Lietuvos švietimo sistema jau ne vienus metus yra tapusi savotišku kovos lauku – nuolatinės kalbos apie būtinus pokyčius, aršios diskusijos ir vienas po kito it lapai iš posto krentantys švietimo ministrai. Pastarasis ministras, kuris sugebėjo šioje kėdėje išbūti visą kadenciją, – Gintaras Steponavičius, padaręs tai 2008–2012 m.
Dabar Vyriausybėje nauji valdantieji, o švietimo, mokslo ir sporto ministro postas atiteko Ramintai Popovienei. Ministrų kabinetas tik neseniai peržengė 100 dienų ribą valdžioje, todėl kalbėti apie nuveiktus darbus gali būti anksti. Tačiau pasiūlymų dėl švietimo sistemos tobulinimo ir toliau netrūksta.
Viešojoje erdvėje keliamas klausimas, ar reikia pasekti Lenkijos pavyzdžiu ir ugdymo įstaigose įvesti privalomas šaudymo pamokas. Tačiau kur kas audringiau diskutuojama dėl mokslo metų trumpinimo. Apie tai „Alfa taško“ laidoje diskutavę švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas ir Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas bendro sutarimo nerado.
A. Navickas įsitikinęs, kad tai, kas dabar mokyklose vyksta birželį, panašu į parodiją. O sostinės vicemeras tikina, kad spręsti pervargimo ir motyvacijos stokos problemas ugdymo įstaigose reikia kitais būdais.
– Pone Navickai, jūsų profsąjunga kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, į Vyriausybę su siūlymu trumpinti mokslo metus. Lietuvoje 2018 m. jie buvo pailginti, motyvuojant, kad tai gali pagerinti akademinius pasiekimus, taip pat remtasi ekspertų rekomendacijomis. Kodėl dabar reikia juos trumpinti, ar pailginimas nepasiteisino?
A. Navickas: Čia reikia kalbėti apie ilginimo idėją. Ji nepasiteisino. Tie norai ir kalbos apie ugdymo kokybę ir krūvio mažinimą, akivaizdu, yra tiesiog sapalionės. Tiek tėvai, tiek mokiniai, tiek mokytojai nori rimto ugdymo proceso. Kad jis tęstųsi tiek laiko, kiek jį galima organizuoti, rimto krūvio, kada mokiniai motyvuotai dirba.O idėja jį ilginti ir kalbėti apie ugdymo krūvio mažinimą, pamatėme, virto parodija. Tie iniciatoriai, kurie siūlė ilginti ugdymo procesą, patys turėtų tą idėją atsiimti ir reikėtų grįžti prie rimto darbo.
Mokymasis yra rimtas darbas, jis turi būti organizuojamas taip, kad ugdymo procesas būtų sklandus, patrauklus ir motyvuojantis. Dabar tai panašu į imitaciją, kurią bandoma pritempti prie ugdymo krūvio išskaidymo ar kokybės gerinimo.
– Jūsų manymu, tai, kas vyksta mokyklose vasarą, birželio mėnesį, yra parodija?
A. Navickas: Taip. Yra akivaizdu, kad visi veiksniai dėl egzaminų sesijos organizavimo, mokinių pervargimo, karščio ir t. t. neleidžia vykti sklandžiam ugdymo procesui. Mūsų šalyje tai nepasiteisino. Turime būti atviri ir nuoširdūs bei kalbėti apie esminius dalykus – ugdymas yra rimtas darbas ir į tai reikia atsižvelgti. Visi nori, kad vaikas, nuėjęs į mokyklą, dirbtų rimtai ir tuo būtų motyvuojamas, o ne kad būtų priešingai, kai mokykla atlieka demotyvuojančius procesus.
– Kaip reikėtų trumpinti mokslo metus? Tiesiog nurėžti dalį jų, pailginant vasaros atostogas?
A. Navickas: Birželis galėtų būti tas laikotarpis, kai tėvai ir mokiniai, kurie bijo, kad praras ar pamirš tam tikras žinias, galėtų dalyvauti įvairiose konsultacijose. Veiklos, edukacijos gali būti įvairios, priklausomai nuo tėvų galimybių ir poreikių. Reikėtų tartis su bendruomenėmis. Taip pat yra daug veiklų, kurios būtų prasmingos, organizuojant jas su nevyriausybinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, šauliais ar skautais, įvairiomis akademijomis, kurios įprasmintų naudingą veiklą.
Nėra reikalo pratęsti šokio, kuris pasibaigia gegužės 31 d., nes kažkam prisireikia tai tęsti ilgiau. Ta veikla birželio mėnesį gali transformuotis į kažkokią kitą veiklą, kuri padėtų tėvams užtikrinti vaikų užimtumą. Mes girdime, kad tai yra rimta problema, kai tėvai neturi kur padėti vaikų. Taip pat neturi pinigų stovykloms ar panašioms veikloms.
