavimo ruletę, sėsti į automobilį ir išvažiuoti į per visą Lietuvą skambantį kelią, sustoti, pažiūrėti, pamatuoti, kiek išties vietos yra šiame kelyje ir jo pakraščiuose.

Tenka pripažinti – net vairuojant vieną iš mažesnių automobilių, „Opel Corsa“, sustoti siauresnėse kelio vietose, kur stovi atitvarai, nesinori. Automobilis čia tilps, bet išlipti iš jo gali būti baugu, kad kas pravažiuojantis neužkabintų.

Išmatavus atstumą nuo kelio iki atitvarų aiškėja, kad „Via Lietuva“ nemelavo – tikrai yra 1,5 metro plotis, gal net dešimčia centimetrų daugiau. Tačiau nejučia kyla klausimas, ką reiktų daryti, jei tokioje kelio vietoje nuleistų padangą. Jeigu ratą nuleistų iš vairuotojo pusės, tektų rizikuoti gyvybe, mat keisti šį ratą tektų pačiam stovint važiuojamojoje kelio dalyje. O jei padanga būtų nuleista iš keleivio pusės, tuomet, aišku, saugiau, tačiau paties automobilio jau neitų prispausti prie atitvaro, jį tektų statyti užtveriant gerą dalį važiuojamosios kelio dalies.

Ir visa tai – su mažu „Opel“ hečbeku, nekalbant apie tai, ką reikėtų daryti, jei nelaimė nutiktų vairuojant didesnį automobilį ar visureigį…

Įdomi detalė – kelio juostas skirianti linija šioje atkarpoje vietomis specialiai padaryta nelygi, kad ją kirtus jaustųsi vibracija, perspėjanti apie išvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą. Bematuojant kelkraštį nuo atitvaro iki važiuojamosios kelio dalies teko pastebėti, kad kitų automobilių vairuotojai, pamatę žmogų kelkraštyje, kerta ištisinę juostą – maža kas gali nutikti gan siaurame kelyje.

Ten, kur atitvarų nėra, situacija kiek geresnė – ten mažesnį automobiliuką galima gan drąsiai pasistatyti, išlipti. Tiesa, nėra itin jauku, kai visai šalia švilpia kiti automobiliai, tačiau gyventi galima. Bet vėlgi – jei mažam automobiliui kelkraštyje be atitvarų vietos užtenka, didesniam automobiliui, mikroautobusui ar kitai didesnei transporto priemonei čia jau gali darytis ankštoka.

Ir tik pravažiavus Molėtus, kur kelias dar nerekonstruotas, galima išvysti tikrąjį kontrastą – čia vis dar tenka dardėti betoniniais blokais, tačiau vietos kelkraštyje kone tris kartus daugiau, atrodo, kad šalia vieną kito gali sustatyti du automobilius ir dar liks erdvės. Tokiame kelkraštyje lengvai išsitenka ir vilkikai, ir autobusai, ir kitos stambiagabaritės transporto priemonės, kurių vairuotojai rekonstruotoje Molėtų plento atkarpoje greičiausiai jaučiasi kiek ankštokai.