Lietuvos miestuose ir miesteliuose vienas po kito kertami medžiai. Esą neišvaizdžios jų lajos bjauroja estetiką, o sergantys kamienai kelią pavojų – štai ims ir užgrius ramiai sau vaikštinėjančius miestiečius.
Kuršėniškiai tokių problemų nebeturi – rugsėjį bus dveji metai, kai rekonstruota miestelio širdis – Lauryno Ivinskio aikštė. Rekonstrukcijos metu aikštėje iškirsta nemaža dalis medžių.
Tuo metu visame pasaulyje ryškėja nauja tendencija: naikinami ne medžiai, o betoninės aikštės.
Gailisi Ivinskio
Lietuvoje medžių gynėjai leidžia šaknis ir gelbėja miestus nuo betono invazijos: buriasi į organizacijas, rengia akcijas ir piketus, nebijo garsiai kritikuoti valdžios sprendimų.
L. Ivinskio aikštė prieš ir po rekonstrukcijos
Kuršėniškiai prieš keletą metų elgėsi santūriau: vienam kitam sužinojus apie L. Ivinskio aikštės medžių likimą, buvo justi tik šioks toks nepasitenkinimas ir bruzdesys.
Rezultatas – išsaugota keliais medžiais daugiau, tačiau naujoji aikštė daliai gyventojų vis tiek atrodo pilkutėlė ir plikutėlė.
Beje, mažai kam žinoma, tačiau Laurynas Ivinskis, kurio vardu pavadinta Kuršėnų centrinė aikštė, buvo ne tik pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas. Jis taip pat entuziastingai domėjosi dendrologija, parkų kūrimu. Ironiška: dabar aikštėje stovintis L. Ivinskio paminklas aplink mato ne žaliuojančius medžių vainikus, o betoną.
„Kur tą mūsų Ivinskį nustūmė? Nei gėlelės – nieko nėra. Akmenimis apdėjo ir viskas“, – atsidūsta viena kuršėniškė.
Gyventojai ieško šešėlių
Betoną mato ir „Etaplius“ savaitraščio žurnalistai, į Kuršėnų L. Ivinskio aikštę atvykę per patį vidurdienį. Debesuota, pučia gaivus vėjelis – kur ne kur ant suolų sėdi gyventojai. Kas užkandžiauja, kas skaito, o kas šiaip svajoja.
„Seniau buvo daug geriau ir gražiau. Pilna būdavo žmonių ir su vežimukais, ir su lazdikėmis ir visur – pavėsis. O dabar, jeigu saulė yra, vasarą čia neįmanoma būti, visur tuščia. Mes keikėme susirietę, sakėme: velnias apsėdo, kad reikėjo tą skverą taip išdraskyti“, – pyksta kuršėniškė Albina ir rodo į viršum galvos pakibusį debesį – tik dėl jo gali prisėsti ir pailsėti gimtojo miestelio aikštėje.
„Medžių tai truputį reikėtų daugiau. Gerai, kad kažkiek palikta – ieškome dabar šešėlių. Tos žalumos visą laiką norisi daugiau“, – sako aikštėje vaikštinėjanti Alma.
„Dabar gražiau. Medžių netrūksta, nes buvo medžių, buvo ir asocialių asmenų. Pavėsis yra parke, dėl pavėsio medžius auginti nelogiška“, – įsitikinęs kuršėniškis Modestas.
Pakalbiname dar kelis miestelio gyventojus – nuomonės išsiskiria. Vieni džiaugiasi aikšte, sako ateinantys čia pabūti su šeimomis – vaikams ypač patinka fontanas. Kiti gi ilgisi medžių, svarsto, ar nebuvo galima jų išsaugoti. Pora kuršėniškių prasitaria išvis negalinčios būti aikštėje. „Nuo grindinio ornamentų svaigsta galva“, – paaiškina.
„Kažkada šnekėjome su Šiaulių rajono meru A. Bezaru. Jis man sako: „Viso svieto neišgelbėsi.“ Tada aišku: nesimučyk, nevark ir bus rami galva. Gulėk, pilvą išvertęs kur nors, bet ir tai – po medžiais gulėsi“, – šypteli gamtininkas V. Uosis.
Medžiai slėpė „Ivinskio sargybinių“ pobūvius?
Pasisakymų apie L. Ivinskio aikštę nuolatos girdi ir žinomas Šiaulių rajono gamtininkas Vytautas Uosis.
„Valdininkai vis čiulba ulba, kaip gražu toje aikštėje, kaip džiaugiasi ja miesto žmonės. Tik kad patys žmonės šneka visiškai kitaip“, – sako jis.
V. Uosis pasakoja aikštę prisimenantis iš vaikystės – matydavo ją, eidamas į mokyklą. „Nežinau, kaip ten yra su tuo grindinio margumynu – man asmeniškai jis nelabai prie dūšios. Kažkaip per daug raibsta akys. Bet kad medžius užkabino, tai čia jau padarė didelę klaidą. Aikštė turi būti su pavėsiu. Dabar, žiūriu, senutės sėdi, saulėje kepa prakaitu apsipylusios – anksčiau to nebūdavo“, – stebisi gamtininkas.
Tiesa, reikėtų pridurti, kad medžių šešėlis pavėsį teikė ir vadinamiesiems „Ivinskio sargybiniams“, kurie, apsirūpinę alkoholiniais gėrimais, būriuodavosi aikštėje.
