Tikriausiai niekas neprieštarauja siekiams, kad miestuose būtų kuo daugiau žalumos.
Apie žaliąsias miestų zonas kalba ir politikai. „Europai reikia daugiau žaliųjų zonų, kad būtų užtikrintas atsparumas klimatui ir sveikatai kylančioms grėsmėms. […] Miestuose reikia medžių ir kitų žaliųjų erdvių, nes žaliosios miesto zonos sugeria išmetamąsias ŠESD ir mažina užkylančią temperatūrą, o kaimo vietovėse jos teikia visokeriopą naudą biologinei įvairovei, žemės ūkiui ir ekoturizmui“, – skelbia Europos klimato paktas (2020).
Geri norai. Tačiau negalima sodinti augalų bet kaip. Sodinukams reikia ir tinkamų sąlygų, ir priežiūros. Antraip sodintojai sulauks ne vešlios žalumos, o ironiško miestiečių vertinimo: NEOBOTANIKAI! Toks žodis išsprūdo vilnietei, pamačiusiai beviltiškus stagarėlius, sukaišiotus didelės gatvės pakraščiuose, išlupus šaligatvio plyteles.
Metų žodžio balsavimo sąrašuose jau yra buvę žodžių, atspindinčių susirūpinimą dėl gyvenamosios aplinkos ar permainingų gamtos reiškinių: Vilnecija „Vilnius, kuris dėl vasaros liūties patvinus gatvėms, tapo panašus į Veneciją“ ir nuošliauža (2017), Sausuva „sausros apimta Lietuva“ (2018), gaisras ir trinkelizacija „visuotinis viešųjų erdvių klojimas trinkelėmis“ (2019). Prie tokių priskirtinas ir nevykusius augalų sodintojus pavadinantis žodis NEOBOTANIKAI.
Už Metų žodį balsuoti galima čia.
