2019 m. kovo mėnesį Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai baigė trečią 1863–1864 m. sukilėlių, nužudytų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, palaikų paieškų ir identifikavimo etapą. Per tris tyrimų etapus aptikti ir identifikuoti 20 sukilėlių palaikai. Tarp jų – ir sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikai.
„Viskas atrodė tikrai simboliška – 2017-ieji buvo paskelbti Lietuvos piliakalnių metais, o sausio 2-ąją pradėtas tyrinėti svarbiausias šalies piliakalnis. O jau sausio 3-iąją buvo rasti pirmieji žmonių kaulai“, – žurnalui IQ anksčiau pasakojo vienas šio įvykio dalyvių – Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas.
Pasak archyvinių šaltinių, 1863–1864 m. Lukiškių aikštėje mirties bausmė įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Po egzekucijų kūnai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o užkasti slepiant nuo visuomenės tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje.
2017–2018 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė Aukštutinės pilies aikštelėje detaliųjų archeologinių tyrimų metu ištyrė 170 kv. m plotą, kuriame surado 14 kapų duobių. Jose buvo aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Beveik prie visų rasta asmeninių daiktų: katalikiškų kryželių, medaliukų su religinio turinio atvaizdais ir užrašais, auksinis vestuvinis žiedas.
„Gedimino kalne visuose kraštuose apstu palaikų: ir iš XVII a., ir iš XX a. vidurio – dabar tvarkant visuose šlaituose randama griaučių. Sukilėlių palaidojimo atveju versija, kad tai – būtent jie, kilo iškart – dėl skubaus ir išniekinančio užkasimo būdo, kitų detalių. Bet iki atliekant išsamius tyrimus apie tai galėjome kalbėti tik tarpusavyje“, – pažymėjo G. Petrauskas.
Z. Sierakausko palaikus identifikuoti buvo kone paprasčiausia – iš užkasimo vietos Lukiškių aikštėje (kad ji netaptų garbinimo vieta) palaikus pergabenę kariai neapiplėšė jų ir pirmąja nuoroda į asmenybę archeologams tapo vestuvinis žiedas su Z. Sierakausko ir jo žmonos Apolonijos vardais bei data – 1862 m. Po išsamių tyrimų paaiškėjo, kad pirmieji buvo rasti Konstantino Kalinausko palaikai. Iš pradžių nuoroda į jo asmenį tapo aukštesnio sluoksnio žmogui būdingos aprangos likučiai, vėliau tai patvirtino ir išsamūs tyrimai.
„Preparuojant palaikus, prie jų aptikta smulkių drabužių audinių fragmentų, kitų geriau išlikusių jų elementų: metalinių, perlamutrinių ir kaulinių sagų, kelnių dirželių ir sagčių bei nežymių odinės avalynės liekanų. Prie kai kurių palaikų buvo rasta ir kulkų ar jų skeveldrų. Nustatyta, jog 1863–1864 m. nužudytų sukilėlių palaikai buvo slapta užkasti Gedimino kalne 1831 m. įrengtos tvirtovės vidiniame kieme, iš dalies uždaroje, nežymiai įgilintoje aikštelėje“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.
Išsamesnius palaikų tyrimus ir jų identifikavimą tęsė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai, į pagalbą pasitelkę Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjus. Buvo atlikti išsamūs antropologiniai, teismo medicininiai ir genetiniai tyrimai.
„Apibendrinus šiandien turimus istorinių, archeologinių, antropologinių ir teismo medicininių (kriminalistikos, fotosugretinimo, genetikos) tyrimų rezultatus, galima sakyti, kad Gedimino kalno aikštelėje rastų palaikų identifikaciją laikome baigta. Patvirtiname, jog rasti palaikai tikrai yra 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, atlikę visus tyrimus, identifikavome sukilimo vadų ir dalyvių palaikus“, – teigia Vilniaus universiteto mokslo prorektorius prof. dr. Rimantas Jankauskas.
Archeologas G. Petrauskas neturi vieno atsakymo, kodėl sukilėliams teko taip ilgai laukti, kol juos suras. Iki šiol didžiausi Aukštutinės pilies kalno kasinėjimai buvo vykdyti 1940 m. Juos atliko Vilniaus krašto lenkų archeologas Włodzimierzas Hołubowiczius ir jo žmona Helena Cehak-Hołubowiczowa. O visi kiti daugiausia buvo susiję su tvarkymais, kai, pavyzdžiui, 2003 m. kalno šlaite buvo įrengiamas keltuvas ar atliekami kažkokie tvirtinimai. Viskas taip, kaip privalu dirbant aukščiausio paveldosauginio rango kultūros paveldo objekte. Versija, kad čia, tuomet – carinėje tvirtovėje, gali būti paslėpti sukilėlių palaikai, skambėjo ne kartą. Tik po Antrojo pasaulinio karo niekas nesiėmė jos tikrinti, o neseni istorijos įvykiai pamažu nugrimzdo į užmarštį. Ir net mokslinių darbų šia tema nebuvo daug. „Galbūt dėl to, kad keitėsi politinės santvarkos, buvo trinama istorinė atmintis, ne pats palankiausias tam buvo ir ilgametis požiūris į 1863 m. sukilimą – dėl įtemptų tapukario metų santykių su lenkais 1863 m. sukilimas nebuvo suvokiamas kaip savas“, – garsiai svarstė dr. G. Petrauskas. Beje, kaip tik prieš kelerius metus istorikė Aldona Prašmantaitė paskelbė straipsnį, kad palaikų reikėtų ieškoti Trijų Kryžių kalne...
„Nuoširdžiai kalbant, tas kalnas ne veltui nuslinko“, – šypsodamasis kalbėjo G. Petrauskas ir yra tikrai ne pirmasis mokslininkas, įžvelgęs pozityvų aspektą nemaloniame kontekste.
Archeologai surado, o mokslininkai identifikavo 20 iš 21 sukilimo dalyvių. Kol kas nerasta kunigo Stanislovo Išoros užkasimo vieta, todėl nuo gegužės archeologiniai tyrimai Gedimino kalno aikštelėje bus tęsiami.
Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės turi tapti mus visus vienijančiu dalyku. „Vyriausybės sudaryta komisija vykdo konstruktyvų dialogą su Lenkija dėl iškilmingo didvyrių pagerbimo“, – teigė ministras.
Iškilminga sukilėlių laidojimo ceremonija, planuojama, turėtų vykti šių metų antrajame pusmetyje. Visi Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai bus garbingai palaidoti Vilniuje, Senųjų Rasų kapinių centrinėje koplyčioje. Tuo rūpinasi speciali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1863–1864 m. sukilimo vadų atminimo įamžinimo komisija.