„Seniūnas dar prieš rekonstrukciją išrovė tris dekoratyvines pušeles ir atvežė mums į Gamtininkų centrą. Sakė: „Gal jūs galite priglausti, nes nebeįmanoma. Pušelės nedidelės, jei kuris nors iš tų sargybinių užsimano reikalo, kelnes nusimauna ir tupiasi ten pat. Žmonės man akis drasko, nebegaliu kitaip.“ Ką darysi, priėmėme tas pušeles“, – prisimena V. Uosis.
Rekonstruota L. Ivinskio aikštė Kuršėnuose.
Trys tušti žodžiai
Pušeles gamtininkui išgelbėti pavyko, o štai dėl nukirstų aikštės medžių pikta iki šiol. Ir visai nesvarbu, ką sako dendrologų ekspertizės – jomis V. Uosis paprasčiausiai netiki.
„Man kažkodėl atrodo, kad visi tie ekspertai susiję su tais, kuriems apsimoka kirsti medžius. Netikiu, kad ten skaidru. Pinigai rimti ir reikia juos pasiimti. O dabar žmonės apstojo, nebeleidžia kirsti – kišenės tuščios. Ką daryti? Reikia kažkokio pateisinimo“, – sako gamtininkas.
Vedžiodamas po savo sodybą, jis rodo šimtamečius medžius, kuriems smūgių nepagailėjo ir žaibai, ir pro šalį važiavę automobiliai. Tačiau medžiai stovi kaip stovėję.
„Bet jeigu tik medis auga mieste, jis, mat, vargšas serga. Jam netinka miesto klimatas ir visa laimė, kad dabar yra „miestui pritaikytų medžių“. Čia paprasčiausiai makaronų kabinimas žmonėms ant ausų. Jūs man suraskite tokią medžių rūšį, kuri būtų pritaikyta būtent miestui. Na, nėra tokių! Šiauliuose pasodino paprasčiausias liepaites, „pritaikytas miestui“, – pas mane tokių buvo gyvas velnias, galėjau visus Šiaulius aprūpinti. Bet čia projektas, reikia iš kažko pirkti. Pinigų plovimas, kitaip nepasakysi“, – konstatuoja V. Uosis.
L Ivinskio aikštė Kuršėnuose po rekonstrukcijos
Beje, net ir atsiskyrėliškai gamtoje gyvenantį V. Uosį pasiekia žinios apie visiškai kitokį medžių statusą Europoje.
„Mano dukra gyvena Suomijoje, ten yra daug miestelių, didesnių ar mažesnių už Kuršėnus. Juose palikti ištisi medžių guotai, giraitės, nes kuo daugiau medžių, tuo geriau. Pas mus atbulai – kad tik išplikinti.
Dabar, kada visais balsais rėkiama apie klimato atšilimą, be medžių nebegalime išsisukti, jie turi būti. Žmones reikia skatinti, kad jie sodintų. Bet ta mūsų savivaldybė... Kažkada šnekėjome su Šiaulių rajono meru Antanu Bezaru. Jis man sako: „Viso svieto neišgelbėsi.“ Tada aišku: nesimučyk, nevark ir bus rami galva. Gulėk, pilvą išvertęs kur nors, bet ir tai – po medžiais gulėsi“, – šypteli gamtininkas.
Anot M. Peldavičiūtės, naujausia tendencija Europoje ir visame pasaulyje – miškas mieste.
Komentuoja asociacijos „Gyvas miškas“ koordinatorė Monika Peldavičiūtė:
„Amsterdamas, Viena jau nuo seno turi žaliąjį miesto planavimą ir strategiją, o visai neseniai Vokietijos ir Prancūzijos miestai paskelbė naujas prisitaikymo prie klimato strategijas, kuriose žaliosioms erdvėms skiriamas itin didelis dėmesys.
Naujausia tendencija Europoje ir visame pasaulyje – miškas mieste, kai miestuose kuriami net ne parkai, o visiškai laukinės erdvės. Jeigu tokių vietų miestuose jau yra, jas stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti, nes tai – vienintelė galimybė išsaugoti tam tikras vabzdžių, paukščių rūšis, žmonių sveikatą.
Didieji pasaulio miestai taip pat taiko „Rewilding“ strategiją, kuria siekiama atkurti gamtos natūralumą. Pavyzdžiui, Vokietijos miestuose netgi naikinamos vienoje vietoje susitelkusios betono aikštės, plytelės, trinkelės, nes jos sukuria karščio salas, kuriose yra žymiai aukštesnė temperatūra.
Lietuvoje šiuo klausimu matau ne inovatyvumą, o inertiškumą: kaip pradėjome pavėluotą euroremontą, taip jį ir tęsiame, įsivaizduodami, kad tai – labai modernu. O iš tiesų stipriai atsiliekame.
Ir blogiausia, kad, norėdami turėti kažkokį įvaizdį, naikiname savo identitetą. Kodėl daugelis žmonių taip jautriai reaguoja į kertamus medžius? Nes medžiai simbolizuoja darnų buvimą su gamta, kurį mums nesąmoningai perduoda ankstesnės kartos. Ir normalu, kad mes nebeatpažįstame nei tų naujų gatvių, nei tų naujų aikščių – jos mums nesavos.
Pasaulis eina žaliųjų erdvių atstatymo ir kūrimo keliu, o mes – naikinimo. Sukame senus projektus, naujų pasiūlymų nėra. Netgi sakyčiau, kad Lietuvoje egzistuoja kažkokia architektų liga – jie labiau vertina pastatus, o ne žaliąsias erdves. Džiaugiuosi, kad jau pradedami ruošti mokymai jauniesiems specialistams, kuriuose aiškinama, kad architektūra ir žaliosios erdvės eina kartu, o ne viena kitai trukdo.“