Mokykla tikrai galėtų bent mažesnei daliai mokinių užtikrinti tuos poreikius, visos pusės būtų patenkintos ir būtų socialinė taika. Kas vyksta dabar – nerimtų argumentų skleidimas. Vieni kitų įžeidinėjimai neduoda jokio rimto pagrindo susitarti ir užtikrinti nedemotyvuojantį ugdymą birželį. Mūsų siūlymas yra toks, kad mokslo metai galėtų tęstis iki birželio 10 d., o tada ugdymo procesas turėtų pereiti į kitokį formatą.
– Pone Mitalai, jūs apie idėją trumpinti mokslo metus pasisakėte gana griežtai, pavadinote tai durnyste. Kodėl tai yra durnystė?
V. Mitalas: Susinervinau, nes mes bandome apendicitą gydyti kažkokiais kompresais. O kompresais jo neišgydysime, apendicitui vis tiek reikės operacijos. Ką aš turiu omenyje? Mūsų sistemoje didžiausią įtaką turi egzaminai, jų baimė, egzaminų sudievinimas nuo ankstyvų metų, ruošimasis egzaminams. Turbūt neatsirastų nei daug mokytojų, nei ekspertų, kurie pasakytų, kad egzaminai, kuriuos vadiname brandos, iš tikrųjų matuoja brandą. Tikrai mokytojus ir mokinius kamuoja ir pervargimas, ir egzaminų sudievinimas. Kamuoja ir didelės išpūstos programos.
Istorikai apie tai kalba atvirai, kad programos yra per didelės ir orientuotos į žinojimą, o ne įgūdžius. Čia ir yra kertinės mūsų švietimo sistemos bėdos, kurias reikia spręsti. Galime ir pailginti vasaros atostogas, galime jas atitempti ir iki gegužės mėnesio. Bet jau dabar, bendrai sudėjus, turime vienas ilgiausių atostogų visoje Europoje, palyginti su kitomis valstybėmis. Tai reikia pripažinti. Suomiai turi panašų valandų skaičių kaip ir lietuviai. Tačiau per 3 savaites ilgesnį laiką. Vokiečiai turi panašų valandų skaičių, bet net per 4,5 savaitės ilgesnį laiką. Kitaip tariant, jie bando įveikti pervargimo ligą išdėstydami programas mažiau intensyviu būdu. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuva galėtų eiti šiuo keliu.
Dabar birželį mokytojai turi ir užimti vaikus, ir organizuoti egzaminus. Situacija tikrai nėra normali. Tačiau mes ją galime išspręsti visų pirma tvarkydami egzaminų sistemą, visų antra, peržiūrėdami programas. Ir tik tada toje šviesoje galima diskutuoti apie mokslo metus. Jeigu mes tik mokslo metų trukmę įvardijame kaip faktorių, kuris daro įtaką viskam, tai tikrai taip nėra. Yra daugybė kitų dalykų, kurie lemia švietimo kokybę, ir apie tai reikėtų kalbėti pirmiausia. Ilgos vasaros atostogos sisteminio pervargimo, kuris yra mokykloje, nepašalins.
– Jūs sakote, kad pirmiausia reikėtų peržiūrėti ugdymo programas. O ką padaryti peržiūrėjus?
V. Mitalas: Pritaikyti jas prie šiuolaikinio ugdymo poreikių, kai kuriuos dalykus iš tų programų pašalinant arba padarant pasirenkamus. Mes gi seniai žinome, kad žinių suteikimas mokykloje nebėra toks aktualus, koks buvo anksčiau. Didžiausia vertybė dabar, kurią galime suteikti savo vaikams, yra ne žinios, o įgūdžiai ir gebėjimas kritiškai pritaikyti tuos dalykus, kuriuos perskaitome, surandame internete.
Galų gale gebėjimas mąstyti ir gebėjimas patikrinti tą mąstymą yra labai reikalingas kiekvienam žmogui ateityje. Dabartinė sistema yra per daug orientuota į žinių suteikimą, per daug orientuota į „kalimą“. Brandos egzaminai, deja, taip pat yra per daug orientuoti į „kalimą“ ir kartojimą. Tai yra esminės problemos. Jų neišsprendus, net jei priimsime kokį nors sprendimą dėl vasaros atostogų, kartosis tas pats.
– Pone Navickai, sutinkate su tuo, kad stresą, pervargimą ir kitus dalykus reikia mažinti ne vienu kažkokiu pasiūlymu, bet tai turėtų būti įvairių pakeitimų kombinacija?
A. Navickas: Džiugu, kad oponentai pagaliau pripažino tai, ką neigė septynerius metus. Pati mokslo metų trukmė nekalba apie kokybę. Kokybė iš tikrųjų yra motyvuotas ir stipriai organizuotas ugdymo procesas. Aš pasikartosiu, ko nori tėvai. Kad būtų dirbama rimtai. Daug mokyklų nori tarptautinio bakalauriato, tai yra dar didesnių krūvių nei dabar. Tačiau tam reikia pritaikyti ir paruošti mokytojus, tinkamai mokėti už darbą.
Visi nori dirbti giliau ir plačiau, nei kartais dirbama dabar. Čia, aišku, yra kiti dalykai, apie kuriuos reikia diskutuoti. O klausimą apie demotyvuojantį ugdymo procesą reikia baigti, pripažinti, kad tos ankstesnės idėjos nepasiteisino, ir spręsti rimtas švietimo problemas.
– Kita idėja, apie kurią irgi kalbama, – privalomų šaudymo pamokų įvedimas, kaip tai padaryta Lenkijoje. Kai kurie politikai tam pritaria, o, pavyzdžiui, krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė – ne. Kaip manote, ar reikalingos tokios pamokos Lietuvos mokyklose?
V. Mitalas: Manau, kad pilietiškumas atsiranda tada, kai atsiranda žinių ir prasmės kombinacija, kodėl vieni ar kiti dalykai vyksta, kodėl verta ginti savo šalį. Šalia to gali būti praktinis pabandymas, pavyzdžiui, įstoti į jaunuosius šaulius, susitikti su kariūnais, pamatyti muziejus, ekspozicijas, Pabradės poligoną ir pan. Ši jungtis yra labai svarbi. Ar ji atsirastų vien tik per šaudymo pratybas? Tikrai ne. Tam reikia daugiau dėmenų.
Pavyzdžiui, mes Vilniaus mieste turime dvi stiprias kryptis. Stipresnis bendradarbiavimas su Šaulių sąjunga, kuri remiasi visuomeniniu pilietiniu resursu, ir jaunųjų šaulių būrelių steigimas mokyklose. Mes šį procesą jau pradėjome, ir tikiuosi, kad sėkmingai jį pabaigsime, kad tiek Vilniaus miesto mokyklų, tiek Šaulių sąjungos bendradarbiavimas būtų daug glaudesnis. O kai žmogus tampa Šaulių sąjungos nariu ir nori tapti koviniu šauliu, natūralu, kad šaudymo pratybos, ginklo naudojimas tampa kiekvienų pratybų kasdienybe.
Taip pat keliose Vilniaus mokyklose jau vyksta ir jaunojo kariūno programa. Tai padeda ugdyti pilietiškumą ir lyderystės įgūdžius, kuriuos galima panaudoti skirtingose srityse. Šią programą, kaip neformalų ugdymą, vykstantį po pamokų, reikia plėsti, ir mes artimiausiu metu prie to dirbsime. Čia yra ne pamokos klausimas, ne projektų klausimas. Čia yra nuoseklaus, sistemingo darbo su mokyklomis klausimas. Tai mes darome ir tikrai intensyviai darysime ateityje.
A. Navickas: Paties šaudymo mokykloje aš neįsivaizduoju. Bet čia reikia plačiau pasižiūrėti į pilietiškumo ugdymą. Pritarčiau įsitraukimui į šaulių organizacijas. Čia irgi galima pasižiūrėti kūrybiškai. Birželis puikiausiai tinka bendroms stovykloms organizuoti. Tai galėtų tapti visuotiniu reikalu, įtraukiant tiek mokytojus, tiek mokinius.
Mes jau prieš keletą mėnesių kreipėmės į Vyriausybę dėl to, kad trūksta mokymų mobilizacijos ar ekstremalių situacijų atvejais. Mokytojai yra pilietiškiausia ir labiausiai organizuota grupė. Jei ji būtų įtraukta ir vyktų koordinuotas darbas bei veikla valstybės lygmeniu, įsitraukiant ministerijoms ir Vyriausybei, tai puikiai veiktų ir kaip atgrasymo priemonė, matant, kad valstybė ruošiasi ir priešintųsi, esant reikalui. Moksleivių ir mokytojų dvasia stiprėtų, matytume vieningumą ir jaustume vieni kitų pečius. Tikrai galėtume kalbėti apie tai, kad birželį būtų organizuojamos tokios veiklos.
EpicentrasPrieš 3 d.
senisPrieš 3 d. rilePrieš 3 d. 
